7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nebūkime idealūs

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Kinas Rodo TV
„Prisikėlimas“
„Prisikėlimas“

Priklausau ne tai daliai lietuvių, kurie, kaip teigia lietuviškos televizijos, vis labiau pasiduoda tamsioms nuotaikoms, jaučia nerimą ir kitaip yra nelaimingi. Karantinas – tik dar vienas gyvenimo tarpsnis, savaip neįprastas ir todėl gal net įdomus. Dar jo pradžioje supratau, kad nepulsiu ko nors mokytis internetu, žiūrėti nesibaigiančių serialų ar gaminti neįprastų patiekalų. Visiškai pritariu lenkų feministei bei publicistei Annai Dryjańskai, kuri kreipdamasi į savo skaitytojas, nors manau, kad jos žodžiai tinka visoms lytims, rašo, jog karantino laikais anaiptol neturime būti idealūs: „Puiku, jei nuspręsi užsiimti nuotoline kūno rengyba ar klausytis Chopino koncertų. Puiku, jei iš tikrųjų to nori, bet daug geriau jausies nejausdama kaltės, kad viso to nedarai, nors „privalai“. Turiu galvoje, kad neprivalome mokytis penkių naujų užsienio kalbų, nėrimo ir programavimo. Groti pianinu, gaminti maistą, atitinkantį permainas. Neprivalome būti pačios produktyviausios, sumaniausios ir organizuočiausios. Užtenka, kad gyvename, diena po dienos darydamos tai, kas būtina. Visa kita – norintiems.“

 

Velykų savaitgalis – ne išimtis. Pasižiūrėjęs į televizijų programas matau, kad jos lieka ištikimos tradiciniam „vinegretui“: pamaldos, cukrinių kunigėlių pagraudenimai, lietuviško popso koncertai, religiniai filmai. TV1 (12 d. 18.40) parodys italų režisieriaus Carmine’s Elia filmą „Šventoji Barbora“ (2012), skirtą šv. Barborai iš Nikomedijos. Tai vienintelis šiai kankinei skirtas vaidybinis filmas, todėl savaip įdomus. Kevino Reynodso „Prisikėlimas“ (LNK, 12 d. 15.10) – gana neįprastas, mat pasakojimas apie Kristaus prisikėlimą filme pateiktas kaip detektyvinė istorija: Poncijus Pilotas (Peter Firth) liepia Romos centurionui Klavijui (Joseph Fiennes) ištirti, kodėl dingo vieno nukryžiuotojo kūnas. Klavijumi Poncijus Pilotas pasitiki ir sako, kad šis ieško ramybės žengdamas karo keliu. Klavijus lipa karinės karjeros laiptais tik tam, kad įgyvendintų svajonę – įsikurti provincijoje ir ilsėtis nuo pasaulio problemų. Prisikėlusio Kristaus paieškos paskatins Klavijų iš naujo įvertinti gyvenimo prioritetus. 

 

Reynoldsas nesistengia sekti Pieru Paolo Pasolini ar Martinu Scorsese, kurių Kristus – sudėtingas personažas. Cliffo Curtiso Kristus – ramus, skleidžiantis teigiamą energiją, jis žmogiškas, bet kartu neprieinamas. Vis dėlto vertingiausia „Prisikėlime“, ko gero, tai, kad režisierius, pasinaudodamas detektyvine logika, priartina tarsi ir žinomas biblines realijas. Tačiau jis nesiūlo įprasto paaiškinimo, juk net Kristus sako Klavijui: „Matei, bet vis dar abejoji. Įsivaizduok tuos, kurie nematė.“

 

TV3 (11 d. 22.30) parodys Marco Webbo filmą „Apdovanotoji“. Jis iš tų filmų, kurie lyg ir niekuo neišsiskiria, bet gana akivaizdžiai liudija civilizacijos ir visuomenės raidą, o svarbiausia – tokius filmus žiūrėti malonu. Ypač jei tai pasakojimas apie jauną genijų. Keista, kad lietuviškai vis dar neturime moteriško „genijaus“ atitikmens, nes geniali matematikė yra septynerių metų filmo herojė Merė (Mckenna Grace). Ji gyvena kartu su savo dėde Frenku (Chris Evans), kuris ir rūpinasi mergaite. Frenkas stengiasi apsaugoti ją nuo gyvenimo, paprastai laukiančio visų jaunų genijų. Tačiau horizonte pasirodo senelė (Lindsay Duncan). Ji įsitikinusi, kad globėjo pareiga – padėti talentui atsiskleisti, esą tai svarbu ne tik vaikui, bet ir mokslui. Taip prasideda kova dėl Merės. Tačiau tai nėra gerųjų ir blogųjų kova – kiekviena pusė turi savo racionalių ir įtikinamų argumentų.

 

Pirmadienį (13 d. 20.30) TV3 parodys pernykštį „Oskaro“ laureatą – Peterio Farrelly filmą „Žalioji knyga“. Jis nukels į 1962-ųjų rudenį, kai italų kilmės amerikietis Tonis (Viggo Mortensen), kovojantis dėl kiekvieno duonos kąsnio, gauna pasiūlymą tapti pasaulinio lygio muzikanto, turtuolio ir erudito Donaldo (Mahershala Ali) vairuotoju ir asmens sargybiniu jo koncertinėje turnė po Pietų valstijas. Abu vyrus skiria viskas – socialinė padėtis, odos spalva, požiūris į gyvenimą. Juodaodis Donaldas yra vienišius, už Tonio pečių – didelė šeima.

 

Tai nebus paprastas kelio filmas, kai du personažai suartėja ir atranda naujas vertybes, pradeda suprasti vienas kitą ir net keičia požiūrį į gyvenimą. Juolab kad 7-ojo dešimtmečio JAV Pietuose rasinė diskriminacija buvo savaime suprantamas dalykas. Todėl į kelionę pasiimama ir žalioji knyga – taip buvo vadinamas patarimų, kaip juodaodžiui elgtis Pietuose, rinkinys, beje, leistas iki 1966-ųjų. Nors „Žalioji knyga“ remiasi tikra istorija, o jos herojai realūs žmonės, Farrelly filmas – labiau pasaka, kurioje gėris nugali kiekviename žingsnyje. Manau, todėl jis visiems ir patiko.

 

Didysis Federico Fellini kiekviename savo filme palikdavo vilties spindulį. Apie tai jis kalba ir 1987 m. filme „Interviu“ („LRT Plius“, šiandien, 10 d. 21 val.). Kai gavo pasiūlymą kurti filmą, skirtą kino studijos „Cinecitta“ (beje, didžiausios Europoje) penkiasdešimtmečiui, Fellini neatsisakė, nes šiame kino mieste prabėgo visas jo gyvenimas. Pirmąkart studijoje jis apsilankė 1939 m., atėjęs daryti interviu su kino žvaigžde. Po to jis ilgai klaidžiojo po paviljonus, kol buvo išprašytas.

 

„Cinecitta“ paviljone Nr. 5 Fellini filmavo ne vieną savo filmą. Sekmadieniais jis atnešdavo ėdalo katėms. Laikė jas kino studijos gynėjomis, mat jos tada kovojo su svarbiais kinematografininkų priešais – pelėmis, kurios gadino aparatūros laidus.

 

„Interviu“ Fellini supynė faktus ir fantaziją. Rengdamasis ekranizuoti Franzo Kafkos „Ameriką“, jis neva veda ekskursiją po studiją japonų žurnalistams, bet iš tikrųjų vedžioja juos po savo filmų pasaulį, kuriame sutinkame aktorių Marcello Mastroianni, aplankome Anitą Ekberg, matome Fellini filmų rekvizitą, girdime jo apmąstymus. Dabar, kai tiek daug kalbama apie „hibridinį“ kiną, „Interviu“ atrodo tikras grynuolis, primenantis, kad režisieriaus fantazija ir talentas nėra joks hibridas.

 

Filmas dažnai pavadinamas Fellini testamentu, nes kurdamas „Interviu“ režisierius suprato, kad kiną – svarbiausią pasaulį ir žmogų atveriančią mediją – baigia išstumti jo nekenčiama, bet visagalė televizija. Fellini nuoširdžiai nekentė vaizdo magiją griaunančios televizijos ir tikėjo, kad ji sunaikins kiną. Net buvo padavęs į teismą vieno kanalo savininką ir būsimą Italijos premjerą Berlusconi už tai, kad, rodydamas Fellini filmus, nutraukia juos reklamos intarpais. Nujaučiu, ką Fellini būtų pasakęs apie mūsų ateitį, jei būtų pamatęs per karantiną tuntus televizorių ekranuose besimaivančių vaikučių, kuriuos savo telefonais filmuoja laimingi tėvai. 

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Prisikėlimas“
„Prisikėlimas“
„Apdovanotoji“
„Apdovanotoji“
„Žalioji knyga“
„Žalioji knyga“