Daugiau temų
Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas
Gimtadieninė autorefleksija
Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu
Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?
Jonas Ūbis
Likimai ir politika
Krėsle prie televizoriaus
Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau.
Linas Vildžiūnas
Nepailstantis metraštininkas
Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)
Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...
Jonas Ūbis
Kuo sergate?
Krėsle prie televizoriaus
Jeanas-Pierre’as Bacri ir Agnès Jaoui susitiko 1986-aisiais. Iki pat Bacri mirties šios žiemos pradžioje jie buvo viena originaliausių prancūzų kūrėjų porų – dramaturgai, scenaristai, aktoriai, režisieriai. Prie populiarumo, žinoma, prisidėjo kartu su didžiuoju Naujosios bangos pradininku ir eksperimentuotoju Alainu Resnais kurti filmai.
Jonas Ūbis
Šalutinis laisvės efektas
Krėsle prie televizoriaus
Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („LRT Plius“, 9 d. 22.03) herojė – lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė, moralinis autoritetas. Lenkijoje įvedus karinę padėtį, ji liko Italijoje. Marija Linde (Krystyna Janda) kartu su vyru jau daug metų gyvena provincijoje, etruskų mieste Volteroje. Marijos ir jos artimųjų gyvenimą aukštyn kojom apverčia politiškai nekorektiška kalba, poetės pasakyta atsiimant miestelio garbės pilietės vardą. Tačiau ji ne tik sukiršina gyventojus, bet ir kelia aktualius klausimus apie šių dienų Europą. Tie klausimai aktualūs ir pas mus, kai Lietuvos pasienyje nuo šalčio ir bado miršta žmonės.
Emilija Vanagaitė
Baltasis triukšmas, barokinė tapyba
Peterio Fischli kuruota paroda „Stop Painting“ ir Bruce’o Naumano „Contrapposto studies“ Venecijoje
Tapybos mirties idėja siejama su fotografijos atsiradimu, apie 1840-uosius prancūzų tapytojas Paulis Delaroche’as dramatiškai pareiškė: „Nuo šiandienos tapyba mirusi.“ Visgi, kaip parodė laikas, tapybai numarinti ginklas kol kas dar neišrastas, o tiek per vienos, tiek kitos tirštus medijų laukus teko pasivaikščioti parodose Venecijoje.
Jolanta Širkaitė
Apie paveikslų dovanotojus ir jų rinkinius
Įspūdžiai iš parodos „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Hommage – prancūziškas žodis, apibūdinantis pagarbos išraišką. Būtent šiuo žodžiu pavadinta Nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda, kurios tikslas – atiduoti pagarbą tiems, kurių dėka turime Lietuvoje gana aukšto meninio lygio Vakarų Europos meistrų ir mūsų XIX a. dailininkų kūrinių kolekciją. Būtent Vladislovui ir Antanui Tiškevičiams, Stanislovui ir Vladislovui Fiorentiniams, Kanutui ir Boleslovui Ruseckams bei Antonui Kołb-Sieleckiui.
Monika Krikštopaitytė
Prioritetas vystytojams
Kultūros naujienos trumpai
Jau, ko gero, visos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad lapkričio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos pastangomis buvo nukeltas Petro Cvirkos paminklas. Kelerius metus iki šiol daug kultūros veikėjų ir organizacijų (LDID, AICA, LDS, LRS) dėstė savo argumentus, kodėl su pavedu (kad ir turinčiu neigiamų reikšmių) taip elgtis negalima, daugybės išsilavinusių kultūros žmonių rašiniai pasirodo ir toliau, juose nusivylimas.
Jonas Ūbis
Balansuojant
Krėsle prie televizoriaus
Jei pasakysiu, kad per televiziją kartais gali pamatyti visišką retenybę, suabejosite. Ir pats suabejojau „LRT Plius“ (27 d. 21 val.) programoje pamatęs Philipo Saville’o filmo „Edipas karalius“ pavadinimą. Sukurtas 1967-aisiais ir sukritikuotas už teatrališkumą, filmas ilgam dingo iš ekranų, kol buvo įteisintos rodymo per televiziją ir vaizdajuostėse teisės, tad netruko įgyti retenybės statusą.
(AICA) Lietuvos sekcija
Meno (ne)laisvės ekologija
Pozicija dėl projekto „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje
Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija reiškia nerimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo. 2021 m. lapkričio 10 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai. Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę. Lapkričio 19 d. Petro Cvirkos paminklas buvo demontuotas.
