Delfina (Emmanuelle Seigner) – rašytoja. Ji gyvena Paryžiuje, o pirmos sėkmės sulaukė, romane aprašiusi motinos gyvenimą. Po kurio laiko ji pradėjo gauti anoniminius ją kaltinančius laiškus. Prislėgta rašytoja sutinka paslaptingą moterį Elę (Eva Green) ir jos gyvenimas pradeda slysti nuo įprastų bėgių. Draugystė virsta toksiška priklausomybe. Delfina ima prarasti kontrolę...
Toks 2017 m. Kanuose pristatyto Romano Polanskio filmo „Paremta tikra istorija“ (TV1, 15 d. 21 val.) siužetas. Režisierius ir šįkart naudojasi įvairių žanrų tropais, kad sukurtų įtemptą trilerį. Įtampa iš pradžių susijusi su erotika, bet, regis, Elę labiau domina kūrybos krizę išgyvenančios Delfinos knyga. Naujas Delfinos kūrinys turi būti lengvas, komercinis skaitalas, bet Elė su tuo negali susitaikyti. Ji mano, kad tikroji literatūra privalo būti autobiografiška ir ekshibicionistiška, turėti konkrečią meno viziją. Čia reikėtų nepamiršti, kad „Elle“ prancūziškai reiškia „ji“, ir atsižvelgti į Polanskio užuominą: „ji“ gali būti moteris iš minios, bet gali būti ir ištikima skaitytoja. Dar pridurčiau, jog taip Polanskis mums primena, kad menininkas (šiuo atveju Delfina) visada nori būti nepriklausomas, o Elė simbolizuoja menininko blaškymąsi tarp publikos lūkesčių ir savų ambicijų. Beje, ironiškasis Polanskis tiki, kad menininkas gali gintis ir paversti savo kankintoją dar viena fikcija.
Kanadietį Denis Villeneuve’ą mėgsta ir kritikai, ir žiūrovai – ypač tie, kuriems patinka vadinamasis didysis Holivudo stilius. Villeneuve’o „Kaliniai“ (TV1, 15 d. 23.05) turi visus šio stiliaus požymius: už kiekvieno šios dramos, kurios veikėjas Keleris susiduria su didžiausiu siaubu – pagrobiama jo šešerių dukrelė ir jos draugė, personažo slypi psichologinė drama, aktoriai Hugh Jackmanas, Jackas Gyllenhaalas ir Paulas Dano vaidina tiksliai pagal Stanislavskį, o finale aiškiai suformuluojama „žinia“. Filmas ilgas, bet siužeto posūkiai netikėti, įtampa ir mįslė išlieka iki pat galo.
Maža mergaitė bus ir Holivudo aukso amžiaus klasiko Henry Hathaway’aus vesterne „Lemtinga dvikova“ („LRT Plius“, 14 d. 21 val.). Šio 1971 m. pasirodžiusio priešpaskutinio režisieriaus filmo herojus Klėjus (Gregory Peck) ką tik išėjo iš kalėjimo, kuriame praleido septynerius metus už apiplėšimą. Jis būtų išėjęs anksčiau, jei būtų išdavęs bendrininką. Be to, jis žino, kas šovė į nugarą tą lemtingą banko apiplėšimo dieną. Jis pasirengęs veikti pagal savo taisykles. Tačiau, užuot atgavęs pas meilužę paliktus pinigus, Klėjus gauna laišką su žinia apie moters mirtį ir šešerių metų jos dukterį. Mergaitė, kuri galbūt yra jo duktė, taps paskutiniu Klėjaus šansu sugrįžti į padorų gyvenimą.
Hathaway’umi (1898–1985) žavėjosi ir jo amžininkai, ir prancūzų Naujoji banga, ir amerikiečių nepriklausomieji. Būdamas dešimties jis pradėjo vaidinti vesternuose ir tikrąja to žodžio prasme užaugo filmavimo aikštelėje. Vėliau dirbo režisieriaus asistentu, rekvizitoriumi, o 1932 m. ir pats debiutavo režisūroje. Hathaway’us greit išgarsėjo kaip režisierius, gebantis susidoroti su bet kokia medžiaga, kurti vadinamuosius vyriškus filmus ir mokantis taip sudėlioti siužetą, kad jokia šalutinė linija neužgožtų veiksmo. Hathaway’aus filmuose vaidino geriausi aktoriai – Gary Cooperis, Henry Fonda, Jamesas Stewartas, Johnas Wayne’as. Režisierius kariavo Antrajame pasauliniame kare, o sugrįžęs tarsi įgijo antrą kvėpavimą. Pokario metais sukurtuose filmuose vaidino neprofesionalūs aktoriai, buvo daug improvizuojama, filmuojama natūroje, o siužetai gimdavo iš laikraščių reportažų. Kritikai tai vadino italų neorealizmo įtaka, bet iš tikrųjų pokario metų ekonominė padėtis ir menki filmų biudžetai padėjo režisieriui atrasti pusiau dokumentinį stilių, pelniusį jam šiuolaikiško kino meistro ir reformatoriaus titulą.
Federico Fellini mokykla buvo neorealizmas. Jo atgarsių galime matyti 1957 m. sukurtame viename garsiausių ir „Oskaru“ apdovanotame režisieriaus filme „Kabirijos naktys“ („LRT Plius“, šįvakar, 13 d. 21.30). Tai lyrizmo ir šilumos kupinas pasakojimas apie Romos prostitutę (Giulietta Masina), kuri, nepaisydama karčios patirties, svajoja apie didelę meilę, suteiksiančią jai galimybę pradėti naują gyvenimą. Sutikusi nedrąsų buhalterį Oskarą, Kabirija patiki jo meilės prisipažinimu, parduoda visą savo turtą ir išsirengia į povestuvinę kelionę. Netrukus paaiškės, kad tai buvo tik dar vienas sapnas.
Vienu svarbiausių kino istorijoje filmų vadinamos „Kabirijos naktys“ – kuklus filmas, apie tai, kas svarbiausia, kalbantis pašnibždomis. Kabirijos gyvenime svarbiausia yra neblėstanti viltis, o finalas, kai pamesta ir išduota herojė vėl pakyla gyventi, atskleidžia visą Fellini kino magiją.
Jūsų – Jonas Ūbis
