Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.
Vienas iš Naujosios komunikacijos mokyklos projektų 1991 m. buvo Vilniaus senamiestyje ant stulpų išklijuotos afišos su užrašu „Iš Amerikos jau atvyko Saulius Paukštys“ (visuomenei nežinomas jaunas fotografas buvo nuvykęs ten mėnesiui pas gimines). Parvykau ir aš, tačiau pasakoti apie Niujorką netgi kažkaip nesmagu, ar verta kalbėti apie tai, ką, atrodo, jau visi atmintinai žino – iš filmų, romanų, iš finansų apžvalgų, politinių naujienų srauto, mūsų aplinka persunkta Niujorko. Reklama prie Gerosios Vilties žiedo skelbia – pica kaip iš Niujorko! Žinoma, Amerikos miesto realybė gerokai skiriasi nuo to, ką „gerai žinome“ (visai gali būti, kad ir Vilniaus). Nors „Times“ skveras toks, kaip iš daugelio Jūsų nuotraukų, ir brolių dvynių iš tiesų nebėra, o vietoje jų – tamsios bedugnės, nes negali įžvelgti dugno, bet nebėra ir baisiųjų Niujorko gaujų, taip dažnai rodomų filmuose, kaip ir tų iš Martino Scorsese’s „Gangs of New York“ (2002, JAV), bet būtent pastarųjų dvasios čia gerokai daugiau, nei buvo įsivaizduota, tarp futuristinių stiklo ir plieno dangoraižių stiepiasi prabangūs švelniai pamišusio art deco dangoraižiai, panašūs į padidintas pilis. Kodėl niekas man nėra sakęs, kad Niujorkas toks gražus?
Niujorkas yra art deco. Nuo reklamų ir gausybės vaizdų atšipęs protas dažnai nebeprimena, kad kanonis atvirukinis „Empire State Building“ yra art deco stiliaus. Kad „Chrysler Building“ yra art deco, „Rockefeller Plaza“ taip pat. Taip pat ir tamsus, beveik juodas bokštas su auksiniu dekoru lyg pilis iš pasakos, nesaldi lyg brangus juodasis šokoladas, lyg juodas limuzinas – „Bryant Park Hotel“. Niujorkas, taip, būtent Niujorkas pilnas chimerų, tupinčių ant dangoraižių stogų. Tiesa, jos gerokai skiriasi nuo tų, kur ant nelaimingos Notre Dame katedros Paryžiuje. Gerai, aš nieko apie šį miestą neišmanau ir tikrai galiu čia berašydama suklysti, tačiau niekas nepaneigs, kad jis – ir daugybė nuostabiausių XIX a. pastatų, viduje besipuikuojančių ne lipdiniais, kaip mums įprasta, o suformuotos skardos lipdinių imitacijomis ir unikaliomis metalo skardos lubomis. Niujorkas yra gaisrinės kopėčios, atkakliai įsikibusios kiekvieno XIX a. fasado. Ne, aš tikrai neišmanau Niujorko architektūros istorijos, bet galiu pažymėti taškus, kur galima domėtis gaisrų baime.
Niujorkas, be abejo, persmelktas metalo industrijos patosu. Paryžius net ant apatinių tiražuoja savo Eifelio bokštą, vieną iš inžinerinių inovacijų ir metalo konstrukcijų apoteozę, o Niujorko tiltai taip pat yra plieno ir kniedžių apoteozė, papuošta lietais art nouveau stiliaus šviestuvais ir kitais dekoro elementais, tokiais kaip istoristinės neogotikinės arkos. O po jomis – lėta, rami, nes galinga Hadsono upė, senasis indėniškas jos pavadinimas – Mahicantuck – puikiai nusako esmę, jis reiškia „upė, plaukianti abiem kryptimis“. Kas galėjo pagalvoti, kad pirmiausia imsiu ilgėtis jos?
Greta šios upės Brukline, Jono g. 70 (70 John Street (DUMBO) taip pat jau vintažinis (nes iš 10-ojo dešimtmečio) bičiulis Julius Ludavičius steigia naują galeriją-projektų erdvę „Undercurent“. Tiesa, tai buvusios „Sla307 Art Space“ tęsinys, tik jau savarankiškoje erdvėje, čia vėl darbuojasi ir jaunesnės kartos menininkė Laura Zaveckytė (Laura Zavecka) bei Daina Mattis. Jau visai netrukus atsidarys menininko Carlo Lee paroda.
Su Ieva Mediodia (buvusia Martinaityte) vaikščiodama po Niujorką prisiminiau dar vieną visai vintažinį motyvą – jos ir Leilos Kasputienės performansą Redo Diržio ir Audriaus Janušonio Alytaus gatvės meno festivalyje, pavadintą „Gaidelis-undinė“. Ieva pasakojo, kaip ji su Leila kūrė šiam performansui tekstą, kuris gimė joms tiesiog besikalbant kaip keistas sąmonės srautas. Lyg ta upės srovė, staiga nuplukdžiusi netikėta kryptimi. Tekstas, matyt, neišliko, bet kažkur archyvų glūdumoje dar tūno nuotraukos, o letmefix tinklalapyje prie Alytaus gatvės meno festivalių radau puikų (tiems laikams) videoįrašą (maždaug nuo 43 minutės). Reikia tikėtis, kad tūno. Abi menininkės pasigamino „uodegas“ iš virvių tinklo, tarsi primindamos pasaką, kai norėdama įvykdyti karaliaus ar princo reikalavimą atvykti „nei nuoga, nei apsirengusi“ mergina įsivyniojo į tinklą – Leila prikabino ant jo silkes, Ieva – lapus, abiejų viršutinė kūno dalis liko apnuoginta ir ištapyta, o ant galvų buvo užsimovusios lyg kukluksklano, lyg vaikų spektaklio raudonas gaidelio kaukes su prakirptomis akimis. Performanso metu abi sėdėjo sūpynėse medyje ir sirenų balsais klykavo keistą alogišką tekstą. Peržiūrėjus videovaizdą, kuris taip ir datuojamas „Videoįraše užfiksuotas 1995 arba 1996 m. „Tiesės. Pjūvio“ festivalis“, silkių uodegos priminė dabar Taikomajame dailės muziejuje eksponuojamą parodą „Orų dienoraščiai“. Tikrai įspūdinga paroda, absoliučiai pakeitusi įprastą erdvę ir teleportuojanti į tolimus kraštus, tačiau jei kalbame apie keliones laiku, apie 10-ojo dešimtmečio performansus, „Gaidelis-undinė“ niekur neminėtas. O lyties ir kūno diskurse tai tikrai įdomus pavyzdys, išsiskiriantis iš to laiko performansų konteksto. Nuėjusi į biblioteką ir peržiūrėjusi Diržio išleistą 1996 m. „Tiesė/Pjūvis“ katalogėlį, šio performanso neradau, belieka tarti, kad jis vyko 1995-aisiais.
Taigi, vintažinio Niujorko srautai nunešė atgal, į Lietuvą, į feministinį diskursą, kurio paskutinis punktyras šiam kartui – Hilma af Klint. Niujorkas be parodų liktų lyg undinė be uodegos, ir smagu stebėti, kaip perrašoma, atrodo, jau buvusi tvirta meno istorija. Akivaizdu, kad abstrakcijos tėvas Vasilijus Kandinskis jau yra visai nebe tėvas, nes abstrakcija turi kitą atradėją – moterį Hilmą af Klint, kurios didžiulė retrospektyva rodoma Guggenheimo muziejuje. Kad ir kas, norėdamas sumenkinti šią menininkę, ką sakytų apie jos intencijas ir kad tai gal ir visai ne menas, o ezoterinės schemos, tačiau paveikslai, tapyba kalba už save. Švarus saikingas Klint vaizdas kartais labai arti juodojo kvadrato. Tik yra apskritimas.
O mūsų valdžiai, brukančiai betono trinkelių ir medžių kirtimo projektus, noriu priminti jau ir visai futuristinio Niujorko faktus – miestas patvirtino plataus užmojo kovos su klimato kaita planą, priversdamas tūkstančius didelių pastatų sumažinti jų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, o balandžio 22 d. Niujorko gubernatorius Andrew Cuomo pasirašė įstatymą, uždraudžiantį vienkartinius plastikinius maišelius.