Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika. Nes proza ar poezija gali pasakoti apie praėjusį laiką, jo kasdienius niuansus, žmonių būsenas, santykius, parodyti, kaip jie patys matė to laiko reiškinius, kaip tie reiškiniai juos veikė, todėl turbūt įmanoma kitaip atrakinti ir meno kūrinius, kuriuos mes dabar vertiname iš savo perspektyvos. Kliaugienės straipsniai pirmiausia yra galimybė suprasti, kas ir kodėl dailėje buvo vertinama jos laiku, ypač kalbant apie tuos, kurie buvo žymūs, o dabar atrodo neaktualūs, lyg meno albumai su pavardėmis ant stipriai lakuotų viršelių, parduodami Kalvarijų turgaus prieigose, išdėlioti ant šaligatvio, bet niekam neįdomūs net už kelis eurus. Na, originalūs šių menininkų kūriniai, žinoma, vis dar turi vertę, tačiau panašūs į užrakintas duris, papuoštas metaline lentele su pavarde.
Kliaugienės straipsniai kaip tik gali tapti vadovu ne tik po užrakintus kambarius, bet ir po galerijas, gatves, ano laiko gyvenimą, gali atskleisti įtampas, socialinius reiškinius. Pavyzdžiui, nedidelė ištraukėlė: „Panevėžio gatvėmis pirmyn atgal, pirmyn atgal siūbuoja vienodai džinsuotų merginų minia. Veidai skirtingi, džinsai vienodi – firminiai. Vos ne kas antras jaunuolis skuba į paskaitas ar į parduotuvę, įsitvėręs juodos plokščios dėžės – „diplomato“, o tarp technikumo mergaičių tik pati paskutiniausia vargšė neturi plastmasinio krepšelio su magišku užrašu „Montana“ arba „Malboro“. Daugelio inteligentų butuose rasime medinį tėviškės vaizdelį su gintarine jūra arba kalinėtos skardos gabalą, vaizduojantį žavingą mergelę vėjo plaikstomais garbiniais.“ Be abejo, šis fragmentas kiek nutolęs nuo parodų apžvalgų, tačiau jis visų pirma mus panardina į aną laiką, o kita vertus – tai straipsnio apie kičą citata („Kurpaitė Pelenei“, 190 p.).
Jei nežiūrėsim schematiškai, kokiam galios ar negalios centrui atstovavo Kliaugienė kaip meno kritikė, o žvelgsim per jos tekstus, kalbą, per tai, ką ir kaip vertino, tuomet turime unikalią galimybę pasinerti, kaip sako dabarties reklama, ne tik į šiuolaikinio, bet ir į seniai praėjusio laiko meno pasaulį, padedami vienos talentingiausių sovietmečio meno kritikių.
Kliaugienės straipsniai paskolina akis, kurios regi naujų tapytojų kartos pasirodymą – vadinamojo „Penketo“, ypač Mindaugo Skudučio, populiarumą, jo ir Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio, Broniaus Gražio, Romano Vilkausko trečiąją parodą 1983 m. („Laumžirgiai, malūnsparniai ir paveikslai“, 197 p.), parodo, kas atrodė aktualu tuomet, o ne dabar. Arba leidžia pažvelgti į Augustino Savicko kūrybą, kuri man visada buvo jau minėtos užrakintos durys, dar labiau užsirakinusios po parodos Nacionalinėje dailės galerijoje („Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“, kuratorius Vidas Poškus, 2019), bet kritikės straipsnis „Apie žmogų ir jo vietą žemėje“ (132 p.) leidžia suprasti, kaip ir kodėl šis menininkas buvo taip vertinamas – už tikrumą.
Tokio skolinto kitos epochos žvilgsnio didžioji vertybė yra subjektyvumas, nes leidžia griauti mūsų asmeninės būties sienas ir nors maža dalele patirti Kito būtį. Tačiau čia negali apsiriboti vien svetimo vidinio pasaulio patirtimi, nes pro svetimas akis matai tai, ką matė aplink save teksto autorius, kaip štai Kliaugienė, kuri pastebėdavo ne tik meną. Jos straipsniuose galima rasti įvairių fragmentų, griaunančių mūsų dabarties mitus apie sovietmetį, pavyzdžiui: „Lenkų teoretikas Andžejus Osenka Žemę pavadino „globaliniu kaimu“, kur kiekvienas norintis gali sužinoti, kas naujo mene vakar įvyko Paryžiuje, Niujorke ar Tokijuje. O ką tada kalbėti apie Taliną ar Lvovą? Neigti visuotinį informuotumą ar bandyti nuo jo gintis – beviltiškas dalykas. Jau dabar tenka ir ateityje, matyt, teks skaitytis su meno supanašėjimo procesu. Bet kokie bus šio supanašėjimo tempai – priklausys nuo menui keliamų reikalavimų, nuo mūsų visų tolerancijos laipsnio vidutinybei, visada linkusiai pasinaudoti kitų subrandintais vaisiais.“ (Literatūra ir menas, 1976 12 11). Kaip turbūt pastebėjote, rašyta 1976-aisiais, tuo gūdžiu sovietmečiu, kai pagal dabartinius naratyvus geležinė uždanga nepraleisdavo informacijos apie pasaulinius meno reiškinius. O kaip taikliai Kliaugienės įžvalga nukreipta į ateitį (mūsų dabartį)!
Knygos skolina ne tik akis, bet ir tam tikrą kalbinę sistemą. Šios knygos įžanginiame straipsnyje menotyrininkas Kęstutis Šapoka rašo, kad Kliaugienė „buvo viena iš dailės kritikos, kaip ją suvokiame šiandien, pradininkių, pagal išgales vadavusių dailės kritiką iš vadinamosios „medinės“ kalbos.“ Tiesa, toji „medinė kalba“ nėra tik kalba, ji buvo ne tik cenzūros įrankis, bet ir sisteminis represinis mechanizmas, atėmęs galimybę žmogui sakyti, ką galvoja, ir kaip minčių kontrolės bei savikontrolės diegimas. Straipsnyje Šapoka pateikia ir tokį apibendrinimą: „Gražina Kliaugienė, nors iš esmės ir neneigdama sovietinės meno sistemos, dailės kūrinių tiesmuko ideologinio vertinimo modelį stipriai stumtelėjo profesinio dalykiškumo link.“
Jis Kliaugienės ir Andriuškevičiaus „antioficialiąją“ poziciją mato kaip „mikro(o)pozicijas sistemos viduje“, kurios „nesipriešino sistemai politiškai“. Čia kyla klausimai, kaip jie turėjo „priešintis politiškai“, „neigti sovietinę sistemą“. Ar čia turima omenyje, kad turėjo rašyti antisovietinius straipsnius, ar visai nerašyti? Ar šių dienų standartai ir schemos netaikomos anam metui? Pagaliau ar tai nėra tas pats kolonialistinis požiūris, kai vertingos tik laisvos (nepavergtos) tautos, rasės, lytys, menas, o kiti – nepilnaverčiai, nes buvo „sistemos dalis“? Ar nebus čia tas smurtautojo požiūris, kai auka / tauta kalta, nes „nesipriešino“? Ir ar tikrai nesipriešino? Gal tik ne taip, kaip schematiškai piešia vadovėliai?
Į tai atsako Kliaugienės straipsniai. Gal Šapokai atrodo, kad bazinės kritikės vertybės „nuoširdumas“, „spontaniškas betarpiškumas“, „emocinė energija“ (apie Savicką, 134 p.), „išgyvenimas“ („Ar nuobodu tapybos pasaulyje“, 186 p.), „tikrumas“ („Dar kartą apie jaunuosius, apie E. Varkulevičių“, 213 p.), neapykanta konformizmui (Aldonos Dapkutės prisiminimai, 57 p.) ir šablonams yra tik estetinės kategorijos, bet atidžiau pažvelgus į to meto socialinį-politinį kontekstą aišku, kad sovietinės sistemos bandymui žmogų paversti negalvojančiu kolektyvo sraigteliu, be tautybės ir savasties, kalbančiu ir mąstančiu medine kalba, meluojančiu net sau apie „Didžiosios tėvynės“ šviesą bei gėrį, buvo priešpriešinamas žmogiškas nuoširdumas, rupi emocionali tiesa... Ir tai buvo daroma per meno kritikos ir meno kalbą. Maža to, vienaip ar kitaip Kliaugienė tai ir įvardina. Taip, ji teisi, čia labai tiko ekspresionizmo tapybos tradicija su veržlia nesumeluota emocija. Man rodosi, kad tai buvo ne eskapizmas į „savo vidinį pasaulį“, ne estetinės, bet sisteminės kategorijos, per meną ir tekstus leidusios liudyti savo žmogišką identitetą, autentišką tiesos sakymą prieš melo sistemą. Kliaugienės kalbą, to meto meno kalbą galima vertinti kaip pasipriešinimą sovietinei sistemai (ne tik socrealizmui, bet ir sistemai apskritai). Kritikės straipsniuose kaip tik matyti jos suformuota ir pamažu legitimizuota „sąžiningo“ („Nesu objektyvi (...). Bet stengiuosi būti sąžininga“) kalbėjimo sistema. To ji reikalavo ir iš meno.
Tiesa, Šapokos tekstas pilnas kitų įvairiausių sunkiasvorių kaltinimų Kliaugienei: „Vienas aštuntojo–devintojo dešimtmečių meno sistemą svariai papildančių bruožų – centralizacija ir jos suformuota hierarchinė vertikalė. Joje savitai buvo suvokiama ir... decentralizacija. Sistemos ideologinė pozicija atsiskleidžia ir Kliaugienės straipsniuose“, ir čia kritikė kaltinama... struktūriniu rasizmu: „Šiandien, turint omenyje ir postkolonijines / postsovietines studijas, tai galima vadinti iš dalies ir savita struktūrinio rasizmo versija.“ Teigiama ją palaikius centro ir periferijos diferenciaciją, „savitai suvokiamą decentralizaciją“. Ką norima pasakyti žodžiu „savitai“, nepaaiškinta. Kadangi kritikuoja rajono menininkus, nes čia neranda daug puikių autorių, todėl yra sisteminė rasistė. Nesvarbu, kad kritikė lygiai taip pat aštriai kritikuoja respublikines parodas, kurios, jos manymu, neatitinka kokybės. Negelbsti ir tai, kad ten pat straipsnyje itin palankiai aprašoma panevėžiečio Eduardo Juchnevičiaus kūryba. Pateikta citata taip pat formaliai išimta iš konteksto, nes menotyrininkė tuo tekstu iš esmės siekia geresnės meno kokybės vienodai Vilniuje ar Panevėžyje, kaip jo siekia rašydama apie portreto ar jaunųjų dailininkų parodas.
Kalbant apie Kliaugienės „mąstymo ir profesinės kalbos permainas“, Šapoka pateikia dvi ištraukas, kurias apibendrina: „Akivaizdus administracinis šablonas (apie pirmąją – aut. past.), kurio fone antroji ištrauka atrodo atvirai ciniška.“ Nuo administracinių šablonų Kliaugienės kalba evoliucionuoja į „atvirai cinišką“? Net pasitikrinau Lietuvių kalbos žodyne, ką reiškia „ciniškas“: begėdiškas, nepadorus, nešvankus. Toliau rašoma, kad „rašymo stilių nulemdavo ne tik ideologiniai šablonai, bet ir žurnalo ar laikraščio pobūdis“, „Kliaugienės aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pirmos pusės straipsniuose ryškūs sisteminiai šablonai“. Matyt, kiekvienas mato pagal savo šablonus. Gal aš nesu objektyvi, bet stengiuosi būti sąžininga. Nors toliau tekste Šapoka pripažįsta, kad Kliaugienės „kalba visada buvo lankstesnė, nei daugelio kolegų“, man atrodo svarbu ne tiek kalbos estetinės vertybės. Šios kritikės tekstai, nors juose yra net privalomai pacituotas Brežnevas, parodo gyvą ano meto meno virsmų pasaulį, tam tikrą perėjimą nuo autoritariškojo socrealistinio „teminio paveikslo“ prie modernizmo eksperimentų. Ir, svarbiausia, to modernizmo legalizavimo būdus. Tiek kritikės kalbos sistema, tiek patys aprašomi meno procesai siūlo pažvelgti atidžiau ir atsisakyti kolonialistinio požiūrio į sovietmečio meną ar meno kritiką kaip nevertingą (nes sukurtą gyvenant okupacinėje sistemoje), į to meto žmones kaip kolaborantus ir nesipriešinusius (todėl patys kalti ir nevertingi). Kliaugienės tekstai liudija kruopštų, ilgametį, ištvermingą priešinimąsi sovietizacijai. O Šapokos tekstas primena, kad riba tarp kritikos ir kito niekinimo yra labai plona. Viską lemia intencijos. Šis jo tekstas užpuola iš galios pozicijų ir nei skaitytojas, nei Kliaugienė čia apsiginti negali. Tiesą sakant, skaitytojas gali – pradėti skaityti knygą nuo legendinės kritikės tekstų ar prisiminimų apie ją.
Knygą „Gražina Kliaugienė. Su savo tiesa“ išleido VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, ją galima įsigyti leidykloje „artseria“.
