Ritualų dūdelės

Skaitau Grzegorzo Uzdańskio pastišą „Wypiór“ apie trisdešimtmečių Varšuvos hipsterių porą, kurių nuomojamo buto Varšuvos centre spintoje gyvena vampyras Adomas Mickevičius. Jis nebekuria eilių, kaip ir buto šeimininkai yra priklausomas nuo socialinių medijų – net rašo komentarus apie futbolo rungtynes, internete klausosi Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, dirba naktiniu sargu. Didžioji romano dalis parašyta lenkų romantikų pamėgtu metru (ir net hegzametru), bet tai visai nekliudo užsiminti apie serialą „Euforija“ ar kitus XXI a. pradžios nepoetiškus dalykus. Skaitau, mėgaujuosi stiliaus įmantrybėmis ir pavydžiu, nes lietuviškai kalbėti apie mitus, kurie miega giliai mūsų spintose, iš kurių dažnai esame „pagaminti“ ir be kurių neįsivaizduojame savęs, nesugebame. Todėl ir mūsų šventės primena laidotuvių ritualus: visi rimti, įsitempę, iškilmingi ir be kunigų, žinoma, niekaip neapsieinama. Ateinančią savaitę laukia viena tokių, bet laukia ir filmai, kurių siūlau nepražiopsoti, užsiklausius iškilmingų ir negyvų kalbų.

Svarbiausias, be abejo, Wernerio Herzogo filmas „Kasparas Hauzeris. Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ (LRT Plius, 12 d. 21 val.). „Europos vaiku“ pramintas jaunuolis Kasparas Hauseris buvo rastas Niurnbergo gatvėje 1828-aisiais. Jis beveik nemokėjo kalbėti ir vaikščioti. Po penkerių metų jaunuolį nužudė. Nepaisant Bavarijos karaliaus paskirto atlygio, nei vaikino kilmės, nei jo tikrojo vardo, nei žudiko nepavyko nustatyti. Iš Kasparo prisiminimų nuotrupų pavyko sužinoti, kad trejų ar ketverių metų jis buvo uždarytas į požemio kamerą, prirakintas grandinėmis, kur visiškai vienas gyveno iki šešiolikos metų. Jis matė vienintelį žmogų, kuris atnešdavo maisto. Tas žmogus kartą jį ištraukė į paviršių, pamokė vaikščioti ir paliko miesto viduryje. Žmonės kalbėjo, o prie jų prisijungė ir dalis istorikų, kad Kasparas – pagrobtas Badeno kunigaikštystės sosto paveldėtojas. Iki šiol tiksliai nežinoma, kas buvo tas Kasparas Hauseris.

Herzogas mėgsta mįsles, bet prisimindamas, kaip kūrė filmą, sakė, kad jį mažiausiai domino Kasparo paslaptis. Pasak Herzogo, filmas pasakoja apie tai, ką su mumis daro civilizacija, kaip ji tvirkina ir naikina mus, versdama šokti pagal aplinkinių dūdelę. Herzogas mano, kad viską, kas jo herojuje spontaniška, sistemingai naikina miesčionių aplinka. Kino teoretikas Thomas Elsaesseris rašė, kad „Kasparas Hauseris – centrinė ir Herzogo, ir Naujojo vokiečių kino figūra. Ne tik kaip vieno garsiausių filmų herojus, bet ir kaip kompleksinis psichoanalitinis motyvas. Tai fantazija apie atskirtį, benamystę, neapibrėžtą požiūrį į visas socializacijos formas, seksualinę tapatybę ir suaugimą; filmas apie pastangas išgyventi, kartu turint ir gero tėvo pakaitalą, ir blogo tėvo įvaizdį.“

Herzogo filmuose dažnai vaidina neprofesionalūs aktoriai. Kasparą suvaidino Bruno S. Vaikystėje motina prostitutė ji mušė, beveik apkurtusį berniuką atidavė į prieglaudą protiškai atsilikusiems vaikams. Bruno S. dvidešimt trejus metus praleido psichiatrinėse gydyklose, prieglaudose, nepilnamečių kolonijose. Apie save jis kalbėjo trečiuoju asmeniu, prastai įsimindavo tekstą, bet kiekvienoje situacijoje išlikdavo savimi. Šito ir reikėjo Herzogui, nes Bruno S. veide atsispindėjo tiesa, kurios neįmanoma suvaidinti.

Maciejaus Pieprzycos filmo „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) herojus – trumpam lenkų džiazo padangėje sužibėjęs Mieczysławas Koszas (1944–1973). Jis buvo aklas, gyveno trumpai – dvidešimt devynerių iškrito pro langą. Iki šiol neaišku, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. „Ikaras“ – tradicinis biografinis filmas apie vaiką, kuris, jei ne liga, gal ir būtų likęs tokiu pat beraščiu valstiečiu kaip jo tėvai. Tačiau ankantį berniuką mama atidavė globoti vienuolėms ir internate atsiskleidė jo muzikinis talentas. Muzika berniukui tampa būdu matyti pasaulį, pasakoti apie jį ir save. Atsisakęs klasikinio pianisto karjeros, Košas, kurį meistriškai suvaidino Dawidas Ogrodnikas, nusprendžia tapti geriausiu džiazo pianistu, jį lydi sėkmė. Tačiau taip pat ir skurdas, vienatvė, meilės ilgesys, alkoholis, depresija. Košas filme – tragiškas herojus: jis negali pakeisti likimo, bet nesiliauja ieškoti meilės, grožio, supratimo. Filmo kūrėjai atsisakė autentiškų muzikanto įrašų, už kadro groja kita svarbi lenkų džiazo figūra Leszekas Możdżeris.

Nuo mažens nemėgstu vestuvių. Regis, nesu toks vienas. Filmo „Slėpynės“ (TV 3, 12 d. 23.45) kūrėjai Mattas Bettinelli-Olpinas ir Tyleris Gillettas savo herojams – jaunavedžiams Greis (Samara Weaving) ir Aleksui (Mark O’Brien) – nežada nieko gero, nors iš pradžių jaunoji ir džiaugiasi, kad netrukus taps didelės ir turtingos šeimos dalimi. Ji nenujaučia, koks išbandymas laukia, mat ekscentriški milijonieriai rimtai laikosi vertybinių tradicijų, kurių sudėtinė dalis – kirviai, revolveriai ir arbaletai. Panašiai kaip Jordanas Peele’as, režisieriai jungia gore estetiką, absurdą ir juodąjį humorą, bet susitelkia ne į rasių konfliktą, o kuria satyrą apie klasių kovą, kuri, regis, niekur nedingo net ir visuotinės gerovės laikais.

Pamenu, pamatęs Bazo Luhrmanno filmą „Didysis Getsbis“ (LNK, 15 d. 22.30) prisiminiau, kaip Viktoras Šklovskis pavadino pirmą spalvotą filmą. „Pasiutęs čiulpinukas“ („Vzbesivšijsia landrin“) tinka ir šiai vieno svarbiausių amerikiečių XX a. romanų ekranizacijai. Su Franciso Scotto Fitzgeraldo romanu – neišsipildžiusių ambicijų, meilės ir amerikietiškos svajonės drama – Luhrmannas elgiasi taip, kaip kinas dažniausiai ir elgiasi su didžiąja literatūra. Jis ima melodramišką siužetą, kurį, beje, perteikia tiksliai, ir atmeta tai, kas svarbiausia, – tankų psichologinių niuansų, skaitytojų galvoje gimstančių refleksijų audinį. Todėl melancholiškus rašytojo žodžius: „Taip mes stengiamės plaukti pirmyn, kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį“, siūlau perskaityti vėl atsivertus romaną.

Jūsų – Jonas Ūbis