Neplanuotos pasekmės

Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų. Todėl turėtų sulaukti susidomėjimo ir Charleso Jarrotto filmas „Tūkstantis Anos dienų“ (LRT Plius, 15d. 21 val.). Ši 1969-aisiais pasirodžiusi 1948 m. parašytos Maxwello Andersono pjesės ekranizacija savo laiku sulaukė didžiulės komercinės sėkmės ir pratęsė 1933 m. Alexandro Kordos filmo „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ pradėtą temą apie anglų monarchą ir jo šešias žmonas. Regis, ji iki šiol neišsemta.

Pasirodymo metais kritikai kaltino Jarrottą, kad supaprastino istoriją ir daugiau dėmesio skyrė antrajai Henriko VIII žmonai Annai Boleyn, bet gyrė filmo vizualinę pusę (filmuota autentiškuose Renesanso pilių interjeruose) ir aktorius. Pastarieji išties ypatingi: karalių vaidina Richardas Burtonas, Kotryną Aragonietę – Irene Papas, Anną – Geneviève Bujold. Kažkada tie vardai žadino virpulį. „Tūkstantis Anos dienų“ – kostiuminis filmas, bet kartu tai ir pasakojimas apie meilę, kuri pakeitė pasaulio likimą. Juk Henrikas VIII, norėdamas išsiskirti su Kotryna Aragoniete, nutraukė savo karalystės ryšius su Romos katalikų bažnyčia, o iš jo santuokos su Anna Boleyn gimė galingoji karalienė Elžbieta I, apie kurią taip pat sukurtas ne vienas filmas ir serialas.

Dabar kino kūrėjus domina ir nekarūnuotos moterys. LRT (15 d. 22.40) parodys Pernille Fischer Christensen filmą „Astridos Lindgren jaunystė“ (2018). Lindgren dar būdama gyva tapo legenda, su jos knygomis užaugo ne viena karta, o kai kurie jos sukurti personažai, pavyzdžiui, Kalis Bliumkvistas, suaugo jau kitų rašytojų kūriniuose. Fischer Christensen filmas – ne tik rašytojos biografija, bet pirmiausia pasakojimas apie nepriklausomą jauną moterį, kuri nori gyventi pagal savo taisykles ir puoselėti savo talentą tam visai nepasirengusioje visuomenėje.

Šešiolikmetei Astrid (Alba August – režisieriaus Bille’s Augusto ir aktorės bei režisierės Pernillos August duktė) ankšta ir nuobodu Švedijos užkampyje, ji mielai sutinka dirbti vietos laikraštyje ir net užmezga romaną su jo leidėju. Pastojusi Astrid priversta persikelti į Stokholmą, o pagimdžiusi – atiduoti kūdikį kitai moteriai, nes būdama sekretorė neturi pakankamai lėšų, kad pati išaugintų sūnų. Tačiau net ir tada maištingoji Astrid atsisakys taikstytis su aplinkybėmis. Filmo kūrėjai kupini meilės visiems filmo personažams, su meile atkurtos ir menkiausios praėjusio laiko detalės, bet Lindgren kūryba, literatūrinis gyvenimas liko pakraštyje. Kita vertus, juk tai ir sunkiausia parodyti filme.

TV3 (17 d. 22.30) primins per Kalėdas mirusio Jeano-Marco Vallée filmą „Laukinė“ (2014). Tai taip pat biografinė drama, sukurta pagal autobiografinę žurnalistės Cheryl Strayed knygą, nors filmo scenarijų parašė ir pas mus populiarus rašytojas Nickas Hornby. Reese Witherspoon suvaidinta Šeril po motinos (Laura Dern) mirties ir sudėtingų skyrybų su vyru laukinėje gamtoje bando rasti tai, kas ją vėl išmokys gyventi. Ji nusprendžia viena nueiti pusantro tūkstančio kilometrų turistiniu Pacific Crest Trail keliu. Šeril laukia ne tik laukinės gamtos grožis, bet ir sunkūs išbandymai – šaltis, alkis, vabzdžiai, kruvinos žaizdos. (Man tai primena tarp lietuvių madingas masines piligrimystes Šv. Jokūbo keliu, bet kiekvienam savo.) Vallée nuosekliai prismaigsto Šeril kelionę trumpų reminiscencijų apie santykius su artimais žmonėmis, tad kelionė pamažu įgyja atgailos, terapijos, pabėgimo nuo problemų formą.

Savo filmuose Vallée labiau apeliuodavo į žiūrovo jausmus, o ne į protą, todėl ir Šeril, ir jos kelyje sutiktus žmones, net jei jie primena nevykėlius ar infantilus, režisierius apgaubia romantiška aura, o kelionės ritmą įrėmina Emily Dickinson, Ralpho Emersono eilės, Coheno, Springsteeno ir Simono su Garfunkeliu dainos. Ir tas tirštas garsų bei gamtos vaizdų mišinys gali užkrėsti ypatinga nuotaika. Žinoma, jei pavyks išjungti kritišką protą.

Dar vieną dramatišką moters istoriją pasiūlys LRT Plius (20 d. 21.33). Tai Amandos Kernell „Neišskiriami“ (2020). Filmo herojė Alisa (Ane Dahl Torp) nusprendė skirtis su vyru. Jis visais būdais trukdo susitikti su vaikais, bet Alisa viliasi, kad teismo sprendimas bus teisingas. Tačiau vieną vakarą, per telefoną išgirdusi verkiantį sūnų, Alisa nusprendžia nelaukti ir kartu su vaikais skristi į Kanarų salas. Ji tokia susikrimtusi, kad negalvoja apie savo poelgio pasekmes.

Jei pavargote nuo dramų ir ašarų (ypač tų krokodiliškų, kurias kasdien demonstruoja ne tik lietuvių politikai), šįvakar (LRT, 14 d. 22.55) nepražiopsokite Davido Hare’o filmo „Terksas ir Kaikosas“. Tai pasakojimo apie britų žvalgybininką Džonį Vorikerį tęsinys. Buvęs MI5 agentas taip pat nusprendė kurį laiką pasislėpti nuo pasaulio, tik Karibų salose. Kartą su juo susisieks CŽV agentas ir Vorikeris atsidurs abejotinoje amerikiečių verslininkų kompanijoje. Ryte vienas iš jų bus miręs... Skamba kaip dar vienas Bondo nuotykis, bet Billas Nighy, suvaidinęs Vorikerį, taip pat Helena Bonham Carter, Ralphas Fiennesas ir Winona Ryder žada kitokio pobūdžio istoriją.

Jūsų – Jonas Ūbis