Pastebėjau, kad bulvarinių medijų žurnalistai labiau už kitus mėgsta kalbėti apie tiesą, jos reikalauti, aiškinti, kur ji arba kas ją slepia. Ne išimtis ir brolių Ethano bei Joelio Coenų satyros „Šlovė Cezariui!“ („LRT Plius“, kovo 5 d. 21.33) veikėja Tora (Tilda Swinton). Ši paskalų dienraščio žurnalistė tiria skandalą su šūkiu „Žmonės nori tiesos“ lūpose. Akivaizdu, kad ji nesuvokia ironiško savo žodžių konteksto: apie kokią tiesą galima kalbėti tokioje absurdiškoje vietoje, kokia yra Holivudas. Broliams Coenams ironijos, regis, niekad nepristigs, bet ir meilės kinui – taip pat.
„Šlovė Cezariui!“ nukelia į šviesius laikus, kai Holivudas buvo sklandžiausia iliuzijų kūrimo mašina. Coenai žvalgosi po X mūzos užkulisius, rodo, kaip gimsta prabangus ir, savaime suprantama, kičinis reginys, kaip gyvena milijonų žmonių dievukai. Čia vieną dieną dingsta Berdas (George Clooney), vaidinantis pagrindinį vaidmenį filme „Šlovė Cezariui!“. Nei žmona, nei gausios meilužės nežino, kur jis. Tad prodiuserio Edžio (Josho Brolino personažas turi realų prototipą ir yra vienintelis padorus bei protingas filmo veikėjas) laukia karšta diena, nes jis turi greičiau už reporterius sužinoti, kas atsitiko žvaigždei. Jis ir tampa mūsų gidu po Holivudo pasaulį, kuriame pilna įsimintinų personažų: štai netikėtai pastojusi ciniška gražuolė aktorė (Scarlett Johansson), štai rafinuotas režisierius (Ralph Fiennes), kuriam į saloninę dramą įbruko poros žodžių nesugebantį pasakyti, bet labai „vyrišką“ kaubojų, štai genialus šokėjas (Channing Tatum).
Personažai, virtuoziškos skirtingų žanrų filmų dekoracijos ir kostiumai leidžia Coenams parodyti, kaip pradeda nusitrinti ribos tarp reginio ir gyvenimo, sapno ir tikrovės. Ant slenksčio – vandenilinė bomba, televizija, šaltasis karas, raudonieji... Netrukus sapnų fabrikas bus priverstas nusileisti iki tol kine neegzistavusiai realybei. Net ir filmo pavadinime skamba Cezario vardas – Holivudo imperijai kilo žlugimo grėsmė. Juolab kad trys didžiosios naracijos – kapitalizmas, komunizmas ir katalikybė – taip pat pakilo į kovą dėl teisės dominuoti šiame iliuzijų fabrike. Neatsitiktinai vienoje geriausių filmo scenų skirtingų tikėjimų dvasininkai diskutuoja, kaip didžiajame ekrane turi būti rodomas Kristus. Tačiau Coenai rodo, kad ciniška Holivudo mašina gali gaminti (ir iki šiol vis dar gamina, nors, žinoma, vis rečiau) tikrai talentingus filmus, todėl jie ir atleidžia kinui daugybę jo nuodėmių – kvailybę, banalybę, prisitaikėliškumą ir t.t.
Robertas Mulliganas buvo iš tos režisierių kartos, kuri pirmoji atėjo į Holivudą iš televizijos dar 6-ojo dešimtmečio viduryje. 1962 m. pasirodžiusi jo sukurta Pulitzerio premija apdovanoto Harper Lee romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ ekranizacija („LRT Plius“, kovo 1 d. 23 val.) pateko į geriausių visų laikų JAV filmų sąrašą. Filmas atitiko savo laiką: 7-ojo dešimtmečio pradžios visuomenės atsinaujinimo nuotaikas, Johno Kennedy dėmesį socialinėms šalies problemoms ir jaunimo idealizmą, siejamą su antirasizmu. Filmo apie baltaodį teisininką iš Alabamos, kuris imasi ginti neteisingai išprievartavimu apkaltintą juodaodį, premjera sutapo su juodaodžių teises ginančiais protestais Alabamoje. Vėliau filmas pelnė tris „Oskarus“ – už scenarijų, scenografiją ir geriausią vyro vaidmenį Gregory Peckui. Aktorius įtikinamai perteikė ne tik savo herojaus esmę, bet ir tai, ką pavadintume fundamentinėmis amerikietiškomis vertybėmis. Jo šiek tiek senamadiškas ir sentimentalus Finčas vienas auklėja du vaikus ir nori būti jiems pavyzdys. Jis pralaimės prisiekusiųjų teismui, bet išsaugos teisingumo jausmą.
Be abejo, romanas filme supaprastintas, tačiau 1932-ųjų įvykius Alabamoje Mulliganas rodo šešerių metų mergaitės akimis ir tiksliai perteikia vaiko jausmus bei fantazijas.
Teisininkas idealistas ir Dano Gilroy’aus filmo „Vidinis miestas“ (TV1, 1 d. 21 val.) herojus. Romano Izraelio (Denzel Washington) iš Los Andželo gyvenimas pasikeičia, kai miršta jo mokytojas – garsus kovotojas už piliečių teises. Romanas pradeda dirbti ambicingo Džordžo (Colin Farrell) vadovaujamoje firmoje, bet netrukus jo idealizmas, profesiniai ir moraliniai principai susidurs su rimtais išbandymais.
Zacho Braffo filmo „Seni lapinai“ (LNK, 29 d. 21.20) herojai – trys pensininkai, kuriuos suvaidino Morganas Freemanas, Michaelas Caine’as ir Alanas Arkinas, – taip pat nusprendžia įvykdyti teisingumą ir apiplėšti banką, mat dėl korporacijų godumo ir machinacijų prarado savo pensijas. Režisierius sujungė du skirtingus pasakojimus – saldžiai karčią komediją apie senatvės pliusus bei minusus ir vadinamąjį heist movie. Malonu žiūrėti į aktorius, kurie, regis, puikiai jaučiasi savo kūne. Jiems jau nieko nereikia įrodinėti. Gal todėl ir jų personažai sugeba įtikinti, kad esama ir vyresnio amžiaus privalumų.
Jūsų – Jonas Ūbis
