Toks įspūdis, kad lietuviškos medijos diena po dienos skatina visus būti nepatenkintus ir nuolat skųstis. Visi nepatenkinti garsiai deklaruoja savo nepasitenkinimą, didžiam žurnalistų ir žurnalisčių džiaugsmui. Pirmiausia, žinoma, visi nepatenkinti sveikatos apsaugos ministru. Jis dirba savo darbą ir reguliariai informuoja apie pandeminę situaciją. Tai įdomiausia, ką galima pamatyti per mūsų televizijas, kurios vis kviečiasi tariamas žvaigždes, įvairaus plauko virėjus ir gyvenimo būdo patarėjus, „šoumenus“, pavyzdžiui, opozicinius politikus, bei verslininkus. Pastarieji aiškina, kad visi gyvename iš to, ką sukuria verslas. Suprask, verslas mus maitina. Tarsi visi kiti piliečiai nekurtų jokios pridedamosios vertės. Atrodo, kad Lietuvoje neliko sociologų, filosofų ar ekonomistų, kurie sugebėtų kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu, kad ir apie pasirinkimą tarp žmogaus gyvybės ir ekonomikos klestėjimo. Ar tai neįdomu tik lietuviškoms medijoms, ar ir jų vartotojams – net nežinau. Todėl reguliariai seku nelietuviškas, kurios vis dar skatina mąstyti, ir negaliu pasigirti, kad pamačiau šimtą filmų, namie suvaidinau Marko Šagalo paveikslo personažą ar Fridą Kahlo, sekdamas iš XIX a. į medijų pasaulį sugrįžusia „gyvų paveikslėlių“ mada.
Beje, pirmųjų filmų kūrėjai taip pat dažnai bandydavo ekrane atkurti garsias drobes. Vėliau kinas išmoko pats kurti paveikslus – išnaudoti spalvas, apšvietimą, perspektyvą ir t.t. Grožėtis vaizdu skatina ir prieš porą metų sukurtas Luiso Ortegos flmas „Angelas“ (TV3, 18 d. 22.30), nors jo herojus – šaltakraujis žudikas. Filme, kuris perkelia į 8-ojo dešimtmečio Buenos Airių gatves, režisierius, sakyčiau, romantizavo žudiko maniako Carloso Robledo Puncho, praminto Mirties angelu, gyvenimą. Būdamas vos dvidešimties, 1972 m. šis buvo suimtas ir už 11 žmogžudysčių bei kitus nusikaltimus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Septyniolikmetis angeliško grožio Lorencas (Lorenzo Ferro) nuo mažens vagiliauja. Sutikęs nusikaltėlį Ramoną (Chino Darín) jis visa galva pasineria į nusikaltimus, nors pačių žiauriausių režisierius ir neparodys. Ortegai svarbiau filmo forma. Jis – mizanscenos meistras. Kamera nuolat suka aplink Lorencą ratus, kviečia juo žavėtis, bet ir kuria distanciją. Montažas ir stambūs planai gniaužia kvapą. Režisierius puikiai išnaudoja spalvas, garso takelį ir nostalgišką 8-ojo dešimtmečio daiktų bei drabužių grožį. Jis moka derinti jausmingumą, komizmą ir tragediją. Tiesa, ironiškai traktuoti filmų apie žudikus stereotipus Ortegai pavyksta ne visada. Nors, kita vertus, ironija jau taip pat virtusi kliše, kuria naudojasi net komercinio kino kūrėjai.
Cristi Puiu „Sieranevadą“ (LRT, šįvakar, 17 d. 00.55, „LRT Plius“, 18 d. 01.30) jau rodė, bet negaliu atsisakyti malonumo dar kartą prisiminti filmą, kuris man tikras šedevras. Regis, Aleksejus Medvedevas yra pasakęs, kad tai filmas, kurio forma yra jo turinys. Tai beveik tris valandas trunkantis pasakojimas apie rumunų šeimą, kuri susirinko ankštame trijų kambarių bute, praėjus 40 dienų po šeimos tėvo mirties, ir laukia atvykstančio stačiatikių šventiko. Šis vėluoja, įtampa auga, o žiūrovai stebi skirtingų šeimos kartų narių pokalbius, jų reakcijas, neapykantą, nemeilę ir dažnai panašius susibūrimus persmelkiantį melą, su kuriuo, manau, gyvenime susidūrė kiekvienas. Man „Sieranevada“ – filosofinis filmas, nes Puiu rodo žmogaus buvimą realiame laike ir tiksliai fiksuoja, kad realybės suvokimas visada vėluoja, atsilieka nuo to, ką pajutome ar išgyvenome, o tam suvokti laiko pristinga visada. Nestinga tik melo.
Iš masinio distopijų ir mokslinės fantastikos antplūdžio siūlau pasižiūrėti du filmus. Pirmasis – 2017 m. pasirodęs Ridley Scotto „Svetimas. Covenant“ (TV3, 18 d. 00.45), ankstesnio „Prometėjo“ tęsinys. Jo veikėjai kitoje galaktikos pusėje esančioje tolimoje planetoje aptinka tai, kas jiems iš pradžių pasirodys rojus, bet iš tikrųjų yra paslaptingas ir tamsus pasaulis. Vienintelis jo gyventojas – androidas Davidas (Michael Fassbender). Jis liko gyvas, kai žuvo misijos „Prometėjas“ dalyviai. Beje, kritikai lygino šį filmą su Stanley Kubricko „2001 metų kosmine odisėja“, esą Scottas taip pat bando kalbėti apie didžiąją būties paslaptį ir dirbtinį protą, kuris galiausiai ir nugalės.
Antrasis – 2015 m. sukurtas George’o Millerio „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ (LNK, šįvakar, 17 d. 21 val.). Tai taip pat lyg ir tęsinys – kadaise Millerio sukurtų filmų, kurie pasaulyje išgarsino Melą Gibsoną ir pavertė jo herojų populiariosios kultūros ikona. Šįkart Maksą suvaidino Tomas Hardy. Maksą persekioja praeities vaiduokliai, jis įsitikinęs, kad geriausias būdas išgyventi – klajoti vienam. Tačiau Maksas prisidės prie Furiozos (Charlize Theron) vadovaujamų maištininkių, kurios per dykumą bėga nuo tirono. Pasaulį sunaikino greičiausiai pačių žmonių rankomis sukurta katastrofa ir jį valdo išprotėjusių marodierių gaujos.
Filmas išsiskiria tuo, kad jame nėra įgrisusios kompiuterinės grafikos: beveik visi triukai, gaudynės, sprogimai – realūs. Gal todėl ir Maksas – visai šiuolaikiškas herojus, kurio vienintelis tikslas yra išgyventi.
Jūsų – Jonas Ūbis
