Daugiau temų

Pokalbių grupė „Kugelis“

 

Nors karantino ribojimai pralaisvėjo, dar galite spėti pasimėgauti operos festivaliu namuose. Kodėl nepasikvietus į namus vieno garsiausių britų operos festivalio – Glaidborno (Glyndebourne)? Patirsite ir muzikinį, ir socialinį katarsį – tokius tipiškus Albiono elitui ir į jį pretenduojantiems.

Jums reikės: išmaniojo telefono, kartono (geriausia dėžė nuo pirkinių, pirktų internetu), krepšys pikniko produktams, šampanas, stiklinės šampano taurės, vakariniai drabužiai, laiptinė ir erdvė netoli šiukšlių konteinerių.

Pirmiausia nepamirškite to, kas svarbiausia. Glaidborno operos festivalis yra svarbi proga pademonstruoti savo socialinį statusą. Jūsų gyvenimas sėkmingas. Jūs vilkite prašmatnią suknelę ar kostiumą su tinkama varlyte ir ant žalios žolytės geriate šampaną ankstyvą popietę, ranka pasiekiamos rupšnoja žalmargės, ir tokių kaip Jūs yra daug. Tai open air festivalis pagyvenusiems operos gerbėjams, turtuoliams ir korporacijų, kurios gerina savo įvaizdį remdamos nišinę elitinę kultūrą, darbuotojams. Puiki proga pagyvinti savo profilį instagrame, parodant, kad jūs mokate ne tik prisigerti rafinuotuose soduose, bet ir galite iškentėti tris valandas galimai įžūlių operos pastatymų su pasaulinėmis žvaigždėmis. Pasiruošimui reikės poros dienų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Doris Lessing „Auksiniuose užrašuose“ atkreipė dėmesį, kad „pasaulį keičia mūsų išgyvenami kataklizmai“, bet Lietuvai tai, regis, negalioja, nes jau bijau įsijungti televizorių ar kokį lietuvišką portalą, kur visi tik dainuoja, demonstruoja savo negabius vaikučius, gamina valgį ir, švelniai tariant, užsiima keista gimnastika ar sportu. Visi nori pasirodyti sąmojingi, nors lietuvių humoro jausmą gali įžiūrėti tik pro mikroskopą. Ir tai dar nieko, nes kai tos vadinamosios žvaigždės išsižioja...

Parengė Monika Krikštopaitytė

Apie muziejų virtualumą ir kitus svarbius dalykus kalbiname Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovę Rūtą Kačkutę

Muziejus, kaip ir visus kitus, karantinas užklupo netikėtai. Ypač turint galvoje, kad tokios institucijos labai kruopščiai planuoja darbą į priekį. Ar tame taške, kai sustojo parodų lankymas, Lietuvos nacionalinis muziejus jau turėjo nemenką virtualią bazę, ar buvo stengiamasi skubiai atsižvelgti į namuose sėdintį žiūrovą? Kam teikta pirmenybė?

Lietuvos nacionalinis muziejus ne vienus metus skaitmenina savo labai turtingus fondus ir turi sukaupęs nemažą suskaitmenintų eksponatų bazę, tačiau ji nėra viešai prieinama virtualioje erdvėje. Iki šiol muziejus daugiausia dirbo fiziškai apsilankančiam lankytojui. Su muziejaus fondais skaitmeninėje erdvėje buvo supažindinama tik per virtualias parodas, kurių turime įvairių ir tikrai įdomių. Todėl galima sakyti, kad karantinas mus užklupo nelabai pasiruošusius. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Nuo pirmos dienos sureagavome į pasikeitusią situaciją bei naujus lankytojų poreikius ir nuo kovo 16 dienos pradėjome projektą #kąveiktikaineveikiame.

Rita Nomicaitė

Aurelija Arlauskienė. Operos legenda Irena Milkevičiūtė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 206 p.

Vilniaus knygų mugėje šiemet buvo pristatyta knyga apie mūsų brangiąją operos primadoną profesorę Ireną Milkevičiūtę. Veikalą parengusi Aurelija Arlauskienė yra profesionali žurnalistė, todėl jo vertingosios savybės skiriasi nuo tų, kurias suformuoja muzikologai. Kitaip tariant, pirmame plane matome mėginimą atspindėti žmogiškąsias operos solistės emocijas, profesinei veiklai skiriant mažėlesnį interesą. Šią monografiją galėtume laikyti pradinės informacijos „laikmena“, įžangine faktų ir požiūrių santrauka – o turint tokį pagrindą, vaizdą būtų nesunku ir papildyti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Toks įspūdis, kad lietuviškos medijos diena po dienos skatina visus būti nepatenkintus ir nuolat skųstis. Visi nepatenkinti garsiai deklaruoja savo nepasitenkinimą, didžiam žurnalistų ir žurnalisčių džiaugsmui. Pirmiausia, žinoma, visi nepatenkinti sveikatos apsaugos ministru. Jis dirba savo darbą ir reguliariai informuoja apie pandeminę situaciją.

Pokalbių grupė „Kugelis“

Inventorius: kambarys, internetas, nešiojamas kompiuteris, trys kėdės, antklodė, šluota, švarkas, atsuktuvas, grynieji pinigai (banknotais). Taip pat spragėsiai, plastikinis puodelis ir gėrimai.

1. Raskite internete turiningą spektaklį arba operą, pagal skonį. Pasirinkimas platus: Niujorko Metropoliteno opera, Londono Nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

2. Visiškai užtemdykite kambarį. Turi būti tamsu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Priklausau ne tai daliai lietuvių, kurie, kaip teigia lietuviškos televizijos, vis labiau pasiduoda tamsioms nuotaikoms, jaučia nerimą ir kitaip yra nelaimingi. Karantinas – tik dar vienas gyvenimo tarpsnis, savaip neįprastas ir todėl gal net įdomus. Dar jo pradžioje supratau, kad nepulsiu ko nors mokytis internetu, žiūrėti nesibaigiančių serialų ar gaminti neįprastų patiekalų.

Balandžio 3-6 dienomis Vyriausybę, Seimo kultūros komitetą ir Kultūros ministeriją pasiekė kreipimaisi, kuriuose išreikštas susirūpinimas dėl Kauno miesto savivaldybės politikos kultūros sektoriaus atžvilgiu – nuo š.m. kovo mėn. 30 d. sustabdytos Kauno miesto biudžetinių kultūros įstaigų veiklos ir mažinama šių įstaigų biudžetai.

Kreipimus pateikė daugiau nei 20 miesto ir šalies kultūros įstaigų ir asociacijų.

Žilvinas Dautartas

Vytautas Kudžma

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.

Helmutas Šabasevičius

Baleto artistai atsako į klausimus (I dalis)

Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.