7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kam man ta laimės gėlelė?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 5 (1412), 2022-02-04
Kinas Rodo TV
„Agirė, Dievo rūstybė“
„Agirė, Dievo rūstybė“

Nežinau, kas pasakė, kad kiekvienas turi teisę būti idiotu, bet vis dažniau prisimenu šią frazę. Gyvename demokratinėje šalyje, kurią valdo konservatoriai, ir būtų naivu tikėtis, kad idiotai nepasinaudos šia aplinkybe. Kita vertus, beveik neabejoju, kad idiotizmas yra užkrečiamas. Jis plinta mūsų žiniasklaidoje kaip tikras virusas. Dažnai prie to prisideda politologai bei viešųjų ryšių specialistai, kuriems patikėta analizuoti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Juos gaubia neklystančiojo ar neklystančiosios nimbas. Toks įspūdis, kad žurnalistai jau nebesugeba tikrovės analizuoti patys ir savo pašaukimu laiko tik tiriamąja žurnalistika vadinamus veiksmus, iš kurių kokybės, bijau, pasišaipytų ir mėgstamas mano vaikystės personažas Kalis Bliumkvistas.

Užtat ir rekomenduoju nepražiopsoti Toddo Hayneso filmo „Tamsūs vandenys“ (LNK, vasario 9 d. 22.30). Jei esate estetai ir filmų „Kerol“, „Manęs čia nėra“ ar „Auksinė praraja“ gerbėjai, „Tamsūs vandenys“ gali nustebinti socialiniu angažuotumu. Bet laikai jau tokie neramūs, kad estetika net ir kine vis dažniau užleidžia vietą ekologijai, nors Hayneso režisūra kaip visada nepriekaištinga. Filmo herojus Robertas Bilottas yra realus asmuo – juristas, korporatyvinės ir ekologinės teisės specialistas, rašytojas. 1998-aisiais į jį kreipėsi keli fermeriai, prašydami padėti gauti kompensaciją už kritusias karves. Gilindamasis į bylos aplinkybes Marko Ruffalo meistriškai suvaidintas Bilotas suvokė, kad masinis kritimas susijęs su netoliese veikiančiu chemijos koncernu. Advokatas nusprendžia atskleisti šokiruojančią tiesą, nors ant svarstyklių lėkštės atsiduria jo karjera, šeima ir net gyvybė.

Dokumentinis Olgos Stefanovos filmas „Buromskio sala“ (currenttime.tv, 5 d. 22.20) taip pat susijęs su ekologija. Jis nukels į Pietų vandenyną, apie kurį gal ir negirdėjote. Vandenyne yra nedidelė Buromskio sala – ją žino tik Antarktidoje dirbantys mokslininkai. Saloje gyvena pingvinai, o ant uolų stovi sarkofagai. Juose palaidoti ekspedicijose žuvę žmonės. Laidojama jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Stefanova (beje, ne vienos ekspedicijos Arktyje ir Antarktidoje dalyvė) rodo žmones, išsirengusius į salą atnaujinti kapinių.

Jessicos Hausner „Laimės gėlelė“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) kalba apie žmonijai grėsmes keliančius eksperimentus su gamta. Tai minimalistiškas mokslinės fantastikos filmas – 1962 m. sukurtų „Trifidų dienų“ (rež. Freddie Francis, Steve Sekely) perdirbinys. „Trifidų dienos“ rodė modifikuotus augalus, paverčiančius žmones zombiais. Pavadinimo „laimės gėlelė“ – tai eksperimentinis, genetiškai modifikuotas augalas, išskiriantis oksitociną ir suteikiantis žmonėms laimės jausmą. Mokslininkė biotechnologė Elis (Kanuose apdovanota Emily Beecham) mano, kad jos augalai išgelbės pasaulį nuo blogio. Tačiau kai mokslininkė slapta padovanoja vieną gėlę savo sūnui, eksperimento kontroliuoti tampa nebeįmanoma.

Hausner meistriškai kuria paranojos atmosferą, o ši juk visada naikina žmogaus valią. Martino Gschlachto kamera suteikia visumai šaltą, klinikinį, o Teji Ito (beje, bendradarbiavusio su Maya Deren) muzika – nerimo atspalvį. Režisierė sunerimusi, kad jos amžininkai vis masiškiau nyra į depresiją ir naudojasi cheminiais laimės pakaitalais. Bet filmas – ir perspėjimas neužsižaisti vaidinant dievus, juolab kad Hausner elgiasi taip, lyg legionai laimės gėlelių tykotų mūsų už kiekvieno kampo. Bet kam man ta laimės gėlelė, jei galiu gauti oksitocino dozę pasižiūrėjęs į savo šunį, o jūs – į savo katiną.

Werneris Herzogas – ypatingas kūrėjas. Jį domina kitaip, aštriau ar atsiečiau suvokiantys tikrovę žmonės, egzistuojantys visuomenės paraštėse. Todėl Herzogo filmuose (vaidybiniuose ir dokumentiniuose) visada daug egzotikos, įvairių tautų tikėjimų, kultų, bet režisierius niekad neapsiriboja tik etnografija. Jis gimė 1942 m. Miunchene, o užaugo mažame Bavarijos kaimelyje, į kurį mama su vaikais pabėgo nuo sąjungininkų bombardavimų. Tačiau tikintys, kad Herzogą suformavo tik kaimas, klysta. Jo tėvai buvo mokslininkai biologai, senelis ir prosenelis – garsūs archeologai. Apie pasaulį mažasis Herzogas iš pradžių žinojo nedaug ir ilgai kalbėjo tik tarmiškai, pirmąjį filmą (apie Tarzaną) pamatė būdamas dvylikos (kai grįžo į Miuncheną), o keturiolikos pradėjo keliauti po Vokietiją pėstute arba dviračiu, kuriuo numynė net į Paryžių, kad pasikalbėtų su Sinematekoje bilietus pardavinėjančia Lotte Eisner – pirmąja vokiečių kino ekspresionizmo metraštininke. Telefonu jis pirmąkart pasinaudojo septyniolikos. Tada parašė ir kino scenarijų, kuris buvo priimtas į gamybą, bet filmavimas baigėsi paaiškėjus, kad autorius – nepilnametis. Baigęs mokyklą, Herzogas Miunchene pradėjo studijuoti istoriją, literatūrą ir teatrą. Dirbo atsitiktinius darbus. Pirmąjį filmą sukūrė 1962 metais.

LRT Plius pradeda Herzogo filmų retrospektyvą. „Agirė, Dievo rūstybė“ (6 d. 21 val.) – pirmasis didelis (režisierius jį vadina „komerciniu“) Herzogo filmas. 1972-aisiais susuktas už 350 tūkstančių dolerių, jis išgarsino režisierių pasaulyje. Filmo herojus – su realybe ryšį prarandantis ispanų konkistadoras Lope de Aguirre (beje, egzistavo iš tikrųjų ir tapo ne tik šio filmo herojumi). Kartu su ginkluotu būriu 1560 m. Agirė leidžiasi ieškoti auksinio miesto Eldorado. Šiame filme yra visa tai, su kuo pirmiausia asocijuojasi Herzogo kūryba, – apimtas beprotiškos svajonės veikėjas, jį vaidinantis Klausas Kinskis, džiunglės, dokumentinė filmavimo maniera.

„Agirė, Dievo rūstybė“ kurtas ekstremaliomis sąlygomis Peru džiunglėse. Filmavimo grupę kankino nepakeliamas karštis ir drėgmė bei nesibaigiantys režisieriaus ir Kinskio ginčai. Tačiau pastarieji, matyt, ir padėjo režisieriui atskleisti su pasauliu konfliktuojančią asmenybę ekstremaliose situacijose, išgauti kraštutines emocijas. Agirė ketina Amazonės džiunglėse ne tik rasti mitinį Eldoradą, bet ir įkurti idealią valstybę, kurioje gyventų nauji žmonės. Kinskio Agirė – tai savo paties sukurtų mitų apsėstas žmogus. Tačiau stichija, kurią jis norėjo priversti paklusti, atima Agirės tikėjimą savo galia ir idée fixe.


Jūsų – Jonas Ūbis

„Agirė, Dievo rūstybė“
„Agirė, Dievo rūstybė“
„Tamsūs vandenys“
„Tamsūs vandenys“
„Laimės gėlelė“
„Laimės gėlelė“
„Buromskio sala“
„Buromskio sala“