Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.
Kartais reikia visai nepastebimo impulso, kad leistumeisi į kelionę – susikaupusio kasdienės rutinos sluoksnio, kurio nepavyksta nubraukti trumpais savaitgalio malonumais, o kartais nė laisvadienių nėra, nes spaudžia darbai, neatėjusios žiemos, kas žino, kodėl staiga leidžiamės kažkur toli, o jei ir nelabai toli, tai bent į Kauną. Taip patiems sau netikėtai su menininku Dariumi Žiūra išvažiavome į Kauno paveikslų galeriją.
Patraukiame ieškoti lobio, kurio rasti šansų beveik nebuvo – 1996 metais, po parodos „Sąvoka. Faktas“, ten liko trys Žiūros kūriniai. Na, taip jau nutinka, kad menininkams pasiimti kūrinius kartais būna gerokai sunkiau nei juos pateikti, nes iškyla vienas aštriausių ir šiais laikais klausimų – o kur viską laikyti? Taigi, važiavau į Kauną beveik neturėdama vilties, kad kažkur sandėliuose tebeguli darbai, išsaugoti beveik 24 metus, o ir buvo jie atlieti iš gana trapios medžiagos – parafino, reikalaujančio nesikeičiančios temperatūros, kad išliktų. Ką galvojo autorius Žiūra, kiek jis turėjo vilties ką nors rasti, neklausiau. Tiesa, kūrinių vertė per tuos metus akivaizdžiai pakilo, bent jau teoriškai, nes vienas iš šios „parafininių paveikslų“ genties dabar eksponuojamas nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje, o 10-asis dešimtmetis jau tapo istorija, mūsų atgautos nepriklausomybės ir jos šiuolaikinio meno pradžios istorija.
Taigi, vieną paprastą penktadienį Kauno paveikslų galerijos fondų saugotoja Gražina Idžiūnaitė mus pasitiko, na, nesakyčiau kad su dideliu džiaugsmu, kas visai suprantama. Vis dėlto menininkas paliko savo kūrinius 24 metams ir nesiteikė jų pasiimti! „Aš visą laiką apie tai galvojau, nuolat sau primindavau, kad reikia pasiimti...“ – sako Žiūra.
Ir man belieka antrinti, nes puikiai žinau tą ruošimąsi, pažadus sau, kad jau rytoj tai tikrai... Bet menininko gyvenimas susideda iš vienas kitą vejančių projektų, terminų, kurie baigėsi vakar, ir nuolat besigrūdančių buitinių reikalų, o apsidairęs pamatai, kad dar metai praėjo. Ir kūriniai visus ilgus metus, nors neįsigyti muziejaus, guli fonduose, muziejaus darbuotojų atsakomybėje. Belieka pripažinti, kad menkas malonumas būti atsakingai už fondus. Muziejininkės priekaištai autoriui absoliučiai teisingi, tai iš karto pripažįstama. Gal kaltės jausmas ir užblokuoja, neleisdamas pasiimti kūrinių? O aš visai pašalinė, man nesunku prisiimti kaltes, atsiprašyti ir dar sykį pagrūmoti menininkui. Nežiūrint susikaupusių priekaištų, mes maloniai įleidžiami į sandėlius, kur dėžės, dėžės, prabangiausi auksuoti rėmai, postamentai ir pjedestalai, niekingi plastiko ir popiergalių likučiai, luošos kėdės ir nuostabios Julijos Vyšniauskienės-Kačinskaitės (http://www.etnografija.vilkaviskis.lt/lt/asmenybes/3193-vysniauskiene-kacinskaite-julija) keramikos vazos. Vieta, panaši į tamprią membraną, skiriančią amžinybę, konkrečią daiktišką būtį ir nebūtį, kuri, lyg garai chemiko kolboje, gali tuoj pat transformuotis į visai priešingą būvį. Sandėlis.
Žiūra pasakoja, kad gal prieš dešimtį metų (čia taip ir norisi įterpti šypsenėlę) jis šiame sandėlyje matė savo dėžę. Tą medžio ir faneros dėžę, kokios tradiciškai naudojamos meno kūriniams gabenti. Dairomės po visus pašalius. Gerokai pagyvenusių ir apdulkėjusių, beveik plokščių stačiakampių ir beveik kubo formos dėžių yra, tačiau arba jos ne tokio formato (Žiūros kūriniai – taisyklingi kvadratai, ne kubai), arba tuščios, kitose – Algimanto Stoškaus (https://www.vle.lt/Straipsnis/Algimantas-Stoskus-89980) vitražai, likusios apklijuotos lipdukais, nurodančiais priklausomybę M.K. Čiurlionio dailės muziejui. Viena iš pastarųjų itin panaši į menininko paties pasigamintą, tad dėl viso pikto atsukame dangtį. Viduje – paminkštinimai, specifinės formos porolonai, liūdnai liudijantys iš tiesų čia buvus Žiūros kūrinį. „Kas nors iš kolegų po parodos išvežė kūrinius kartu su savo“, – konstatuoja fondų saugotoja.
Tačiau apėmęs ieškojimo azartas neleidžia taip lengvai atsitraukti. Imuosi nedėkingo spaudiko vaidmens: „Turime įsitikinti, kad darbas, išimtas iš dėžės parodai, nebuvo kažkur čia paliktas, – sakau. – Be dėžės jį gabenti būtų buvę problemiška. Apžiūrėkime visur, tik tada galėsim ramiai išvažiuoti.“
Visų užkaborių tikrinimas, nosies kišimas virš lentynų ar po jomis visuomet atrodo komiškai, bet kad ir ką jūs sakytumėte, būtent tuomet įvyksta didieji burtai, ištraukę iš nebūties vieną Žiūros kūrinį (vidurinį) – jis visus metus sau tvarkingai stovėjo lentynoje netoli restauruoto Stasio Ušinsko ir kitų paveikslų! Gal kartais tą nebūties membraną reikia spustelti, o gal tiesiog sulaukti kokio apdulkėjusio penktadienio, kuris savo viduje slepia visai kitokį pavidalą – didžiulį atradimo džiaugsmą. Nuvyniojus plastiko plėvelę, saugojusią kūrinį, masyvus skaistaus raudono parafino rėmas švyti iš tolo, o toks pat raudonas plokščias vaško paviršius – „paveikslas“ – po stiklu nuo liejimo proceso pasidengęs smulkiu „sniegu“. Rimta naujos kartos abstrakcija. Puikios saugyklų sąlygos – stabili temperatūra. Tokiam kūriniui geresnes sunku ir sugalvoti.
Grįžusiam į gyvenimą Lozoriui reikia priešistorės. Paroda „Sąvoka. Faktas“, kaip minėjau, vyko 1996 metais. Didelė, įspūdinga paroda (spėju iš fotografijų, kai kurie kūriniai dabar atrodo ne mažiau įdomūs) tuomet praėjo visai nepastebėta ir niekieno spaudoje neaprašyta. Kuruota ji buvo Dariaus Mikšio, o dalyvavo dalis tuometinio tapybos magistrantų kurso, kuriam dėstė Jonas Gasiūnas, prisijungus Dainiui Liškevičiui. Kaip ironiškai sako parodos kuratorius: „Tuomet maniau, kad kuravimas – aukščiausia meno kūrimo forma. Gerai, kad taip galvojau labai trumpai...“
Parodoje dalyvavo Andrius Kviliūnas, Darius Aleksandravičius, Darius Žiūra, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas, Saliamonas Teitelbaumas, Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, Orūnė Morkūnaitė, kuri rodė savo „Sieną“, o Dainius Liškevičius eksponavo objektą, panašų į seifą. Atsukęs sklendę, galėjai matyti nedidelę juodą juodžiausią tamsos kamerą-ertmę. Pagal kuratoriaus koncepciją parodoje nebuvo etiketažo, paliekant viską laisvai interpretacijai. Tad Žiūros kūrinį radome sveiką gyvą, o jo pavadinimą laikas spėjo suvalgyti. Dabar jis – „Kūrinys, kurio pavadinimas neišliko“, kaip Liškevičiaus „Be pavadinimo“. Ir visas šias apie laiką ir atmintį besisukančias mintis įgarsina dar anuomet parodos anotacijoje Dariaus Mikšio surašytos mintys:
„Kūrinys – laikas ir atmintis. Laikas dabar primena paskutinį norą, galimybę, galimybę pasirinkti. O atmintis – atmintimi galima žaisti, galima stebėti ir stebėtis. Atmintimi negalima pasitikėti. Pasiunti laišką kanalų voratinkliu, o po minutėlės gauni atsakymą, kartais išblukusį, nebeįskaitomą, vietomis sukeistais žodžiais. (...) Projektas „Sąvoka. Faktas“ – tai kūriniai, daiktai, laiko ir atminties pasekmės.“
Pridėčiau – o kartais gauni atsakymą iš praeities, nė kiek nepraradusį galios ar subtiliųjų atspalvių, lyg subrendusį brangų vyną. Švyti raudonas rėmas, lygiai kaip ir prieš 24 metus, teigdamas savo teiginius abstrakčia meno kalba. Belieka pažadėti, kad jis neliks neparodytas publikai.