7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jos jos

Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
 

 

Agnė Narušytė
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Tarp disciplinų Kultūra
Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Kiekvieną vasario 17-ąją vykstantys emancipacijos diskursai plečia akiratį ir gilina lygių teisių suvokimą. Šįkart diskutuota apie nacionalinius kanonus, mėginant juos apmąstyti iš naujo. Pirmiausia – apie dailės istorijos kanonus, kaip ir pridera būnant pagrindinėje šalies meno galerijoje. Toks buvo ir pernai atnaujintos XX a. antrosios pusės – XXI a. dailės istorijos ekspozicijos kuratorių Lolitos Jablonskienės, Laimos Kreivytės, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės ir mano tikslas. Todėl pradžiai trys kuratorės (Jablonskienė, Kreivytė ir aš) pravedė ekskursiją po ekspozicijos sales. Šįkart stengėmės ne tiek pristatyti daugialypių naratyvų koncepciją, kiek bakstelėti į emancipacijos momentus – kad įtraukėme daugiau menininkių, etninių bendruomenių, išeiviją ir tradicinio kanono ignoruotas meno rūšis, tokias kaip fotografija, animacija, taikomoji dailė. Nepaisant šių pastangų, mus ribojo užduotis pristatyti svarbiausius XX a. antrosios pusės dailės pasiekimus, kurie tradiciškai priskiriami vyrams, taip pat ir daugiausia sovietmečiu formuota muziejaus kolekcija – kaupta pagal tuos pačius patriarchalinio kanono kriterijus. Todėl bent man atrodė, kad moterų emancipacijos požiūriu ekspoziciją pakeitėme nepakankamai radikaliai. Juo labiau kad mačiau „Tate Modern“ (Londonas) ir „MoMa“ (Niujorkas) atnaujintas ekspozicijas, kuriose moderniosios dailės istorija pasakojama pasitelkiant daugiausia moterų ir į kanoną anksčiau neįtrauktų tautų menininkų darbus. Mes tarsi judame ta pačia kryptimi, bet ir vėl nepakankamai veržliai.

Savikritiškas mintis išsklaidė NDG vedėjos Lolitos Jablonskienės pranešimas apie pokyčius formuojant muziejaus kolekciją ir kuruojant minėtą ekspoziciją. Skaičiai kalba aiškiau ir tiksliau nei įspūdžiai ir nuojautos. Taigi: 2009 m. rengtoje ir dešimt metų veikusioje ekspozicijoje buvo pristatytos 13 menininkių, o 2019 m. – 28. Nemažai jų kūrinių teko pasiskolinti, nes kolekcija lyčių požiūriu tikrai nesubalansuota. Tačiau teko skolintis ir sovietmečiu alternatyvų meną kūrusių vyrų darbų, nes ir jų muziejus nepirko. Norint ištaisyti nelygybę, tektų pasekti kai kurių Vakarų muziejų pavyzdžiu ir pirkti vien tų į kanoną tuomet nepatekusių vyrų ir moterų kūrinius. Tokia tendencija, nors dar nežymi, jau pastebima – nuo 2015 m. įsigyta 10–15 proc. daugiau menininkių kūrinių. Be to, gauti Kazės Zimblytės ir Aleksandros Kašubos palikimai. Būtent Zimblytės kūryba, anot Jablonskienės, sudomino į Lietuvą atvykusius „Tate Modern“ kuratorius, taip pat mėginančius išspręsti savo kolekcijos lyčių nelygybės problemą.

Iš esmės ta pati situacija yra ir istorijos muziejuose, kaip supratau klausydamasi naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės pranešimo. Nors muziejuose dirba daugiausia moterys (70 proc., o vadovių – 75 proc.), jų ekspozicijos pasakoja vyrų istorijas, taigi kanonas stabiliai įsitvirtinęs. MO muziejuje, NDG, Valstybės pažinimo centre inicijuoti kitokie pasakojimo kūrimo būdai istorijos muziejų dar nepasiekė. Juose, pasak Kačkutės, tebepristatomos vadovėlinės tiesos, ekspozicijoje jas konstruojant iš datų, vardų ir įvykių. Vardai – vyriški, nes vyrai praeityje dažniau valdė valstybes ir vadovavo kariuomenėms. Moterų patirtys išryškėtų, jei muziejai pasakotų ne tiktai karų, bet ir kasdienybės istoriją. Tą pačią tendenciją muziejaus direktorė įžvelgia ir žiūrėdama istorijos pažinimui skirtas televizijos laidas, kuriose vėlgi iškeliamos vyrų asmenybės, apie moterų vaidmenį tų vyrų gyvenime tik užsimenant. Pavyzdžiui, Mykolo Kleopo Oginskio žmona esą ekonomiškai išlaikiusi dvarą, sprendusi, kaip auklėti vaikus. Tačiau šis vaidmuo lieka neanalizuojamas, nors galbūt dėl tų pasirinkimų Mykolas Kleopas ir tapo tuo Oginskiu, kurio Polonezo klausomės, apie kurio dalyvavimą sukilime prieš caro valdžią kalbame. Tad istorinių asmenybių nuopelnai „priklauso nuo mūsų požiūrio“, teigia Kačkutė. Kaip supratau, jos vadovaujamas muziejus šią situaciją taisys pristatydamas Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės mokslinius pasiekimus, atkreips dėmesį į moterų dalyvavimą pasipriešinimo judėjimuose. Juo labiau kad ir istorikai jau publikuoja žinojimo spragas užpildančius tyrimus. Pavyzdžiui, ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje pristatyta Mariaus Ėmužio knyga „Partizanė“ („Baltos lankos“) analizuoja moterų vaidmenį pokario kovose.

Vyrų, kaip herojų, sureikšminimą atspindi ir mūsų valstybės herbas – Vytis. Nacionalinės emancipacijos dienos ženklu tapusi žalia Vytės vėliava kvestionuoja Vyčio vienvaldystę, tad jaunos mokslininkės, „15 min“ kultūros redaktorės Monikos Gimbutaitės pranešimas buvo tarsi neišvengiamas kurioje nors Emancipacijos diskursų konferencijoje. Mes, vyresnieji, prisimename tuos jausmus, kai Vytis buvo uždraustas ir daugeliui nežinomas sovietmečiu, kai prasidėjus Atgimimui raudonos vėliavos su šia figūra išdidžiai plevėsavo virš didžiųjų mitingų, paskui – kai visų tų simbolių naudojimas tapo lyg ir labiau valstybiniu reikalu, o kasdienybėje beveik išnyko kaip perdėto (ir jau nepageidaujamo) nacionalizmo išraiška. O dabar mes iki pykčio ginčijamės, ar reikia statyti Vyčio skulptūrą centrinėse miestų vietose. Klausantis Gimbutaitės aiškėja, kad visa tai – vėstančio ir šylančio nacionalizmo apraiškos, kalbant britų mokslininko Michaelo Billigo sąvokomis. Karštasis nacionalizmas reikalingas tada, kai reikia kovoti už laisvę. Jis vėsta – banalėja ir tampa kasdieniškas, kai kovoti nebereikia ir ženklų naudojimas tampa įpročiu, ritualu, tapatybės ženklu, su juo eksperimentuojama. Gimbutaitė priminė, kaip Dakaro ralio dalyvis Benediktas Vanagas išpopuliarino Vytį būtent kaip tokį šaunios tapatybės ženklą. Jo įkvėpta kompanija „LT Identity“ eksperimentavo su Vyčiu kaip lietuvių pozityvaus požiūrio į save simboliu juo puošdama marškinėlius ir kitką. Tačiau atsargaus Vilniaus ir „narsaus Kauno“ kova dėl Vyčio skulptūros rodo kaistantį nacionalizmą, kuriam prireiks ir priešo įvaizdžio.

Kinas taip pat kuria nacionalinius simbolius. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė klausė, kam mums reikia nacionalinio kino epo? Jo ilgesys vis išnyra pokalbiuose apie nacionalines vertybes. Bet ką jis reiškia? Atsakymą sufleruoja 1995 m. JAV sukurtas filmas „Narsioji širdis“ („Braveheart“), atstojantis Škotijos epą. Analizuodama filmo fabulą Arlauskaitė sako, kad epe nacionalinis herojus nugali „priešą-kitą“ per seksą. Kitas – tai Anglijos sosto įpėdinis, kuris yra gėjus ir nevaisingas. Narsusis škotas, kurį vaidina Melas Gibsonas, pirmiausia „užkariauja“ jo žmonos širdį, o paskui ir perduoda savo (škotiškus) genus būsimam sosto įpėdiniui – „sugadina kraują“. Žiūrėdami filmą škotai gali didžiuotis, kad vėlesni Anglijos valdovai turėjo škotiško kraujo, kaip mes kartais pasigiriame, kad Abiejų Tautų Respubliką ilgai valdė genetiniai Lietuvos valdovų įpėdiniai. Arlauskaitė tai pavadino „genitaliniu nacionalizmu“: „žvanginantis ginklais penis, kuris atstovės už mus visus“. Kita vertus, silpniesiems gal užtektų „keršto per seksą“.

Nuo valdovo įvaizdžių „natūraliai“ pereita prie pirmosios ponios figūros aptarimo. To paties instituto profesorei Dovilei Jakniūnaitei pranešimo temą pasufleravo LRT žurnalistė (ar žurnalistas), dabartinio prezidento išrinkimo proga paklaususi (-ęs) ir apie pirmąją ponią. Prieš išduodama savo atsakymą profesorė pasigilino, kokį idealios pirmosios ponios modelį suformavo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentienės, nes pirmosios ponios idėja atkeliauja iš ten. Taigi – pirmoji ponia esanti visada šalia, palaikanti vyrą, kartu ir respublikos motina, matoma, aktyvi, turinti socialinių inciatyvų, bet tiesiogiai neveikianti politikos. Iš šio konteksto išsišoko „transgresyvi“ Hillary Clinton, kurios vaidmuo 1992 m. renkant prezidentą žurnale „Time“ apibūdintas kaip „The Hillary Factor“. Ji mat turėjo ne tik vyrą, bet ir darbą, kurio neatsisakė. Netrukus paaiškėjo, kad toks pirmosios ponios įvaizdis prezidentui pavojingas (nes Hillary įžeidė namų šeimininkes pareiškusi, kad nekeps sausainiukų), tad 1996 m. rinkimų kampanijoje ji nebefigūravo.

Lietuvoje pirmųjų ponių dar būta nedaug, tad jos atrodo labai įvairios. Ponia Brazauskienė buvo nematoma (greičiausiai dėl nereprezentatyvios išvaizdos), bet tai nė kiek negadino prezidento įvaizdžio. Ponia Alma Adamkienė užsiėmė labdara ir buvo elegantiška pirmoji ponia. Laima Paksienė išbuvo pirmąja ponia trumpai, bet ji buvo ta transgresyvioji versija, nes, kaip ir Clinton, neatsisakė darbo. Diana Nausėdienė taip pat iškart po vyro išrinkimo deklaravo savo požiūrį į pirmosios ponios vaidmenį akcentuodama tradicinį moteriškumą, siejamą su šviesa, šiluma, meile, dovanojama gyvybe. Anot Jakniūnaitės, ji prisiima teisę mobilizuoti visuomenę ir apsilanko abortų priešininkų renginyje pareikšdama, kad vyrai irgi turėtų spręsti, ar moteriai gimdyti. Žinant, kokia pavojinga moterų sveikatai ir gyvybei abortų draudimo politika, galima daryti išvadą, kad ši pirmoji ponia savo pavyzdžiu grąžina visuomenę prie senovinių vertybių, pagal kurias moteris yra mažiau svarbi nei vyras ir vaisius jos gimdoje. Kalbant apie aprangos ir oficialių fotografijų kuriamus įvaizdžius, prezidentinė pora prisistato kaip aristokratiški valdovai. Po šių įžvalgų profesorė pacitavo savo atsakymą LRT žurnalistei (-ui): „10 metų pirmosios ponios nebuvo ir nieko blogo, jei nebūtų buvę daugiau“ (cituoju iš atminties, nes šio atsakymo žiniasklaida netransliavo). Pritariu, taip pat ir Margaritos Jankauskaitės komentarui iš salės: kai pirmoji ponia, kurios niekas nerinko, imasi diktuoti politikos kryptis, demokratinėje valstybėje atsiranda nemalonus feodalizmo prieskonis.

Ratas užsidarė, nes emancipacijos diskursus užbaigė menotyrininkės ir menininkės Laimos Kreivytės pranešimas apie feministines parodų kuravimo strategijas, kurias taiko ir ji pati. Kreivytė teigia, kad kuratorės mėgsta spręsti ne autoritariškai, bet dialogiškai. Kaip pavyzdį ji paminėjo Bojanos Pejič projektą „Gender Check“, kai bendrą Rytų ir Vidurio Europos parodą kuravo bendraminčių tinklas iš visų šalių. 2012 m. Carolyn Christov-Bakargijev kuruota „documenta (13)“ taip pat rėmėsi išscentruotu modeliu. Dar viena strategija – revizionizmas – apskritai būdinga visų sričių feministiniams tyrimams, kai rekonstruojamos istorijai reikšmingų, bet patriarchaliniuose kanonuose praleistų moterų pavardės ir jų vaidmenys. O skaičiavimo strategiją, kaip žinome, ne kartą naudojo Kreivytės įkurta ir vadovaujama menininkių grupė „Cooltūristės“, suskaičiavusi, kiek moterų Lietuvoje yra gavusios Nacionalinę kultūros ir meno premiją, kiek moterų atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje. Jau pastebime tų skaičiavimų poveikį – nacionalinės premijos laureatų sąrašuose daugėja moterų pavardžių, o į Venecijos bienalę 2019 m. pirmą kartą nusiųstos trys moterys (Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė) laimėjo „Aukso liūtą“ (gal verta tai priminti kiekviena pasitaikiusia proga). Pabaigai Kreivytė pademonstravo skaičiavimo strategijos galią paskaitydama slemo poezijos, grįstos abiejų lyčių atstovų valstybinėse institucijose ir premijų sąrašuose skaičiavimais. Publika juokėsi, kai Seimo „varpų garsai“ skambėjo susitraukusiu bim bim bim, tik periodiškai užgausdami skardžiu bam (tai moterys), o Jotvingių premijos laureatai jojo praeityje, kai laureatės jos ateityje.

Galima daryti išvadą, kad emancipacijos diskursų atliktą kritišką kanonų analizę ir dar gana negatyvią jų funkcionavimo diagnozę pataiso žvilgsnis į ateitį: jei Vytės dar nejojo, tai tikrai jos.

 

Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
Natalija Arlauskaitė. A. Volungės nuotr.
Natalija Arlauskaitė. A. Volungės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. A. Volungės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. A. Volungės nuotr.
Konferencijos publika. A. Volungės nuotr.
Konferencijos publika. A. Volungės nuotr.
Konferencijos publika. A. Volungės nuotr.
Konferencijos publika. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė skaito . A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė skaito . A. Volungės nuotr.