Daugiau temų

Giedrė Jankevičiūtė

2022 m. kovo 1 d. Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje (La Galleria Nazionale d’Arte Moderna e Contemporanea) Romoje buvo pristatytas parodos „Antonietta Raphaël. Attraverso lo specchio“ („Antonietta Raphaël. Per veidrodį“) katalogas. Kauno žydų šeimoje gimusios XX a. italų modernistės parodą kuravo Giorgia Calò ir Alessandra Troncone. Parodos rengimą parėmė Lietuvos kultūros institutas ir LR ambasada Italijoje, jos oficiali globėja – LR premjerė Ingrida Šimonytė. Pateikiame sutrumpintą parodos kataloge publikuoto dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės straipsnio variantą. Straipsnį iliustruojančios Saros Goršenaitės, Elenos Každailevičiūtės, Černės Percikovičiūtės ir Domicelės Tarabildienės kūrinių reprodukcijos pirmą kartą supažindino italų meninę visuomenę su tarpukario Kauno dailininkių menu.

Agnė Narušytė

Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!

Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.

Algė Gudaitytė

„Būtybių tyrėjos kabinetas“: rašytoja, paroda, vaikai 

Nors dauguma Lietuvos muziejų ir kuratorių vis dažniau pagalvoja apie mažuosius parodų lankytojus, aktualių, įdomių, informatyvių, kokybiškų į vaikus orientuotų parodų vis dar labai trūksta. O parodų, skirtų išimtinai vaikams, Lietuvoje nėra daug, todėl kiekviena jų – ypatingas įvykis, keliantis susidomėjimą.

Aistė Kisarauskaitė

Knygoje „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“

Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Skaitau Grzegorzo Uzdańskio pastišą „Wypiór“ apie trisdešimtmečių Varšuvos hipsterių porą, kurių nuomojamo buto Varšuvos centre spintoje gyvena vampyras Adomas Mickevičius. Jis nebekuria eilių, kaip ir buto šeimininkai yra priklausomas nuo socialinių medijų – net rašo komentarus apie futbolo rungtynes, internete klausosi Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, dirba naktiniu sargu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nežinau, kas pasakė, kad kiekvienas turi teisę būti idiotu, bet vis dažniau prisimenu šią frazę. Gyvename demokratinėje šalyje, kurią valdo konservatoriai, ir būtų naivu tikėtis, kad idiotai nepasinaudos šia aplinkybe. Kita vertus, beveik neabejoju, kad idiotizmas yra užkrečiamas. Jis plinta mūsų žiniasklaidoje kaip tikras virusas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gyvenimas dažnai aplenkia kino scenaristų fantaziją, todėl suprantu, kodėl norvegų pasipriešinimo kovotojo Jano Baalsrudo istorija patraukė režisieriaus Haraldo Zwarto dėmesį. „Dvyliktasis vyras“ (LRT, šįvakar, 28 d. 22.55) nukels į 1943-iųjų žiemą. Jano (Thomas Gullestad) ir jo draugų misija – diversija vokiečių aviacijos bazėje – sužlugo. Jano draugus pagavo ir sušaudė, jam per stebuklą pavyko pabėgti, tad dabar teks vienam bandyti pasiekti neutraliąją Švediją.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žanriniai filmai žadina nostalgiją. Tai geras priešnuodis žiemos depresijai, kai pilka ne tik už lango, bet ir mintyse. Tada geriausia rinktis filmą, kuris nekels intelektualinių iššūkių (žiniasklaida taip sudėvėjo šį žodį, kad baisu jį rašyti), bet patvirtins, kad kai kurių nuostatų laikytis verta. Neilo Burgerio „Šalutinis efektas“ (LNK, 26 d. 22.30) sukurtas pagal populiarią Alano Glynno knygą „The Dark Fields“, bet režisierius neneria į filosofines pasakojimo gelmes.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų.

Kristupas Antanaitis

Spektaklių-arbatvakarių dešimtmečio vakaras

Spektaklio-arbatvakario „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės Manifestas“ premjeros įvyko prieš 10 metų Vilniaus rotušėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Tuomet aktorė Eglė Tulevičiūtė su sūnumi dailininku Kristijonu Sipariu, matyt, net neplanavo, kad įkurs „Arbatvakarius“, kurie per dešimtmetį parodys net 18 skirtingos tematikos vaidinimų, tarp kurių vakarai-spektakliai apie Joną Basanavičių, Liudą Truikį, senąjį Vilnių ar šv. Kalėdų tradicijas. Pernai gruodžio 18 ir 19 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje įvyko dešimtmečio renginys, kuriame parodytas naujai atgaivintas pirmasis spektaklis apie Žaną d’Ark. Šis šventiniame šurmulyje gal kiek paskendęs reiškinys vertas būti prisimintas.