Paprastos formulės

Doris Lessing „Auksiniuose užrašuose“ atkreipė dėmesį, kad „pasaulį keičia mūsų išgyvenami kataklizmai“, bet Lietuvai tai, regis, negalioja, nes jau bijau įsijungti televizorių ar kokį lietuvišką portalą, kur visi tik dainuoja, demonstruoja savo negabius vaikučius, gamina valgį ir, švelniai tariant, užsiima keista gimnastika ar sportu. Visi nori pasirodyti sąmojingi, nors lietuvių humoro jausmą gali įžiūrėti tik pro mikroskopą. Ir tai dar nieko, nes kai tos vadinamosios žvaigždės išsižioja... Bijau, kad ne vienas pilietis per karantiną gaus tokią Černobyliui prilygstančią žiniasklaidos ir interneto „radiacijos“ porciją, kad teks ilgai gydytis pačiais radikaliausiais metodais.

Šventės praėjo, naujų filmų taip pat sumažėjo, bet atskirties nuo civilizacijos tema vis dar aktuali, tad patariu užmesti akį į Alexo Garlando filmą „Ex machina“ (LRT, šįvakar, 24 d. 22.50). Filmo herojų Kalebą (Domhnall Gleeson) milijardierius Neitanas (Oscar Isaac) atveža į ledyno ir vandens krioklių nuo pasaulio atskirtą buveinę miške. Čia Kalebas turės atlikti vadinamąjį Turingo testą iš plieno ir plastiko pagamintai gražuolei Avai (Alicia Wikander). Alanas Turingas 1950 m. šį testą pasiūlė tyrinėdamas dirbtinio intelekto kūrimo galimybes. Dabar testu tiriamas dirbtinio intelekto sugebėjimas naudotis natūralia kalba ir įvaldyti žmogišką mąstymą. Trumpai tariant, testu tikrinamas mašinos humaniškumas.

Garlandas parašė ne vieno Danny Boyle’o filmo scenarijų, bet šįkart jis pats režisierius. Kino kamera jo filme stebi veikėjus lyg Dievo akis, Neitano namai prikimšti ekranų (jis susikrovė savo milijardus iš IT verslo), o ir kamerų čia daug, net abi Avos akys. Tačiau testas netruks tapti ir erotiniu žaidimu. Kartais simbolišku, kaip tada, kai vilkdamasi drabužius Ava ir tampa žmogumi. Kita vertus, „Ex machina“ rodo, kaip empatija neišvengiamai paverčia žmogų auka, o mašina lieka tik mašina. Nesvarbu, tiki tuo ar ne.

Erotiniai dviejų porų nuotykiai Mike’o Nicholso filme „Arčiau“ (TV1, 26 d. 21 val.) pagal Patricko Marberio pjesę – iš pirmo žvilgsnio paprastesni. Jaunas rašytojas Denas (Jude Law) įsimyli striptizo šokėją Elis (Natalie Portman), bet mielai užmegs romaną su fotografe Ana (Julia Roberts), kurios draugas gydytojas Laris (Clive Owen) susitikinėja su Elis. Nė vienas iš šio ketverto nesugeba suvokti savo jausmų ir apsispręsti, su kuo nori būti, aiškinasi santykius ir visaip bando likti žmonėmis. Nicholsui (jo 1968 m. „Absolventas“ – tarp mėgstamiausių mano filmų) visada buvo būdingas ironiškas požiūris į jausmuose susipaniojusius personažus, bet šįkart jis, regis, pernelyg pasinėrė į svarstymus apie geismą ir manipuliavimą.

Kad ir kaip būtų, šiais laikais didžiausi manipuliatoriai yra viešųjų ryšių specialistai, ypač tie, kurie dirba su politikais. Nors Davido Gordono Greeno satyra „Krizė – mūsų prekės ženklas“ (LNK, 29 d. 22.30) rodyta ne kartą, artėjant rinkimams pasižiūrėti, kaip amerikiečių specialistai (Sandra Bullock, Billy Bob Thornton) padeda Bolivijai rinkti naują prezidentą, būtų naudinga. Juolab kad pagrindas – dokumentinis filmas tokiu pat pavadinimu, o realybė visada pralenkia net išradingiausią fantaziją.

Kad artėja Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės, nuolat primena įvairūs televizijos kanalai, rodantys dokumentinius serialus apie Trečiąjį reichą, mūšius Afrikoje ar Italijoje, karo lėktuvus ir kitus tų laikų įvykius. Siūlau nepamiršti ir vaidybinių filmų. Davido Ayerio „Įniršis“ (TV3, 25 d. 22.30) nukels į 1945-ųjų balandį, kai sąjungininkų pergalė prieš nacius jau visai arti. Tačiau vokiečiai vis dar priešinasi ir sąjungininkų tanko, ant kurio užrašytas žodis „Fury“, ekipažui dar teks pasistengti likti gyviems. Jo vadui Vordedžiui (puikus Bradas Pittas), kovojusiam Afrikoje, o dabar Europoje, įgyvendinti šį tikslą iki šiol pavykdavo, bet šįkart tankui teks dalyvauti savižudiškoje misijoje Vakarų fronte.

Ayeriui pavyko perteikti vietos, veiksmo ir laiko vienovę – „Įniršis“ apima vieną parą (kažkam ji bus paskutinė) – ir parodyti žmones, kurie kovos, nes jaučia pareigą ginti savo principus ir tiesą. Nors „Įniršis“ kaltintas tuo, kad režisierius esą mėgaujasi žiaurumu, vis dėlto Ayeris moka kurti jaudinančią atmosferą ir rasti įsimenantį vaizdinį sprendimą. Beje, „Įniršio“ operatoriaus Romano Vasjanovo pavardę įsidėmėjau pasižiūrėjęs Valerijaus Todorovskio „Stileivas“ – iki šiol akyse ryškios filmo spalvos ir kameros siautulys. 

Įsiminė ir operatoriaus Maksimo Osadčio sukurta „Stalingrado“ (BTV, šįvakar, 24 d. 21.30) atmosfera bei spalvos, beje, sutirštintos Angelo Badalamenti muzikos. Režisierius Fiodoras Bondarčiukas iš savo tėvo, sovietų kino klasiko Sergejaus Bondarčiuko („Karas ir taika“) paveldėjo polinkį į kino epą, bet šiame filme, nepaisant įspūdingų masinių scenų, jis rodo tik nedidelį didžiojo mūšio fragmentą ir sutelkia dėmesį į grupę karo žvalgų, kuriems 1942-aisiais, kai Raudonoji armija planuoja pulti miestą užėmusius vokiečius, pavyksta persikelti į kitą Volgos krantą ir įsitvirtinti viename strategiškai svarbiame Stalingrado name. Jame žvalgai randa kelis karius ir vienintelę gyventoją – devyniolikmetę Katią. Grupei įsakyta išsaugoti namą bet kokia kaina. Tačiau tokį pat įsakymą gauna ir vokiečių karininkas...

Filmas eklektiškas, kartais net pompastiškas – jis atspindi sovietų mitus apie Antrąjį pasaulinį karą ir pasaulį išgelbėjusius rusus, bet galima įžvelgti ir Vasilijaus Grossmano romano „Gyvenimas ir likimas“, kuris iki šiol geriau žinomas Vakaruose, įtaką, ir gana kruopščiai rekonstruotą sovietinę buitį. Kita vertus, pastarųjų metų lietuviški filmai, regis, jau įpratino mūsų žiūrovus prie ritualinio, oficialaus patriotizmo, kuris akivaizdus „Stalingrade“. Pamenu, apie filmą rašęs rusų kritikas tiksliai nusakė filmo patriotizmo formulę: jis efektyvus ir jausmingas.

Jūsų – Jonas Ūbis