7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Baletas

Helmutas Šabasevičius

Devyniasdešimtmečio baleto jaunystė

Nauji vardai Lietuvos baleto afišose

Laukdama savo 90-ojo jubiliejaus ir šia proga suplanuotų renginių, Lietuvos baleto trupė pastebimai atsinaujino – šį sezoną baleto spektaklių afišose matysime dešimt naujų vardų.

Pirmiausia tai M.K. Čiurlionio mokyklos auklėtiniai, jau anksčiau matyti LNOBT arba Šokio teatro scenose. Keturi iš jų turi ne tik svarbiausios Lietuvoje meno mokyklos, bet ir Ženevos šokio centro, kur tobulinosi paskutiniais metais, diplomus. Eimantė Šeškutė (g. 1995 06 26 Vilniuje) – muzikali, plastiška, išraiškingų linijų šokėja – yra parengusi Pelenės vaidmenį, taip pat ir keletą klasikinių duetų, šiuolaikinio šokio kompozicijų, visus juos atlieka su bendramoksliu Jonu Lauciumi (g. 1996 01 19 Vilniuje); Karolis Šemetas (g. 1992 12 20 Šiauliuose) ir jo bendramokslis Jeronimas Krivickas (g. 1993 10 16 Vilniuje) jau matyti keliuose šio sezono spektakliuose.

Nedidelių vaidmenų parengė ir jauniausi trupės šokėjai, šių metų Baleto skyriaus absolventai – Vasara Visockaitė (g. 1995 04 13 Vilniuje) ir Aistis Kavaliauskas (g. 1995 12 24 Druskininkuose), pažįstami iš Baleto skyriaus spektaklių.

Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Anna Baranova (Karalienė pamotė). M. Aleksos nuotr.
Anna Baranova (Karalienė pamotė). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė) ir Jonas Laucius (Princas). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė). M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno (Snieguolė). M. Aleksos nuotr.
Igoris Zaripovas (Karalienė ragana). M. Aleksos nuotr.
Igoris Zaripovas (Karalienė ragana). M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė su mokytoja Beatriče Tomaševičiene. Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Stankevičiūtė su mokytoja Beatriče Tomaševičiene. Asmeninio archyvo nuotr.
Kristine Moe (Norvegija), Jon Kåge (atrankinio baleto konkurso Švedijoje organizatorius) ir Julija Stankevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.
Kristine Moe (Norvegija), Jon Kåge (atrankinio baleto konkurso Švedijoje organizatorius) ir Julija Stankevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Baleto sezonas: švenčių pusiaukelė

 

Pagal tradiciją kalendorinių metų pabaiga ženklina teatro sezono įsibėgėjimą, o šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis teatralams – tikras darbymetis. Vis dėlto baigiantis metams verta stabtelėti ir įvertinti ryškiausius įpusėjusio sezono įspūdžius.

2012–2103 m. naujoves Lietuvos baletas paskirstė racionaliai – sezoną atidarė ir užbaigs premjeriniais spektakliais, kurie Lietuvos baletui reikšmingi keliais aspektais. Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda“ supažindino žiūrovus su neoklasikinės XXI a. pradžios choreografijos estetika, pareikalavo didesnių nei įprasta žiūrovų pastangų suvokiant ir vertinant šį pagal Richardo Wagnerio muziką pastatytą kūrinį. Spektaklis ir jo staigmenos – įdomūs artistų darbai – jau pakankamai aptarti Lietuvos spaudoje, vertėtų tik dar kartą pasidžiaugti LNOBT iniciatyva šio spektaklio proga surengta konferencija ir recenzijų konkursu, kurio rezultatai žinomi ir „7 meno dienų“ skaitytojams, – puiki iniciatyva skatinti šokio meno refleksiją, drąsinti gausiai lankomų baleto spektaklių aistruolius ir profesionalus artikuliuotai reikšti savo susižavėjimą ar neišsipildžiusius lūkesčius. O paskutinis šio baleto sezono akcentas domina

Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“  M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“ M. Aleksos nuotr.
Skaidrė Baranskaja

Amžinai gyvas sirtakis. Atsisveikinimas

Paskutinį kartą – baletas „Graikas Zorba“

...Zorba mane išmokė mylėti gyvenimą ir nebijoti mirties... Klausydavausi jo kalbant apie savo kaimą Olimpe, sniegą, vilkus, komitadžius, Šv. Sofiją, lignitą, magnezitą, moteris, Dievą, tėvynę ir mirtį – ir staiga, kai jis nebesitverdavo savame kailyje ir jam nebepakakdavo žodžių, pakildavo, atsistodavo ant rupaus paplūdimio žvirgždo ir leisdavosi šokti. (Nikos Kazantzakis. Graikas Zorba)
 
Lapkričio 23 d. į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą publika susirinko paskutinį kartą išklausyti istorijos apie meilę, neapykantą, gyvenimą ir mirtį, kurią šokiu papasakojo paprastas žmogus – graikas Zorba.
 
Jei manęs paklaustų, apie ką Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai – Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Teodorakio muzika, tarsi oratorija apie pasaulio sutvėrimą, kuri jungia didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui, kuri priverčia išjausti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale tai įspūdingas finalas – sirtakis, kuris priverčia užmiršti širdies skausmą, prikelia naujam gyvenimui ir atleidžia visas nuodėmes. Manyčiau, būtent čia ir glūdi fenomenali šio spektaklio sėkmė, lydinti jį Vilniaus scenoje jau keturiolika metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.
 
Trumpas ekskursas į praeitį

Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti ir Lietuvoje, ir užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „Graikas Zorba“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu, ir neblėstantis spektaklio populiarumas teikė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas iš pradžių net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis

Graikas Zorba – Aleksandras Molodovas M. Aleksos nuotr.
Graikas Zorba – Aleksandras Molodovas M. Aleksos nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Apie pasmerktą meilę

„Tristanas ir Izolda“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinė baleto trupė pradėjo savo meno vadovo Krzysztofo Pastoro premjera. Baletas „Tristanas ir Izolda“, sukurtas pagal prancūzų viduramžių kultūros žinovo Josepho Bédier parašytą to paties pavadinimo romaną – gera proga prisiminti pasakojimą, paplitusį po daugelį Europos šalių, žinotą ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Poznanės viešojoje bibliotekoje saugomas senąja gudų kalba parašyto veikalo „Pasakojimas apie riterį Tryščaną“ rankraštis, datuojamas XVI amžiumi.


Pastaraisiais metais daug dėmesio skirdami daugiakultūriam LDK paveldui, galime matyti, kaip Lietuvos baleto trupėje jis sėkmingai atgimsta: lenkų choreografo vadovaujami, tose pačiose gretose šoka lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių artistai. Abiejų Tautų – lenkų ir lietuvių – baleto ganytojas ilgametę choreografo patirtį sėkmingai pademonstravo praėjusio sezono pabaigoje: jo inicijuotas naujų choreografinių darbų projektas „Kūrybinis impulsas“ leido įsitikinti, kad iki šiol labiausiai su akademinėmis profesionalaus šokio formomis siejamas Lietuvos baletas slepia netikėtas įvairių stilistinių krypčių kūrybines ambicijas.

Martynas Rimeikis, Olga Konošenko ir Pavelas Koncevojus balete „Tristanas ir Izolda“               Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Martynas Rimeikis, Olga Konošenko ir Pavelas Koncevojus balete „Tristanas ir Izolda“ Nuotrauka iš LNOBT archyvo