Nuo pareiškimo iki paminklo

Taip sutapo, kad šiemet Europoje gausu svarbių tekstilės meno parodų: gegužės 6 d. atsidarys labiau tradicinę tekstilės kryptį išlaikanti Tarptautinė tapiserijos trienalė Lodzėje (Lietuvai atstovaus Eglės Gandos Bogdanienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės darbai), rudenį vyks naujovių nesibodinti 9-oji Kauno bienalė „UNITEKSTAS“, o į Komą (Italija) pakvies kasmetinė Tekstilės miniatiūrų paroda. Be šio gražaus pluošto, apimančio visas svarbiausias tekstilės meno plėtotes, organizuojama gausybė smulkesnių, bet ne mažiau įdomių renginių.

Vienas tokių – paroda „Tekstilės didybė“ („Splendor tkaniny“) Nacionalinėje dailės galerijoje „Zachęta“ Varšuvoje. Kuratorius Michałas Jachuła pristato meninę tekstilę platesniame šiuolaikinio meno kontekste ir sutelkia žiūrovų dėmesį į kūrybos sritį, kuri pastaraisiais dešimtmečiais nepakliuvo į pirmaujančių parodų organizatorių interesų lauką. Išskyrus keletą išimčių, parodoje eksponuojami Lenkijos menininkų darbai, sukurti nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio antros pusės iki šių dienų (tarp autorių ir lietuviams gerai žinoma Magdalena Abakanowicz, Włodzimierzas Cyganas, Zofia Kulik bei daugybė kitų), surinkti iš muziejų, galerijų ir privačių kolekcijų. „Tekstilės didybė“ demonstruoja ideologines ir semantines meninių pluoštų galimybes, į vieną vietą sutelkusi masę paveikių kūrinių, turinčių aiškius istorinius, religinius, patriotinius, kritinius ar propagandinius pranešimus, o parodą papildo įvairūs pažintiniai edukaciniai renginiai.

Kitokia – nepolitine – „propaganda“ spindi toje pačioje Varšuvoje (Lietuvos kultūros centre) atidaryta jau ketvirta šiuolaikinės Lietuvos tekstilės meno paroda „Nuo pareiškimo iki paminklo“. Ekspozicijai kuratorė E.G. Bogdanienė pasirinko Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Tekstilės katedros studentų ir dėstytojų kūrinius tapatybės tema, o neatsiejama jos dalis yra nesutramdoma meilė Tekstilei. Skirtingų kartų tekstilininkų darbuose savęs paieškos skleidžiasi įvairiomis idėjomis per įvairias kūrybos formas klausiant (S. Čepukaitės „Are You Sure You Want To Delete „National Unity“?), teigiant (D. Jonkaitytės „Esu“), raginant (E. Sakalinskaitės „Būk matomas“), įamžinant (E.G. Bogdanienės kūrinių ciklas „Saviidentifikacijos“).

Sukurti skirtingomis technikomis – nuo tradicinio audimo, mezgimo, siuvinėjimo ar populiaraus veltinio iki netikėtų tradicinių ir šiuolaikinių technologijų bei medžiagų derinių – lietuvių tekstilės darbai neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų ir peržengdami dekoratyvaus meno ribas tampa konceptualiomis deklaracijomis (G. Kuzmaitės „Absolut Textiles“), pareiškimais (J. Gražytės „Screw You, White Colour“) ar net paminklais (G. Rokaitės „Adata“). Tačiau lietuvius šiuolaikinio Tekstilės meno pasaulyje išskiria ypatingas dėmesys vizualiai idėjos realizacijai: profesionalus įvairių technikų išmanymas ir gebėjimas pasirinkti tinkamiausias siekiant optimalaus saviraiškos rezultato stebėtojus žavi netikėtumais (S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Rožėm klotas kelias“, L. Pavilonytės „18 h asmeninės patirties“), nepriekaištinga estetika (Ž. Ridulytės „Kaišytinio afrodiziakai“, E. Vengalytės „Prausykla“) arba tiesiog padeda suprasti, kokią svarbią vietą žmogaus gyvenime užima tekstilė (D. Jasiūnienės „Buities proza ir poezija“). Niekuomet dėmesio nestokojančios mūsų tekstilės parodos Varšuvoje ir šįkart sulaukė pagyrų – susižavėję lankytojai po atidarymo į Kultūros centrą siuntė padėkos laiškus.