Kas pagrobė Emiliją Gruodytę?

Nors dauguma Lietuvos muziejų ir kuratorių vis dažniau pagalvoja apie mažuosius parodų lankytojus, aktualių, įdomių, informatyvių, kokybiškų į vaikus orientuotų parodų vis dar labai trūksta. O parodų, skirtų išimtinai vaikams, Lietuvoje nėra daug, todėl kiekviena jų – ypatingas įvykis, keliantis susidomėjimą.

Vieną pirmųjų, „Ežeras pilnas žvaigždžių“, 2021 m. surengė MO muziejus (kuratorė Karen Vanhercke), joje kvietė vaikus pažinti muziejaus kolekcijos kūrinius, pasitelkiant interaktyvius ir erdvinius objektus, padedančius atidžiau, kūrybiškiau pažvelgti į menininkų darbus ir patirti parodą panaudojant visas savo jusles. Padedami edukatorių ir pasitelkę MoMA muziejuje išvystytą Vizualiojo mąstymo strategiją, vaikai parodoje diskutavo apie meno kūrinius, lavindami savo kritinį mąstymą ir individualų meno suvokimą.

O unikalus visose Baltijos šalyse edukacinis meno projektas jaunimui „Kažkoks keistas menas“ pasiūlė visai kitą formatą: tais pačiais 2021 m. Nacionalinėje dailės galerijoje 23 paauglių grupė turėjo ypatingą galimybę patys rengti parodą – nuo parodos idėjos, architektūros ir dizaino sprendimų, menininkų ir kūrinių atrankos, auditorijos tyrimų, parodos reklamos ir galiausiai parodą lydinčių kūrybinių dirbtuvių, padedančių jų dalyviams suvokti, kaip meną mato ir patiria kiti paaugliai.

Abi parodos turėjo tikslą supažindinti vaikus su menu, meno kūriniais, jų analizuojamomis temomis, su įrankiais ir būdais tyrinėti bei skleisti meną, išbandyti save kuratoriaus ir kituose vaidmenyse, suteikti galimybę per meną kalbėti apie vaikams ir jaunimui svarbius dalykus ne tik jauno amžiaus auditorijai, bet ir suaugusiesiems.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje į vaikus orientuotos ar pačių vaikų darbų parodos rengiamos nuolat – tai turbūt bene vienintelė vaikų meno galerija Lietuvoje. O šiuo metu čia esanti paroda „Būtybių tyrėjos kabinetas“ įdomi tuo, kad pirmiausia atkeliauja iš literatūros, tautosakos bei mitologijos pasaulio ir per specialiai parodai sukurtus meno objektus pasakoja vaikams apie mūsų šalies mitologiją, jos veikėjus ir neįtikėtinus jų nuotykius. Šiuolaikinis menas, tarpdisciplininiai, interaktyvūs sprendimai čia padeda dabarties vaikams geriau pažinti, atrasti lietuvių tautosaką, tarsi peržengti senųjų, dažnai nebevartomų knygų ir pasakojimų ribas bei patraukliai, naujai pateikti gal kiek pamirštus ar nuvertintus mūsų krašto gyventojus, ne taip jau paprastai matomus ar jaučiamus ir tik nuo mūsų pačių sugebėjimo ir noro tikėti stebuklais ir pasakomis priklausomus.

Paroda, inicijuota literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“, pirmą kartą trumpai parodyta festivalyje „Vaikų knygų sala“, buvo įvertinta mažųjų lankytojų, kuriems lietuviškos mitologijos būtybės pasirodė ne ką prastesnės ir ne mažiau iškalbingesnės, o kai kurios ir gerokai baugesnės nei iš kitų šalių atkeliavę ir apsigyvenę smurfai, elfai, fėjos, troliai bei kiti padarai. Turbūt nieko netikėto, kad parodą kuruoti, jos pasakojimus dėlioti buvo pakviesta paauglių, vaikų, o ir suaugusiųjų pamėgta rašytoja ir dailininkė Kotryna Zylė, pati dar studijų metais itin susidomėjusi lietuvių mitologija, kuri ir tapo vienu iš svarbiausių jos knygų atspirties taškų.

„Būtybių tyrėjos kabinete“ svarbi kiekviena detalė – nuo objektų, tekstų, šviesos, garso įrašų iki visoje parodos erdvėje skambančios muzikos (mokslininkės liudijimus prie objektų įskaitė aktorė Aistė Lasytė, garso režisierius Martynas Gailius). Lankytojus, tarsi sekant besivyniojančiu pasakų siūlų kamuoliu, per parodą veda mitologinių būtybių tyrinėtojos Emilijos Gruodytės gyvenimo istorija ir per gyvenimą jos surinkti faktai apie tų būtybių egzistavimą šiandieniniame pasaulyje. Tai liudija užrašai, dokumentinė medžiaga bei pačios Gruodytės balso įrašai prie kiekvieno objekto. Tikra ar išgalvota mokslininkė Emilija Gruodytė – čia jau kitas klausimas, kuris kyla turbūt tik suaugusiems, o vaikai jos egzistavimu net neabejoja bei šiurpsta nuo siaubo, klausydami legendos, kaip netikėtai 2019 m., per Heloviną, po butus Vilniaus Islandijos gatvėje vaikštantys persirengėliai aptiko neužrakintą mistiškai iki šiol dingusios mokslininkės kabinetą, pilną paslaptingų radinių. Vaikai neabejoja ir viskuo, kas eksponuojama parodoje. Tai puikiai patvirtino maža mergaitė, smalsiai ištyrinėjusi parodą man pačiai ten būnant ir galiausiai įsispraudusi į salės kamputį, nebedrįsdama viena eiti per galerijos erdves atgal, nes ten gali nutikti bet kas – pagrobti laumė, nagu drykstelėti baubas ar taip mėgstantis šokti velnias sugrįžti savo batų. Emilijos Gruodytės personažas, pradėjęs savo būtybių tyrinėjimus praeito amžiaus viduryje, padeda vaikams keliauti per parodą ir, pasitelkus interaktyvias instaliacijas, pažinti mitines būtybes bei savo pasakojimais perkelia jas į šiandieninę, vaikams atpažįstamą aplinką ir situacijas, tokiu būdu paversdamas jas artimomis ir itin realiomis.

Nuostabu stebėti, kaip šioje parodoje vaikai įsijaučia, ir prisiminti save mažą, kai raganos, maumai ir naminukai buvo tokie realūs kaip ir gretimai gyvenanti kaimynė, o tirštas rūkas miškuose, keliuose ar pievose reikšdavo tik viena: kad kažkur visai netoliese laumės kūrena katilą ir verda savo stebuklingus gėrimus. Tas vaikiškas tikėjimas stebuklingomis būtybėmis buvo toks stiprus ir tikras, kad iki dabar atsimenu, kaip nuklydusi daugiau nei leistina nuo namų tikrai tikrai mačiau žalias mirksinčias akis sutemose pamiškėje, kaip daužėsi iš siaubo širdis, kaip beveik jaučiau ant peties kažkieno sunkią, turbūt kokio miškinio, ranką. Ir šiam nuostabiam tikėjimui įtakos turėjo tėvų, dėdžių ir tetų skaitomos sakmės, padavimai ir net vyresni vaikai, sutikti per vasaros atostogas, įtikindavę fantastiškiausiais dalykais – užkeiktomis antimis, katino arba to kaimyno su žaliomis akimis ir dideliais ūsais virtimu velniu, o jau vien kokiu balsu tai būdavo pasakojama! Šios parodos stiprybė irgi atsiskleidžia tada, kai vaikus po parodą veda pasakotojas, gyvas žmogus, savo įtaigiu pasakojimu papildantis viską, kas matoma ir girdima. Būtent tada paroda suskamba.

Parodos instaliacijos ar, greičiau, baldai ir daiktai, įgavę netikėtas savybes ir funkcijas, patys tarsi atkeliavę iš pasakų ar sakmių, – dailininko, gatvės menininko, scenografo Antano Dubros kūriniai. Jis 2013 m. už spektaklį „Gaidelis pinigautojas“ Jaunojo menininko kategorijoje buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, dirba dailininku teatre „Lėlė“, kuria scenografijas vaikų ir paauglių spektakliams, domisi magija, mistika ir makabriškais dalykais, o realybėje moka įžvelgti netikėtus dalykus ir rakursus, daiktus savo kūryboje mėgsta naudoti ne pagal paskirtį. Šįkart jis sukūrė įtikinamą scenografiją ir savotiškas daiktų mizanscenas Emilijos Gruodytės pasakojimui-teatrui. Įgyvendinti sumanymus jam padėjo skulptorius Lukas Pelegrimas.

Kiekvienas parodos objektas – apgalvotas iki smulkmenų, būtinai atliepia vieną ar kitą su juo susijusios būtybės ar būtybių silpnybę, galią ar kitą savybę. Pavyzdžiui, viena seno stalo, virtusio vitrina, koja – šermukšnio šaka. Ir ne veltui – senovės lietuviai tikėjo, kad šermukšnio lazda galima atbaidyti velnią, o šermukšnio uogos saugo nuo perkūno ir žaibo. Prie namų slenksčio pasodintas šermukšnis neįleis į namus blogųjų dvasių ir į tokius namus niekada netrenks Perkūnas. Todėl ir eksponatai šioje vitrinoje – numindžioti kipšo batai, prikimšti šiaudų, kad jei velniui šokant kas užmintų – nepajustų, jog jie tušti, mėšlu saulei tekant virtusi jo pypkė bei žirklės giltinės liežuviui nukirpti, kaip ir pats nukirptas liežuvio galiukas. Tikras ir pajuodęs, susisukęs ir pastiręs kaip sprunkanti šalin giltinė.

Deivei Žemynai skirtas objektas, senas lagaminas, transformavosi į lentyną, primenančią seną radiolą su kojelėm. Lagaminas, kaip sena spinta ar dėžė dulkėtoje palėpėje, kurioje saugomi laiškai, prisiminimai ir kiti brangūs dalykai – pernelyg svarbūs, kad būtų išmesti, arba todėl, kad kažką nulėmė. Taip ir šiuo atveju – jame puikuojasi milžiniška saulėgrąžos sėkla, anot legendos ir tyrėjos Gruodytės pasakojimo, pirmasis jos įrodymas iš 1959 metų, kurį ji, būdama 9 metų, gavo dovanų iš ūkininko Rietavo turguje. Žemynai, derlingumo ir gausos deivei, nuolat aukojęs ūkininkas išaugindavo ir daugiau milžinų daržovių, uogų ir vaisių, o tai ir paskatino Gruodytę toliau ieškoti įrodymų apie mistinių būtybių egzistavimą, šiuo atveju atmetant bet kokią cheminių trąšų teoriją.

Netoliese stovi iš pirmo žvilgsnio labai pozityvus, spalvingas bei linksmas eksponatas – stikliniame stende eksponuojamas rankomis megztas vaikiškas megztinis su simpatišku kaimo peizažu, ir tik vienas „bet“ – skersai perrėžtame mezginyje įsipainiojęs didelis, lenktas baubo nagas, kuris šį mielą vaizdą iškart padaro nejaukų ir kelia nerimą. Kaip perspėjimas vaikams, mėgstantiems landžioti po tamsius sandėliukus, kurių prietemoje dažnai ir snaudžia visokio plauko baubai, nemėgstantys, kad jiems būtų trukdoma.

Fotogeniškiausias ir labiausiai vaikų mėgstamas parodos objektas – milžino dantis, pasakojantis legendą apie sugedusį ir skaudamą dantį išsitraukusį milžiną ir tą dantį radusius žemdirbius, niekaip negalinčius patikėti, jog tai ne paprasčiausias lauko akmuo, tinkamas kokiam suoliukui ar paminklui.

Dauguma ekspozicijos objektų – įprastos kasdienės aplinkos ar gamtos daiktai – atpažįstami ir, atrodytų, niekuo neišsiskiriantys, jei ne būtybių pėdsakai. Tai ir sename Gruodytės šaldytuve perinamas aitvaro kiaušinis, šiuolaikinėje skalbykloje stebėjimo kamerų užfiksuotos laumės, kurių vaizdą matome per seną „Šilelį“, bitininko atributai ar paprasčiausias darbo stalas, kurio neįprastumą kuria keistai mirksinti elektros lemputės šviesa, išduodanti, kad čia pasidarbavo pats Perkūnas. Būtent per šį parodoje jaučiamą kasdieniškumą, tam tikrą įprastumą, įrašuose girdimos Gruodytės kalbos šiuolaikiškumą ir atpažįstamus posakius ir yra „įdabartinama“, aktualizuojama lietuvių mitologija.

Kalbant apie parodos eksponatus – objektus, dauguma jų galėtų būti visiškai savarankiški šiuolaikinės, konceptualios skulptūros objektai, kalbantys apie šiuolaikinei visuomenei ir pasauliui aktualias etninės kultūros, tautos identiteto ir mentaliteto formavimosi, gamtines ir net ekologines temas.

Parodos organizatorių komandą konsultavo folklorą ir mitologiją tyrinėjančios mokslininkės dr. Asta Skujytė-Razmienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) ir dr. Dagrún Ósk Jónsdóttir (Islandijos universitetas), tad stengtasi kuo išsamiau ir tiksliau laikytis senųjų pasakojimų, o pačios rašytojos Kotrynos Zylės kūrybos čia lyg ir nėra daug. Tačiau vis dėlto būtų be galo įdomu sulaukti parodą lydinčios rašytojos knygos, daugiau ir išsamiau papasakojančios apie Emilijos Gruodytės gyvenimą, nuotykius, o gal ir šiek tiek praskleidžiančios mistiško jos dingimo aplinkybes.

Na, o jei kas klaustų, kur dar nueiti su vaikais, sakyčiau – aplankykite parodą „Gražina ir drakonas“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, skirtą Gražinos Brašiškytės kūrybos bei senosios animacijos pasauliui, ir būtinai su gidu! Tačiau tai jau galėtų būti kitas tekstas.

Paroda „Būtybių tyrėjos kabinetas“ veikia iki kovo 12 d., „Gražina ir drakonas“ – iki gegužės 31 d.