7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Choreografiniais punktyrais

Šokėją ir choreografą Petrą Lisauską kalbina Kristina Steiblytė

„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo

Vienas žinomiausių šiuolaikinių danų choreografų Palle Grangøj naujausią savo darbą „Men & Mahler“ kūrė su tarptautine šokėjų komanda, vienas jos narių – Petras Lisauskas. Pasikalbėti apie patirtį kuriant šį spektaklį bei kitus buvusius ir būsimus kūrybinius projektus su Petru susitinkame Danijoje, „Granhøj Dans“ patalpose Orhuse, kur šis spektaklis ir prasidėjo.

 
Prieš „Men & Mahler“ premjerą esi pasakojęs apie Palle’s Grangøj obstrukcijos techniką. Ką apie darbą su šiuo choreografu galėtum papasakoti dabar, kai spektaklis jau pastatytas ir ne kartą parodytas?
Man šis bendradarbiavimas – mažos svajonės išsipildymas. Į eksperimentinį aktorių-šokėjų kursą įstojau nežinodamas, kas yra šiuolaikinis šokis, nematęs nė vieno spektaklio. Būdamas, regis, antro kurso studentas, pamačiau „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvavusių „Granhøj Dans“ kompanijos spektaklį „8IQ – no woman no cry“. Jis mane sužavėjo universalumu: čia buvo ir kalbama, ir dainuojama, ir šokama. Tada gimė noras kada nors bendradarbiauti.

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien akimis. Dalyvavimas tokiame procese atlikėjui duoda daug. Turi būti labai sąžiningas: ne šiaip akis pavartyti, kai esi veikiamas absoliučios obstrukcijos ir negali pajudėt, o iš tikrųjų kartoti kombinaciją, palaikyti ritmą.
 
Žiūrint šį spektaklį atrodo, kad ir žiūrovams naudojama ta pati technika: apsunkinamas matymas, girdėjimas.
Taip, šiame spektaklyje yra daug sluoksnių. Žiūrovas juos mato, su spektakliu tais sluoksniais keliauja gilyn, seka atsikartojančias temas. Kai kuriuose šiuolaikinio šokio spektakliuose taip giliai kapstoma, kad žiūrovui veiksmas scenoje atrodo tarsi kitas pasaulis. Žmogus, pirmą kartą atėjęs žiūrėti šiuolaikinio šokio ir patekęs į grynai konceptualų spektaklį, gali nuspręsti, kad nesupranta šiuolaikinio šokio apskritai ir daugiau į tokius spektaklius nebeiti. P. Granhøj darbai tinka ir tokiems naujokams.
 
„Men & Mahler“ dalyvauja aštuoni šokėjai iš penkių šalių. Ką jūs visi įnešėte į spektaklį?
Galima sakyti, absoliučiai viską. Pirmas kūrybos etapas buvo penkios savaitės čia, „Granhøj Dans“ patalpose. P. Granhøj duodavo užduotį, su kuria dirbdavom valandą, o po pietų tobulindavome tą medžiagą. Tada ir prasidėdavo obstrukcija: šoki, o tave kas nors bando laikyti rankomis ar su guma, arba tiesiog pakeičia muziką. Taip visa medžiaga spektakliui buvo sukurta mūsų. Prieš kitą etapą Liublianoje P. Granhøj du mėnesius analizavo pirmojo etapo vaizdo įrašus. Kai susitikome ten, per tris savaites iš savo kurtų kombinacijų pastatėme penkis šešis variantus, kol radome galutinį.
 
Be to, kad šoki P. Granhøj spektaklyje, turi vaidmenų Agnijos Šeiko darbuose, taip pat kuri ir pats. Kas tau svarbu pačiam imantis choreografijos?
Kai pats kuriu, man svarbi komanda: vienas negaliu dirbti, nes pasirinkimo laisvė mane žudo. Ne todėl, kad kiekvienas judesys man gražus, o todėl, kad per daug galvoju bandydamas išsirinkti iš daugybės galimų variantų. Gal dėl to po studijų tiek nedaug dariau pats. Dabar jau pradeda formuotis spektakliai, atsiranda drąsa eksperimentuoti, spontaniškai kurti. Taip su Saulium Petreikiu atsirado „TUAŠ“, kurio struktūra sukurta improvizuojant per vieną susitikimą.
 
Taip pat kuriant man labiau patinka sudėlioti esminius taškus, o ne nubrėžti ištisą choreografinę liniją. Tarp tų taškų lieka laisvė improvizacijai. Tai rizikinga, bet kartu tas nežinojimas yra įdomus, nes verčia ieškoti. Gal ne visada švariai pavyksta techniškai, bet kiekvienas spektaklis būna gyvas ir visada kitoks. Kaip ir „Men & Mahler“ kiekvieną kartą kitoks, nes jame daug improvizacijos. Dabar, rodant daug spektaklių iš eilės, įdomu save stebėti: kai kas mėgsta nusistatyti tikslų judesį, bet man svarbus yra žiūrovas, į jį reaguojant judesys kitaip pasisuka.
 
Kokie, tavo manymu, yra, turėtų būti šiuolaikinio šokio žiūrovai? Ar svarbu, kad žiūrovai dalyvautų arba, priešingai, sėdėtų tamsoje kaip atsiriboję stebėtojai?
Tai priklauso nuo konkretaus spektaklio. Bet žiūrovas visada svarbus: jo energetika, buvimas, kvėpavimas. Kad ir ką darai scenoje, viskas eina pirmiausia į žiūrovus. Net jei ir su partneriu bendrauji, vis tiek viskas pirmiausia daroma jiems.
 
Šoki ir spektakliuose vaikams, ir suaugusiesiems. Ar labai skiriasi šitos publikos? Ar skiriasi kreipimosi į jas būdai?
Vienas aktorius kartą labai gerai pasakė: visi spektakliai turėtų būti skirti vaikams, bet jei juos supranta ir suaugusieji, gali būti rodomi ir jiems. Čia kalbama ne apie naivumą ar infantilumą, žinoma. Man ši mintis nuskambėjo reikiamu momentu ir tapo matu žiūrint spektaklius. Nemažai matau tokių, kurie yra už šitos ribos. Net ir „Men & Mahler“ yra šiek tiek už ribų. Net ir už kai kurių mano paties ribų, todėl spektaklis man buvo išbandymas.
 
Užsiminei, kad spektaklis suaugusiesiems turėtų būti kuriamas kaip vaikams. Kaip pats kuri vaikams?
Kai kuriu spektaklį, nesvarbu, vaikams ar suaugusiesiems, tiesiog darau. Svarbiausia būti sąžiningam. Žinoma, niekada negali tiksliai numatyti, kas bus. Ypač kai įtrauki žiūrovus, kaip yra „VVV+v“: vaikai ne visada klauso nubrėžtų taisyklių, nori lipti į sceną, patys sukti virves, o tai gali sugadinti spektaklio ritmą.
 
Ir šiame tavo spektaklyje, ir teatre vaikams apskritai atsiranda daug žaidimo, galimybių dalyvauti. Ir vaikai mielai tai daro. Tačiau su suaugusiaisiais yra kitaip.
Taip, norint daryti tokios formos spektaklį suaugusiesiems, juos reikėtų lavinti. Pradėjus taip dirbti vaikams, užaugs karta, kuri nebeįsivaizduos, kad spektakliai turi būti su ketvirta siena, kur ateini saugiai atsisėdęs žiūrėti.
Nors nutinka ir netikėtų dalykų. „Žuvies akyje“ organizuotų „Žuvadienių“ metu yra buvęs toks nutikimas: suaugusiųjų publika įsitraukė į mūsų improvizacijas ir labai noriai darė viską kartu su šokėjais.
 
O kas tau pačiam įdomu šiuolaikiniame šokyje?
Mane žavi Pina Bausch, DV8 kokybė, nors temos ne visada priimtinos, Ultima Vez, Francesco Scavetta, Akram Khan. Stebėdamas jį pirmą kartą susidūriau su indišku kathak šokiu, juo dabar susidomėjau.
Šokyje svarbi technika, ir techniškų šokėjų yra daug, bet ne visada tai svarbiausia. Pavyzdžiui, vedant seminarus dažnai įdomiau dirbti su mėgėjais, nes jų akys dega.
 
O kalbant apie lietuvius, technika žavi Vytis Jankauskas, savotiškai traukia tai, ką daro Katia Daineko. Tačiau jos spektakliuose vis kažkas ne taip. Lora įdomi, bet dažnai prasilenkia su mano įsivaizdavimu. Nors jos šokyje jau pasitaiko kartojimosi, galima žemai lenkti galvą prieš tai, kaip žmogus atsidavęs scenai. Be to, atsiranda vis naujų žavių mažų bandymų.
 
Kalbant apie šiuolaikinį lietuvių šokį, koks jis tau atrodo? Ar apskritai toks yra?
Nežinau, kaip vertinti. Kartais atrodo, kad kuris nors „Žuvies akies“, V. Jankausko ar „Auros“ spektaklis gali būti pristatytas kaip kokios nors prancūzų kompanijos. Identiškas spektaklis, bet kompanijos pavadinimas kitas. Kaip kritikai į tai žiūrėtų? Kartais galima jausti nuostatą, kad mes, lietuviai, nieko negalim sukurti.
 
Apskritai lietuviškas šiuolaikinis šokis vis dar vystosi. O kadangi dabar daug kas mokosi užsienyje, tikrai atsiras naujų vėjų. Žinoma, bus ir blogųjų eksperimentų, pereis ir per visas vulgarybes, bet, reikia tikėtis, tai praeis labai greitai. Ir tada atsiras savotiškas braižas. Dabar nėra susiformavusio specifinio lietuviško šokio teatro.
 
Dabar – gastrolės su „Granhøj Dans“. O kas toliau?
Oficialiai dar neprisistatėm, bet įkūrėm šokio teatrą „Padi dapi fish“ prie menininkų grupės „Žuvies akis“. Žadam pradėti kurti naują spektaklį vaikams. Ketinam perstatyti porą spektaklių su jaunais šokėjais, studentais, atnaujinti „Žuvadienius“. Dabar beveik visi iš „Žuvies akies“ dirbam Klaipėdos universitete. Tikimės ir ten permainų. O kūrybinių minčių yra daug. Savo teatro įkūrimas turėtų padėti jas įgyvendinant.
 
Ačiū už pokalbį.

 

„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„VVV+v“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„VVV+v“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo