7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Einantis ir sėdintis žiūrovas

Apie muziejų virtualumą ir kitus svarbius dalykus kalbiname Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovę Rūtą Kačkutę

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.

Muziejus, kaip ir visus kitus, karantinas užklupo netikėtai. Ypač turint galvoje, kad tokios institucijos labai kruopščiai planuoja darbą į priekį. Ar tame taške, kai sustojo parodų lankymas, Lietuvos nacionalinis muziejus jau turėjo nemenką virtualią bazę, ar buvo stengiamasi skubiai atsižvelgti į namuose sėdintį žiūrovą? Kam teikta pirmenybė?

Lietuvos nacionalinis muziejus ne vienus metus skaitmenina savo labai turtingus fondus ir turi sukaupęs nemažą suskaitmenintų eksponatų bazę, tačiau ji nėra viešai prieinama virtualioje erdvėje. Iki šiol muziejus daugiausia dirbo fiziškai apsilankančiam lankytojui. Su muziejaus fondais skaitmeninėje erdvėje buvo supažindinama tik per virtualias parodas, kurių turime įvairių ir tikrai įdomių. Todėl galima sakyti, kad karantinas mus užklupo nelabai pasiruošusius. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Nuo pirmos dienos sureagavome į pasikeitusią situaciją bei naujus lankytojų poreikius ir nuo kovo 16 dienos pradėjome projektą #kąveiktikaineveikiame.

 

Suradome būdų, kaip greitai ir efektyviai savo sukurtas parodas, paruoštas edukacijas ir sukauptas žinias perkelti į virtualią erdvę. Taip gimė koncepcija kiekvieną karantino savaitę skirti kitai temai. Pradėjome nuo ką tik, kelios dienos prieš karantino pradžią atidarytos Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui skirtos parodos „Nesusitaikę“ pristatymo. Trumpais filmukais parodos kuratoriai pristatė įspūdingiausius parodos eksponatus juos prakalbindami, papasakodami jų istorijas. Viena vertus, lankytojas ir po karantino galės ateiti į parodą, rasti joje daug nematytų ir nepažintų dalykų, taip pat gyvai pamatyti eksponatus, kurių istorijas jau bus girdėjęs virtualių pasakojimų forma. Turiu pasakyti, kad kolegos, dirbantys su komunikacija, muziejininkai, edukatoriai, fotografai ir operatoriai per šias ilgas karantino savaites pademonstravo didžiulį kūrybiškumą ir profesionalumą. Dabar jau turime sukaupę puikią filmukų seriją, pristatančią pačias įdomiausias mūsų ekspozicijas ir parodas.

 

Šiuo metu raktiniu žodžių deriniu tapo „virtuali paroda“. Socialinius tinklus parodos tiesiog užplūdo. Viena vertus, galime džiaugtis bendruomeniškumu, visuomenės kūrybiškumu, tačiau tokia demokratiška aplinka turi bėdų dėl kokybės ir per didelės gausos. Manau, vartotojus tai skatins gręžtis į muziejus ir galerijas, kur taikoma argumentuota atranka, dirbama su profesionaliais tyrinėtojais, kur kokybė aukščiau kiekybės. Man atrodo, kad turinio kokybinis skirtumas daug ką nulems. Tačiau kaip muziejui planuoti ateinantį pusmetį, jei nėra aišku, kas bus po mėnesio? Ar dirbti su realybe, ar su virtualybe? Kokia proporcija? Kokių muziejaus gairių pandemijos situacija nekeičia?

Gal nustebsite, bet nusprendėme nepanikuoti ir šią gan netikėtą situaciją išnaudoti strateginio planavimo sesijoms. Turiu omenyje ne popierinį strateginį planavimą tik dėl plano, bet tikrą, nuoseklų ir daug laiko reikalaujantį strateginio planavimo darbą dalyvaujant padalinių vadovams. Artėjame prie rezultato. Kodėl apie tai kalbu? Šis procesas mums padėjo atsakyti į kai kuriuos jūsų keliamus klausimus. Dar vis diskutuojame, kiek materialių parodų daryti ateityje, kokios jos turi būti, kaip keisti 2020 metų tinklelį, bet jau dabar žinome, kad kai kurių parodų geriau atsisakyti, užuot jas rodžius labai trumpai, o ateityje jų daryti gerokai mažiau. Kita vertus, kalbame, kaip turi atrodyti kokybiška paroda ir kiek laiko ji turėtų veikti. Tikrai pratęsime parodą „Nesusitaikę“ iki metų pabaigos ir surengsime tik dalį anksčiau planuotų parodų, o dalį planuotų parodų iškelsime į virtualią erdvę. Tuo pat metu planuojame atnaujinti savo svetainę, nes dabartinė tikrai nebeatliepia naujų muziejaus ir jo lankytojų poreikio, suprantame, kad virtuali paroda irgi turi keisti formą, išlaikydama aukštą turinio kokybę (tai tikrai yra LNM stiprybė).

 

Maža to, ieškome būdų, kaip dalį mūsų patrauklių edukacinių programų perkelti į virtualią erdvę. Su malonumu dalyvavome LRT projekte, skirtame ikimokyklinio ugdymo vaikų nuotoliniam mokymui, ir matome, kad tai daryti gebame. Planuojame gyvai transliuoti renginius ir paskaitas, pasibaigus parodoms, ketiname jas suskaitmeninti ir palikti gyvuoti pasitelkę 360° turus (jau išbandėme tokią platformą). Supratome, kad tai padėtų spręsti ir regioninės atskirties problemą, nes norėtume, kad LNM būtų lankomas ne tik vilniečių ir turistų, bet visų Lietuvos gyventojų. Taigi gyvas apsilankymas ir tiesioginis ryšys su lankytoju mums ir toliau išliks prioritetu, tačiau ši situacija mums parodė, kiek galimybių turime, tik dar neišnaudojame virtualioje erdvėje. Virtualios muziejaus paslaugos pradėjo sparčiai augti, be jokios abejonės, jos augs ir ateityje. Tikrai žinau, kad nesikeis mūsų dėmesys kuriamo turinio kokybei ir saugomiems eksponatams.

 

Dar būdama LR prezidentės patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais dirbote prie Valstybės pažinimo centro kūrimo, kur suderinti tiesioginiai ir virtualūs patyrimai. Turbūt susidūrėte su klausimais, kurie gali būti naujai aktualūs? Aišku, centras iš karto kurtas kaip išmanus, o šiuo metu vadovaujate visai kitokio tipo ir apimties muziejui su galybe fizinių eksponatų. Atrodytų, skaitmeninimas galėtų nemažai pakeisti, juolab kad Europos Sąjungos kultūros programose skaitmeninimas įrašytas prie prioritetų, ir, matyt, to įkvėpta, LR Vyriausybė numatė 5 milijonus eurų kūrinių skaitmeninimui kaip pagalbos kultūrai formą. Kiek ir kaip skaitmeninimas galėtų būti svarbus LNM?

Labai džiaugiuosi, kad buvo įsiklausyta į kultūros sektoriaus poreikius ir surasta lėšų. Skaitmeninimas muziejuose vyksta jau ne vienus metus, bet skaitmeninio turinio kūrimas yra jau kitas žingsnis, tai kūryba pasitelkus ne materialius, o skaitmeninius resursus. Mano galva, LNM yra vienodai svarbus tiek muziejuje saugomo paveldo skaitmeninimas, tiek jo panaudojimas virtualiems pasakojimams kurti. Labai tikiuosi, kad ši priemonė itin paskatins bendradarbiavimą su įvairiais menininkais. Iš Valstybės pažinimo centro patirties galiu pasakyti, kad mokslininkų ir menininkų bendradarbiavimas atneša pačių įdomiausių ir netikėčiausių rezultatų, tikiuosi, ir LNM pavyks sėkmingai užmegzti tokias partnerystes. Taip pat esu linkusi galvoti, kad nebūtina turinį skirstyti į pritaikomą gyvai ir virtualiai apsilankant muziejuje, iš tiesų toks turinys gali būti prasmingai panaudotas abiem atvejais. Manau, kad tokia programa atneš gerų rezultatų, jie neliks vienkartiniu pabandymu, o taps tęstine programa. Mat įdomūs kūriniai negimsta labai greitai, čia reikia ir laiko įsigilinti, suprasti, pažinti ir pasitikėti, ir technologiniai sprendimai reikalauja laiko. Tikiuosi, Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba mąsto panašiai. Juolab net neabejoju, kad tai taps realia priemone, suteikiančia visiems vienodas galimybes, tiek gyvenantiems atokiame Lietuvos regione, tiek toli nuo Lietuvos nutolusiame didmiestyje.

 

Prisimenu, kas darėsi su mano galva, kai studijų metais nuvykau į Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų. Knygose išžiūrėti kūriniai staiga ėmė kaitalioti mastelius: olandų natiurmortai pasirodė esantys per pusę sienos, nors knygoje atrodė mažyčiai, Rembrandto darbai išaugo iki žmogaus dydžio, o peizažai, kuriuos įsivaizdavau bent jau pusės metro, išvis plauku tapyti. Po šių radikalių atsiminimų deformacijų esu prisiekusi sau labai atsargiai žiūrėti į vaizdą internete, reaguoti kaip į baseino vaizdą, bet ne maudymąsi baseine. Tačiau galbūt yra eksponatų dalis, kuriai reali patirtis ne tokia reikšminga? Galbūt yra reiškinių, kuriems virtualumas ir sėdintis žiūrovas net palankesnis?

Labai įdomus klausimas. Žinau tik viena: galimybė kad ir virtualiai susipažinti ir apžiūrėti meno bei paveldo objektus pažadina fantaziją ir kūrybą, atveria naujas erdves ir yra vienareikšmiškai pozityvus dalykas. Aukštos kokybės skaitmeninės kopijos leidžia įžiūrėti ir tokių detalių, kurios nebūtinai atsiveria pritemdytoje muziejaus salėje, nes nemaža dalis muziejaus eksponatų yra labai jautrūs šviesai ir kitaip negali būti rodomi. O galiausiai – suskaitmeninti ir viešai prieinami muziejaus fondai yra lobis tyrėjams (ypač karantino sąlygomis, bet ne tik). Pagalvokite, kaip būtų gerai, jei kiekvienam iš namų būtų prieinami visų pasaulio muziejų fondai! Mūsų laukia didžiulis darbas. O galiausiai, skaitydami knygas pragyvename tūkstančius gyvenimų, žiūrėdami virtualias parodas ar lankydami virtualius fondus pamatome tai, ko niekada nepamatytume, bet svarbiausias ir toliau mums liks tas vienintelis tikras mūsų gyvenimas, kaip ir niekas nepakeis gyvo potyrio, to jausmo, kuris apima apžiūrinėjant tūkstančius metų skaičiuojantį autentišką eksponatą.

 

Ar per karantino laiką spėjote išsiaiškinti, kuo labiausiai domimasi Jūsų interneto svetainėje? Galbūt sulaukėte laiškų, užklausų, kokio nors atsako?

Pokytis labai ryškus, tikrai stebime virsmą – virtualus lankytojas muziejaus portale praleidžia daugiau laiko nei anksčiau. Iki šiol dominavo fiziniam apsilankymui skirtos informacijos paieška: renginiai, parodos, darbo laikas, kainos. Dažnas lankytojas tinklalapyje užtrukdavo kelias minutes, o dabar lankytojai gilindamiesi į iki tol svetainėje buvusį ir naujai kuriamą virtualų turinį praleidžia gerokai daugiau laiko ir atsiverčia didesnį skaičių skirtingų svetainės puslapių. Populiariausios veiklos yra trumpi videopasakojimai iš parodų bei ekspozicijų ir virtualios parodos. Tai puiki pusiausvyra tarp turimo turto, mūsų eksponatų, pristatymo ir vienos iš mums labai svarbių veiklų – gyvo kontakto su lankytoju.

 

Situaciją apibendrinčiau taip – įprastinėmis sąlygomis lankytojai pirmenybę teikia fiziniam apsilankymui, gyvas patyrimas yra svarbiau nei pavartyti virtualią parodą. Bet užvėrus muziejų duris lankytojai muziejaus neapleido, noras pažinti niekur nedingo ir vos per vieną dieną, tik paskelbus apie tai, ką siūlome virtualiai, lankytojai persiorientavo į virtualų jo lankymą.

 

Džiugu ir tai, kad įgijome ir nuolatinių sekėjų. Mat pasikeitė ir mūsų skelbiamos informacijos pobūdis. Įprastomis sąlygomis būtume dėję pastangas pakviesti žmones į parodas ir renginius, o dabar stengiamės kasdien, tam tikromis porcijomis „atnešti“ parodas, įdomiausius eksponatus, pristatyti ekspozicijų temas, sugalvoti jiems veiklos, kuria galėtų užsiimti ir namie. Visa tai skelbiame ir socialiniuose tinkluose su jau išpopuliarėjusia grotažyme #kąveiktikaineveikiame.

 

Pastebime, kad tokia komunikacija sulaukia daug didesnio virtualių lankytojų įsitraukimo, aktyvumo, susidomėjimo, komentavimo. Praėjusių dviejų savaičių topai buvo Verbų sekmadienio ir margučių virtualios parodos bei suskaitmeninti ir parsisiuntimui paruošti tarpukario stalo žaidimai iš muziejaus fondų. Sulaukėme lankytojų nuotraukų, kaip jie žaidžia šiuos žaidimus, taip pat atsiliepė net keletas žmonių, kurių namuose iki šiol yra išsaugoti tie patys originalūs žaidimai.

 

Mane asmeniškai labiausiai įtraukė Kazio Varnelio nuotraukos. Jas tikrai nebūtų kantrybės vartyti muziejuje, o ekrane tiesiog susigėrė. Pajutau jo parodų mastą ir mastelius Amerikos parodų salėse, spoksojau į 7–8-ojo dešimtmečių amerikiečių aprangą ir plaukus, jų laisvumą – visa tai, kas mums už sovietinės uždangos buvo uždrausta, neįmanoma patirtis, bet tikra, įvykusi, išsipildžiusi Varneliui. Lyg filmas. Labai įspūdinga. Pasidžiaugiau, kad atskirai pristatyta Gabrielė Gražina Varnelienė. Tai iškart priminė Jūsų pranešimą šių metų vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje minint Nacionalinę emancipacijos dieną. Kalbėjote apie tai, kad muziejų pasakojimuose dominuoja vyrai, nors muziejuose dirba daugiausia moterys. Kaip supratau, turite planų, kad situacija keistųsi. Labai norėtume apie tai sužinoti daugiau.

Tiesa, kad moterų grąžinimą į Lietuvos istoriją laikau vienu iš savo, kaip LNM direktorės, uždavinių. Man norėtųsi ne tik kad muziejus rengtų parodas, skirtas vienai ar kitai moterų veiklą ar istoriją atskleidžiančiai temai, bet kad moteris, jos istorija taptų natūralia visų muziejaus ekspozicijų dalimi. Kaip suprantate, šis darbas pareikalaus laiko ir, tikiuosi, bus tęsiamas kitų muziejaus vadovų. Na, o šiemet ketiname surengti parodą, skirtą išskirtinės akmens amžiaus tyrinėtojos Rimutės Rimantienės viso gyvenimo darbo rezultatams pristatyti, kitais metais planuojame supažindinti lankytojus su pasaulinio garso tyrinėtojos Marijos Gimbutienės teorijomis apie Senosios Europos deives ir karius. Ateityje norėtume apmąstyti moterų vaidmenį XIX–XX a. Lietuvos nepriklausomybės kovose. Planų ir noro tikrai yra, svarbiausia, kad būtume sveiki ir galėtume dirbti.

 

Labai ačiū už atsakymus!

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.
„Žemynos“ klubo organizuotas ekologinis dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. 1988 m. liepos 20 d. R. Urbakavičiaus / LNM nuotr.
„Žemynos“ klubo organizuotas ekologinis dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. 1988 m. liepos 20 d. R. Urbakavičiaus / LNM nuotr.
Raimondas Urbakavicius, Lietuvos Latvijos ir_Estijos žaliųjų organizuotos ekologinės  akcijos „Apkabinkime Baltiją dalyviai Palangoje“. 1988 m. rugsejo 3 d. Lietuvoje akcijoje dalyvavo apie 100 000 žmonių. LNM
Raimondas Urbakavicius, Lietuvos Latvijos ir_Estijos žaliųjų organizuotos ekologinės akcijos „Apkabinkime Baltiją dalyviai Palangoje“. 1988 m. rugsejo 3 d. Lietuvoje akcijoje dalyvavo apie 100 000 žmonių. LNM
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. K. Stoškaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. K. Stoškaus nuotr.
Žaidimas su kauliuku. Dangus. M. Noreikos leidinys Kaune. XX a. 4 deš. K. Stoškaus / LNM nuotr.
Žaidimas su kauliuku. Dangus. M. Noreikos leidinys Kaune. XX a. 4 deš. K. Stoškaus / LNM nuotr.
Gitara, kuria grojo roko grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas Stasys Daugirdas. K. Stoškaus nuotr.
Gitara, kuria grojo roko grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas Stasys Daugirdas. K. Stoškaus nuotr.
Pasipriešinimo simbolis – Lietuvos trispalvė. Šioji 1966 m. vasario 16 d. naktį buvo iškelta prie Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato. K. Stoškaus nuotr.
Pasipriešinimo simbolis – Lietuvos trispalvė. Šioji 1966 m. vasario 16 d. naktį buvo iškelta prie Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato. K. Stoškaus nuotr.
Guminė lazda, riaušių malšintojo šalmas, antrankiai, dūminis užtaisas ir ašarinių dujų balionėlis – SSRS vidaus reikalų kariuomenės ir milicijos pareigūnų naudotos priemonės mitingams malšinti. 1988 m. K. Stoškaus nuotr.
Guminė lazda, riaušių malšintojo šalmas, antrankiai, dūminis užtaisas ir ašarinių dujų balionėlis – SSRS vidaus reikalų kariuomenės ir milicijos pareigūnų naudotos priemonės mitingams malšinti. 1988 m. K. Stoškaus nuotr.