7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne visos pelenės tampa princesėmis

Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova

Žilvinas Dautartas
Nr. 11 (1332), 2020-03-20
Šokis Baletas
Ada Tumalevičiūtė ir Sergejus Bilida balete „Audronė“
Ada Tumalevičiūtė ir Sergejus Bilida balete „Audronė“

Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves. Baleto kritikė Aliodija Ruzgaitė, vadintina Baltąja baleto metraštininke, vertindama „Pero Giunto“ (muzika Edvardo Griego) pastatymą, knygoje „Lietuviško baleto kelias“ (leidykla „Mintis“, Vilnius, 1964) rašė: „Balete įdomūs ir kiti moterų personažai: savarankiška, kaprizinga, kupina meilės jausmo Ingrida (I. Kalvaitytė ir L. Šveikauskaitė), temperamentinga, kerštinga Žalioji dama (A. Ruzgaitė ir R. Tumalevičiūtė [turėtų būti A. – Ž. D.]), egzotiška, godi, sugebanti apgauti Perą Giuntą Anitra (R. Jamontaitė).“ Ten pat autorė pamini ir kitas „antrojo ešelono“ solistes: „Šiuo laikotarpiu itin didelę pažangą padarė solistės R. Grigorovaitė (Raimonda ir Alyvų fėja), I. Kalvaitytė (princesė Florina), R. Janavičiūtė (Raimonda, Aurora),  L. Šveikauskaitė, R. Tumalevičiūtė, V. Stiklioraitis ir kiti.“

 

Ko gero, toks Ruzgaitės gestas kolegių atžvilgiu ir inspiravo mano straipsnio „Ofelijos, Džuljetos, Dezdemonos“ pasirodymą „Kultūros baruose“ po dešimtmečių. Įvairiai susiklostė tų Ofelijų ir Dezdemonų likimai atsisveikinus su scena. Vienos tyliai pasitraukė į užmarštį, kitos taip ir liko susijusios su tarnyste Terpsichorei – pradėjusios pedagoginę veiklą perdavė savo milžinišką patirtį ir meilę klasikiniam šokiui.

 

Džiaugdamiesi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinių pažanga ir profesionalumu, matydami juos Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos scenose, girdėdami apie jų sėkmingą karjerą kitų šalių teatruose, prisiminkime ir jų mokytojas bei mokytojus. Prisiminkime tas solistes, gal nepakankamai įvertintas, kol šoko, ir nereikalaujančias paradinės pagarbos dabar, nesigiriančias savo vaidmenimis, tačiau tyliai, kruopščiai dirbančias savo darbą. Neabejoju, kad ne visi jų auklėtiniai žino apie mokytojų kūrybines sėkmes. Kuklumas puošia žmogų, bet...

 

Bandžiau suskaičiuoti, kiek ir kokių mokinių į profesionalią sceną išlydėjo mano jaunystės Ofelijos, Džuljetos, Dezdemonos. Misija įmanoma? Pabandykite. Ką vadinti tuo pedagogu, kuriam turime būti dėkingi už profesionaliai išugdytą menininką? Tą, kuris padėjo būsimai princesei Aurorai ar būsimam grafui Albertui žengti pirmuosius žingsnius? Ar tą, kuris įteikė savo auklėtiniui baleto artisto diplomą? Tad tenka apgailestauti, kad pamažu nunyko graži tradicija – rengti Baleto skyriaus pavasarinius (išleidžiamuosius) koncertus, kuriuose daugiausia dėmesio buvo skiriama absolventams ir jų mokytojams. Visiems. Tiems, kurie padrąsino ir padėjo pradžių pradžioje, tiems, kurie lydėjo ištisus devynerius metus, ir tiems, kurie padėjo išskleisti sparnus savarankiškam skrydžiui. Ir ne tik pagrindinių disciplinų – klasikinio, charakterinio ir duetinio šokių – mokytojams. Juk prie būsimų profesionalų ugdymo prisidėjo ir kitų disciplinų – istorinio šokio, muzikos, baleto, teatro, dailės istorijų – specialistai. Šventinio džiaugsmo tikrai būdavo daugiau. Dabar absolventų kompetencijų vertinimai vis labiau panašėja į provincijos salikėse rengiamus „dzendobristų“ vakarėlius, po kurių išsidalinami „dividendai“. Gaila, bet taip yra. O gal tradicijas ir reikia laužyti? Nėra tradicijų – nėra ir atminties. O nėra atminties – nėra ir problemų. Gal. Kas gali paneigti?

 

O kol kas, kol dar atmintis nenunyko, pasidalinkime su mokiniais prisiminimais apie savus mokytojus. Aš prisiminsiu savo vyresnes koleges, apie kurias rašiau prieš keliasdešimt metų.

 

„Graži, kukli, šviesiaplaukė buvo A. Tumalevičiūtės Kastė. (...) Iš A. Tumalevičiūtės – Kastės akių, povyzos padvelkdavo tokiu alteliu, niekinama ironija, kad bematant atvėsdavo ir H. Kunavičiaus betarpiškas karštakošis Jonis, ir Č. Žebrausko Jonis „su kompleksais“, besiveržiantis visur būti pirmuoju, nepakeičiamu. (...) Duetuose su savo mylimuoju A. Tumalevičiūtės Kastė būdavo mylinti, švelni, moteriška, bet kartu ir labai savarankiška moteris...“ Vieni šią atlikėja pažįsta kaip Adą Tumalevičiūtę, kiti – kaip mokytoją Adą Nasvytienę. Tarp Nasvytienės mokinių – Jolanta Valeikaitė, Anželika Cholina.

 

„Irena Kalvaitytė... Turbūt sunku rasti tylesnę, kuklesnę baleriną. Ir repeticijų salėje, ir scenoje. (...) Trapi, lanksčių linijų rankomis, švelniu šokio piešiniu, I. Kalvaitytė buvo bene lyriškiausia mūsų šokėja. (...). Visos I. Kalvaitytės herojės turėdavo vieną išskirtinį bruožą (kaip ir pati balerina) – mokėdavo tyliai džiaugtis. (...). Ne triumfas, ne pergalingas pasididžiavimas savo moteriškais kerais, bet tylus džiaugsmas.“ Jau minėtoje knygoje kolegė Ruzgaitė rašė: „I. Kalvaitytė, kuriai yra artimesni lyriniai sceniniai paveikslai, Audronės vaidmenyje parodė, kad šioje iš pirmo žvilgsnio silpnoje merginoje slypi tvirta valia, ryžtas, sugebėjimas aukotis.“ Tokį teiginį patvirtina ir balerinos sukurtas Mirtos vaidmuo balete „Žizel“. Pripratę prie smulkios, trapios, grynai lyrinės atlikėjos, žiūrovai buvo nustebinti tokios metamorfozės – prieš jų akis šokdavo tikrai valdinga, šalta, jokių emocijų nerodanti vilisų valdovė. Įsakmiai reikalaujanti iš Žizel (net kai ją šoko Paryžiaus „Grand Opera“ primabalerina Ivet Šovire) besąlygiško paklusnumo. Nežinau, ar „čiurlioniukės“, kurioms dėstė Irena Požėrienė, kada nors įsivaizdavo, kad jų mokytoja gali būti valdinga, šalta.

 

„Tiesa, solinių vaidmenų ji turėjo kiek daugiau. Buvo gyvesnė, judresnė. Ko gero, dėl to judrumo, sceninio gyvumo baletmeisteriai ir patikėdavo L. Šveikauskaitei tokius vaidmenis, kaip Skirmutė „Audronėje“, Ana „Žydrajame Dunojuje“, Karalaitė „Dvylikoje mėnesių“ ir kitus. Leokadijos Šveikauskaitės amplua buvo artimesnis respublikos nusipelniusios artistės R. Janavičiūtės repertuarui. Vienas bene reikšmingiausių minėtos šokėjos vaidmenų – Skirmutė. Kiek santūresnė už R. Janavičiūtės Skirmutę, Šveikauskaitės herojė ryškiai atsiskleisdavo dramatinėse scenose. Tačiau ir jose balerina išlikdavo vidujai judri, gyva, savo neramų charakterį išduodanti žvitriomis, po sceną šaudančiomis akimis.“ Apie mokytoją Leokadiją Šveikauskaitę-Dumšaitienę geriausiai galėtų papasakoti jos mokinės, o jų tikrai nemažas būrys. Ne tik teatrų scenose, bet ir mokytojų bendruomenėje, mat dalis jos mokinių nuėjo mokytojos pramintu keliu – baigusios gyvenimą scenoje, pratęsė jį, tarsi perimdamos estafetę.

 

„Senajame J. Štrauso baleto „Žydrasis Dunojus“ pastatyme baliaus scenoje buvo Meilės adagio. Tai viena geriausių B. Kelbausko sukurtų baleto miniatiūrų. Labai dažnai adagio šokdavo Natalija Makarova, jaudinamai atskleisdavusi baletmeisterio sumanymą. Retai kada scenoje matydavosi tiek moteriškos šilumos, jautrumo, pasiaukojimo, švelnumo, kiek jo sugebėdavo nedidelėje miniatiūroje perteikti N. Makarova. Ir lyg sušildytas to moteriškumo, jo fone itin ryškiai atsiskleisdavo partnerio vyriškumas.“ Moteriškumas, natūralus jautrumas, tarsi iš širdies sklindanti šiluma būdingi visiems Makarovos personažams. Net Lapė balete vaikams „Daktaras Aiskauda“ spinduliavo globėjišką šilumą, nekeldama jokios grėsmės. Manau, kad mokytojos Sodeikienės mokinės pritars šiems teiginiams.

 

Tikiuosi, ir dabartiniai „čiurlioniukai“ taip pat prisimins savo mokytojas ir mokytojus, kaip šie prisimena savo mokytojus, kažkada šokusius Mirtas, Ones, Kastes, Skirmutes, Anas, didesnius ar mažesnius vaidmenis. Atlikėjų kartos keičiasi dažniau nei žmonių. Gal todėl ir mokiniai dar spėja pamatyti savo mokytojus scenoje. Bet juk ne visos Pelenės tampa princesėmis, tad ir ne visi mokiniai taps mokytojais.

Ada Tumalevičiūtė ir Sergejus Bilida balete „Audronė“
Ada Tumalevičiūtė ir Sergejus Bilida balete „Audronė“
Irena Kalvaitytė ir V. Stiklioraitis balete „Dvylika mėnesių“
Irena Kalvaitytė ir V. Stiklioraitis balete „Dvylika mėnesių“
Sergejus Bilida ir Leokadija Šveikauskaitė balete „Raimonda“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.
Sergejus Bilida ir Leokadija Šveikauskaitė balete „Raimonda“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.
Sergejus Gončarovas ir Irena Kalvaitytė balete „Tyna“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.
Sergejus Gončarovas ir Irena Kalvaitytė balete „Tyna“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.
Ramutė Janavičiūtė, Tamara Sventickaitė ir Natalija Makarova balete „Audronė“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.
Ramutė Janavičiūtė, Tamara Sventickaitė ir Natalija Makarova balete „Audronė“. Aliodijos Ruzgaitės archyvo nuotr.