Daugiau temų

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

Režisierius neprikišamai lygina mafijos saugomuose lošimo namuose žaidžiančius pokerio gerbėjus ir biržos maklerius. Tas palyginimas atskleidžia ne apsimelavusią šiuolaikinę demokratiją, bet paranoją, kurioje atsidūrė dalis amerikiečių. Tie, kurie neturi perspektyvų, pinigų ir sunkiai išsilaiko ant paviršiaus. Bet mane „Kazino apiplėšime“ labiausiai masina

Martynas Šiaučiūnas

Paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Vienuolis iš Pietų Korėjos Su Deok Sa Bangjang Seol Jeong Kunsunim studijavo Haeinsa Gangvon šventykloje, vėliau praktikavo Bėmosa ir Bongama dzeno šventyklose. Buvo Su Dok Sa šventyklos abatas ir vienuoliktasis Čiogjė ordino senato prezidentas. 2011 m. jis apdovanotas Dea Jong Sa titulu – Garbingas ir Didis Mokytojas – tai aukščiausias Čiogjė ordino suteikiamas apdovanojimas. Šiuo metu Kunsunimas yra ketvirtasis Doksungo vienuolyno Pang Džiangas.
 

Kaip susidomėjote kaligrafija? Kada pradėjote domėtis ir pas ką mokėtės kaligrafijos meno?
Korėjiečių visuomenėje yra tradicija nuo mažens mokytis kaligrafijos. Kiekvienoje šeimoje privaloma ugdymo dalis – kiniškų hieroglifų rašymas. Pirmą kartą parašiau raidę, kai man buvo, ko gero, šešeri.

Kaligrafija visuomet traukė, bet tapus vienuoliu atsirado visokiausių reikalų. Keturiasdešimt metų kaligrafijai trūko

Jonas Ūbis

Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai

Pavasario vis dar nematyti, užtat „Kino pavasarį“ gali paliudyti pasikeitęs paros ritmas, kai miegui ir darbui lieka vis mažiau laiko, o padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje skatina vis didesnių įspūdžių poreikį. Naujas žurnalas „Kinas“ taip pat skyrė festivaliui nemažai vietos: Santa Lingevičiūtė pristato konkursinę „Kino pavasario“ programą, Narius Kairys – Jeano-Luco Godard’o retrospektyvą. Kad Godard’o kinas reikalingas kiekvienai kartai, net neabejoju. Ypač tai, kuri auga klausydamasi ditirambų komerciniam lietuvių kinui ir priekaištų tam, kuris iš inercijos paniekinamai vadinamas „festivaliniu“, nors pas mus gerą kiną paprastai gali pamatyti tik per festivalius.
 

Kad situacija gali pasikeisti, žurnalo puslapiuose žada neseniai įkurto Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Interviu jis atsakė į klausimus apie centro formuojamą nacionalinio kino politiką, artimiausius uždavinius bei darbus. Manau, ne vienam žurnalo skaitytojui bus svarbu sužinoti, kad

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
 

Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie

Elena Černiauskaitė

 Istorinio ir naujojo tekstilės meno renginiai Varšuvoje

Taip sutapo, kad šiemet Europoje gausu svarbių tekstilės meno parodų: gegužės 6 d. atsidarys labiau tradicinę tekstilės kryptį išlaikanti Tarptautinė tapiserijos trienalė Lodzėje (Lietuvai atstovaus Eglės Gandos Bogdanienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės darbai), rudenį vyks naujovių nesibodinti 9-oji Kauno bienalė „UNITEKSTAS“, o į Komą (Italija) pakvies kasmetinė Tekstilės miniatiūrų paroda. Be šio gražaus pluošto, apimančio visas svarbiausias tekstilės meno plėtotes, organizuojama gausybė smulkesnių, bet ne mažiau įdomių renginių.

Vienas tokių – paroda „Tekstilės didybė“ („Splendor tkaniny“) Nacionalinėje dailės galerijoje „Zachęta“ Varšuvoje. Kuratorius Michałas Jachuła pristato meninę tekstilę platesniame šiuolaikinio meno kontekste ir sutelkia žiūrovų dėmesį į kūrybos sritį, kuri pastaraisiais dešimtmečiais nepakliuvo į pirmaujančių parodų organizatorių interesų lauką. Išskyrus keletą išimčių, parodoje eksponuojami Lenkijos menininkų darbai, sukurti nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio antros pusės iki šių dienų (tarp autorių ir lietuviams gerai žinoma Magdalena Abakanowicz, Włodzimierzas Cyganas, Zofia Kulik bei daugybė kitų), surinkti iš muziejų, galerijų ir privačių kolekcijų. 

Erika Grigoravičienė

 Jolita Mulevičiūtė. Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914. Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 304 p.

Išspausdintą „Besotį žvilgsnį“ godžiai prarijau nuo pradžios iki pabaigos, nors jau buvau skaičiusi veikalo rankraštį. Tekstas, skyrių antraštės, priedai, ryškios nespalvotos iliustracijos, jų komentarai smulkiu šriftu, viršelis ir jo vidinė pusė su ornamentu iš akies motyvo – visos sudedamosios dalys daro knygą tokią patrauklią, kad jos nesinori paleisti iš rankų. Pirmoje monografijoje („Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, 2001) išnagrinėjusi dailės modernėjimą tarpukario Kaune, antrosios objektu Jolita Mulevičiūtė pasirinko pozityvizmo nuostatas išreiškusią XIX a. antros pusės realistinę dailę.

Dar neseniai realizmas, akademizmas ir natūralizmas buvo laikomas atsilikusiu, antrarūšiu menu. Autorė atkreipia dėmesį, kad jam netinka formalioji ir ikonografinė prieiga, nes apibūdina jį neigiamai – kaip degradavusią klasiką ar neįgyvendintą modernizmą. Per daug nesižavėdama socialine dailėtyra, kuri visuomeninės kultūrinės aplinkos ir kūrinio santykį pateikia kaip savaime suprantamą, tiesioginį bei vienakryptį, ir siekdama atrasti patikimesnį ryšį tarp meno faktų ir epochos realijų, Mulevičiūtė pasidomėjo vizualumo studijų, vaizdotyros diskursais, nagrinėjančiais vaizdą kaip įvykį ir jo prasmės ieškančiais vaizdinio artefakto funkcionavimo terpėje. Kadangi žiūra čia – socialiai ir kultūriškai nulemtas individo gebėjimas, o dailės kūrinys – medžiagiškoje laikmenoje išreikštas vaizdas, priešprieša tarp meno ir aplinkos išnyksta. 

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Savo mintis apie kino dokumentininko profesiją Frankas išdėstė knygoje „Ptolomėjo žemėlapis“. Jis tvirtino, kad dokumentininkas turi filmuoti viską, bet rodyti toli gražu ne viską, ką nufilmavo. Tačiau, jo nuomone, kad ir kokia žiauri atrodytų tikrovė, dokumentininkas neturi išleisti jos iš rankų. Frankui realybė savaime turėjo meninę vertę, ir jis buvo įsitikinęs, kad kino dokumentininko uždavinys –

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ką siūlo mūsų televizijos Kovo 11-ąją? LRT, suprantama, – iškilmingus posėdžius, Baltijos šalių vėliavų pakėlimą ir kitą, atsiprašau,

7md inf.

13 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos būtina pamatyti „7md“ skaitytojams

„Kino pavasario“ programa kasmet auga ir didėja, bet net ir labiausiai prisiekusio žiūrovo laiko ištekliai tokiems tempams prilygti negali. Todėl iškyla pasirinkimo klausimas: ką žiūrėti, o ką palikti geresniems laikams. „Kino pavasario“ žiūrovai jau pakankamai išprusę, kad pasirinktų naujus garsių Irano ar Pietų Korėjos režisierių filmus, dokumentinius pasakojimus apie Woody Alleną ar Stanley Kubricką, dar vieną kino susitikimą su filosofu Slavojumi Žižeku. Todėl šiemet nutarėme rekomenduoti filmus, apie kuriuos daug rašyta, kalbėta, diskutuota, dalis jų pateko ir į įvairius geriausių 2012 metų sąrašus. Tačiau tai – keisti, neįprasti filmai, nepanašūs į tuos, kuriuos, deja, jau

Kristina Steiblytė

Šokėją ir choreografą Petrą Lisauską kalbina Kristina Steiblytė

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien