7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paveldėtojai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Kinas Rodo TV
„Kelias“
„Kelias“

Šiandien (6 d. 21.40) „LRT Plius“ pradeda rodyti Federico Fellini filmų retrospektyvą. Pirmasis – 1954 m. pasirodęs „Kelias“. Pasakojimas apie cirko stipruolį Dzampaną (Anthony Quinn), keliaujantį Italijos keliais su protiškai neįgalia Dželsomina (Giulietta Masina), kurią kadaise nusipirko iš jos motinos, seniai pripažintas kino šedevru. Ypatinga filmo poezija išlieka, nepaisant permainų, kurios per tuos šešiasdešimt kelerius metus įvyko kine. Fellini poezija galinga, nes atskleidžia pilkoje Italijos pokario kasdienybėje slypinčias metaforas. Į beveik neorealistišką, kurtą ne paviljone, o natūralioje aplinkoje filmą režisierius įvedė magijos elementus ir Nino Rotos muziką. Trys pagrindiniai filmo herojai, primenantys commedia dell’arte personažus, kiekvienas savaip įkūnija tai, kas Fellini pasaulyje svarbiausia: Dželsomina – meilę, Dzampanas – pirmapradžius instinktus, o lyno akrobatas Il Mato – fantaziją ir poeziją. Storžievis Dzampanas nesugeba suprasti net savo jausmų. (Beje, didis filmo gerbėjas Martinas Scorsese yra prisipažinęs, kad įtūžęs ant viso pasaulio stipruolis įkvėpė ne vieno jo filmo veikėją.) Deja, Fellini taip ir nesulaukė savęs verto paveldėtojo. Pastaraisiais metais dažnai kalbama apie Paolo Sorrentino, bet, sakyčiau, jis labiau iš tų apsišaukėlių, kuriuos taip pamėgusi šiuolaikinė populiarioji kultūra.

 

Hirokazu Kore-edos Kanų „Auksine palmės šakele“ ir dar dešimčia kitų prizų apdovanoto filmo „Vagiliautojai“ (TV3, 7 d. 21 val.) herojai – šių dienų pažemintieji ir nuskriaustieji. Jie pasitelkia ne pačius kilniausius metodus, kad išgyventų pasaulyje, bet šios socialinės melodramos režisierius ir klausia, ar įstatymai yra teisingi. „Vagiliautojai“ susiję su pastaraisiais metais kine išpopuliarėjusia pamestų vaikų ir pakaitinės šeimos problema. Pasak Kore-edos, šiuolaikinė šeima nebūtinai remiasi kraujo ryšiais. „Vagiliautojų“ siužetą galima papasakoti kaip pasaką: gyveno kartą šeima, kurioje žmona nėra tikra žmona, močiutė nėra tikra močiutė. Jie neištvėrė gyvenimo savo tikrose šeimose. Mažiausią mergaitę paėmė miegančią – ji pasirinko šią šeimą, kaip pasirenka šeimininkus katės ar šunys. Šiuos žmones sieja tamsios paslaptys. Šeima jiems – tai laisvai pasirinkta bendruomenė, kurioje žmogus gali pakelti gyvenimo smūgius. Tačiau tai nėra idilė: viena dukterų uždarbiauja „peep show“, senelė leidžia valandas žaidimų automatų salonuose. Bet jų gyvenimas tradicinės visuomenės paraštėse – laimingas. Tik senelės mirtis sukels paniką, nes mirtis nebuvo numatyta. Tada ir bus atskleista jų paslaptis, o šeima išskirta. Čia Kore-eda ir parodo savo meistrystę – jis keičia filmo optiką. Iki šiol žiūrėjome į personažus iš vidaus. Staiga perspektyva pasikeičia, į filmą įsiveržia šaltis ir chaosas.

 

Šeima – daugumos Kore-edos filmų tema. Šiuo požiūriu jis laikomas kino klasiko ir „japoniškiausio režisieriaus“ Yasujiro Ozu paveldėtoju. Neatsitiktinai ir daugumos Kore-edos filmų veiksmas rutuliojasi senojoje Japonijos sostinėje Kamakuroje, kur Ozu gyveno ir yra palaidotas. Kore-eda ir Ozu panašūs ir humoro jausmu.

 

Kitokią šeimos istoriją pasakoja Nickas Bakeris-Monteysas filme „Paskutinė Leanderio kelionė“ („LRT Plius“, 12 d. 21.33). Jo herojus – devyniasdešimtmetis Eduardas (Jürgen Prochnow) – nesutaria su dukterimi, kuri jį nori perkelti į senelių namus. Tačiau Eduardas turi kitų planų. Po žmonos mirties su anūke Adele (Petra Schmidt-Schaller) jis važiuoja į Ukrainą, į Luhansko sritį, kur jau vyksta karinis konfliktas. Antrojo pasaulinio karo metais Eduardas tarnavo Vermachte ir Ukrainoje sutiko gyvenimo meilę Svetlaną. Jis tikisi rasti kadaise mylėtą moterį. Adelė, tik kelionėje sužinojusi apie senelio praeitį, yra šokiruota.

 

Rytų Europa, Rusija vis dar traukia Vakarų kinematografininkus. Tuo įsitikinsite ir pasižiūrėję, sakyčiau, savaip net juokingą buvusio kino kritiko Matthew Rosso filmą „Sibiras“ (LNK, 11 d. 22.30). Jo veikėjas – prekyba įtartinais deimantais besiverčiantis Lukas (Keanu Reevesas) – atvyksta į Peterburgą. Bet partneris dingsta kartu su deimantais už pusę šimto milijonų ir amerikietis lieka vienas svetimoje šalyje. Jis tikisi rasti dingusįjį ir atsiduria Sibire, tiksliau, Jakutijos deimantų sostinėje Mirne, kur užmezga romaną su vietinės kavinės barmene Katia (rumunė Ana Ularu). Filmas kurtas, regis, Kanadoje, bet vis tiek neišvengė visų filmų apie Rusiją stereotipų, kuriais, beje, vis dažniau galime grožėtis ir lietuviškuose filmuose. Kita vertus, deimantų sostinės gyventojai – blogai išauklėti, geriantys degtinę tiesiai iš butelio, bet geros širdies žmonės ir neprimena lietuviškų pabaisų, jie net vedasi Luką į meškos medžioklę. Tik filmo rusai kažkaip keistai domisi lytiniais organais...

 

Palieku jų keistus ritualus kaip staigmeną filmą žiūrėsiantiems narsuoliams, o gerų kriminalinių trilerių gerbėjams siūlau atkreipti dėmesį į 1965 m. nespalvotą filmą „Miražas“ („LRT Plius“, 7 d. 21.55). Jo režisierius Edwardas Dmytrykas (1908–1999) – dabar jau primirštas, bet kadaise garsus režisierius, vienas amerikiečių film noir klasikų. Jis gimė Kanadoje, išeivių iš Ukrainos šeimoje, būdamas penkiolikos pradėjo dirbti Holivude pasiuntinuku, o 1935 m. debiutavo kaip režisierius. Dmytryko karjerą 1947 m. sugadino „raganų medžioklė“: jis buvo vienas iš liūdnai pagarsėjusio „Holivudo dešimtuko“, apkaltinto bendradarbiavimu su komunistais. Režisierius nesutiko atsakyti į klausimus apie savo pažiūras ir atsidūrė kalėjime „už nepagarbą Kongresui“.

 

Manau, kad situacijos, į kurią tada pateko režisierius, absurdiškumo atgarsių galima pamatyti ir „Miraže“. Tai beveik hičkokiška dėlionė apie tradicinį panašių filmų personažą – atmintį praradusį, keistuose įvykiuose dalyvaujantį ir pamažu tiesą apie save atrandantį žmogų. Išeities taškas – avarija Niujorko elektrinėje. Niujorko dangoraižis paskęsta tamsoje ir kai jame dirbantis buhalteris Deividas (Gregory Peck) bando išeiti, jam vis kas nors pastoja kelią – tai nematyta moteris, tai žmogus su pistoletu, o žinomas kovotojas už taiką ima ir iškrinta pro langą. Netrukus Deividas supras, kad jam amnezija, ir pasisamdys privatų detektyvą Tedą (Walter Matthau).

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Kelias“
„Kelias“
„Vagiliautojai“
„Vagiliautojai“
„Miražas“
„Miražas“