7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne tik prisiminimai apie kino sapnus

Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 12 (1026), 2013-03-22
Kinas Anonsai

Pavasario vis dar nematyti, užtat „Kino pavasarį“ gali paliudyti pasikeitęs paros ritmas, kai miegui ir darbui lieka vis mažiau laiko, o padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje skatina vis didesnių įspūdžių poreikį. Naujas žurnalas „Kinas“ taip pat skyrė festivaliui nemažai vietos: Santa Lingevičiūtė pristato konkursinę „Kino pavasario“ programą, Narius Kairys – Jeano-Luco Godard’o retrospektyvą. Kad Godard’o kinas reikalingas kiekvienai kartai, net neabejoju. Ypač tai, kuri auga klausydamasi ditirambų komerciniam lietuvių kinui ir priekaištų tam, kuris iš inercijos paniekinamai vadinamas „festivaliniu“, nors pas mus gerą kiną paprastai gali pamatyti tik per festivalius.
 

Kad situacija gali pasikeisti, žurnalo puslapiuose žada neseniai įkurto Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Interviu jis atsakė į klausimus apie centro formuojamą nacionalinio kino politiką, artimiausius uždavinius bei darbus. Manau, ne vienam žurnalo skaitytojui bus svarbu sužinoti, kad naujas nacionalinio kino rėmimo modelis numato ir didesnį kino sklaidos rėmimą Lietuvoje. Tai reiškia, kad mažesnių miestų ir miestelių gyventojai nebebus atskirti nuo lietuvių kino ir jo premjerų, nes žadama investuoti į naujas kino sales ir rodymo technologijas. Pasak Kvietkausko, „jei tinkamai reaguosime į permainas, techninės galimybės leis platinimą organizuoti visiškai kitaip (...). Iki šiol valstybė labiau rėmė festivalinio pobūdžio projektus, kai važiuojama į vienus miestus ar rajonus, kitais metais – į kitus. Tai nėra sprendimas, gal – graži kino populiarinimo kryptis, bet ne sprendimas siekiant kiną padaryti prieinamą visur.“
 
Esu skeptikas, bet vis dar viliuosi, kad lietuviškos televizijos galutinai nesunaikino tikro kino ir kultūros troškimo provincijoje. Todėl centrui, matyt, teks iškopti ne vienas Augėjaus arklides, kad taip atsitiktų. Mane nudžiugino direktoriaus pažadai apie nacionalinę filmoteką, kurioje turėtų būti rodoma lietuvių kino klasika (tikiuosi, kad restauruota). Vieną lietuvišką programą būsimai filmotekai gali pasufleruoti ir šio „Kino“ numerio tema: tai Anetos Anros straipsnis apie sapnus Algimanto Puipos filmuose. Jame išsamiai aptartos sapno kine ištakos, pateikiamos garsių teoretikų ir režisierių įžvalgos. Tačiau pats Puipa teigia, kad jis sapnuoja svetimus sapnus.
 
Metų pradžia sutampa su keliais svarbiais festivaliais, todėl naujame „Kine“ Linas Vildžiūnas rašo, ką gero pamatė Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Živilė Pipinytė ir Santa Lingevičiūtė aptaria vasarį vykusią Berlinalę. Regis, kino metai prasidėjo įdomiais filmais, vadinasi, jų nepristigs ir lietuviškiems festivaliams bei kino teatrų repertuarui. Apie juos bus rašoma kituose žurnalo numeriuose. Šiame recenzuojami keli filmai, kurie iš tikrųjų sudomino lietuvių žiūrovus ir ilgiau už kitus užsibuvo repertuare. Goda Jurevičiūtė aptaria Joe Wrigto „Aną Kareniną“, Ramūnas Pronckus – Quentino Tarantino „Ištrūkusį Džango“, Gediminas Kukta – Sachos Gervasio „Hičkoką“, Elena Jasiūnaitė – Kathryn Bigelow „Taikinį Nr. 1“. Beje, Izolda Keidošiūtė, plačiau pristatydama aktorių Christophą Waltzą, kuris už vaidmenį Tarantino filme neseniai atsiėmė dar vieną „Oskarą“, teigia, kad šis aktorius mus dar nustebins. Aš norėčiau, kad mus kuo dažniau stebintų lietuvių kinas.
 
Kristinos Buožytės filmas „Aurora“ sulaukė ne tik gausių tarptautinių apdovanojimų, bet ir prieštaringų vertinimų Lietuvoje. „Kino“ puslapiuose filmą išsamiai recenzuoja Rūta Birštonaitė. Ji tvirtina, kad „mokslinė filmo plotmė, turėjusi tapti režisierės stichija, išėjo sukaustyta, pakylėtai rimta“, ir gailisi, kad filme neliko žvilgsnio į kasdienybę. Autorių kolektyvo – Donato Ulvydo, Editos Kabaraitės, Ričardo Marcinkaus, Simono Aškelavičiaus – lietuvišką komercini filmą apie seksą „Valentinas vienas“ recenzavusi Santa Lingevičiūtė akivaizdžiai kasdienybės iš filmo nesitikėjo, bet pasidomėjusi, „kieno kraują kaitina šita pseudokomedija“, atsakymo, regis, taip ir nerado.
 
Netiesioginę šio „Kino“ diskusiją apie žiūrovišką, menišką ar festivalinį kiną puikiai pratęsė Vilniuje viešėję svečiai – garsus suomių režisierius Aku Louhimiesas (jį kalbino Jorė Janavičiūtė) ir „Cahiérs du Cinema“ redaktorius, kino kritikas Jeanas-Philippe’as Tesse, su kuriuo kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė. Tesse argumentas, kad kino kritikos nebereiks, kai nebereiks kino, vis dėlto paguodžia. Juolab kad ir Luko Brašiškio recenzuojama Thomaso Elsaesserio ir Malte’s Hagenerio knyga „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“ rodo, kad ir pas mus atsiranda rimtesnio kalbėjimo apie kiną poreikis.
 
Istorijai skirti du žurnalo straipsniai. Raimundas Marius Lapas prisimena kunigą Juozą Miliauską, kuris 1916 m. kartu su keliais entuziastais JAV sukūrė lietuvišką filmą „Meilė ir turtai“, o Sonata Žalneravičiūtė leido pasinaudoti jos rašomos knygos apie Vilniaus kino teatrus fragmentais ir atskleisti kelis ką tik 50-metį paminėjusios „Skalvijos“ gyvavimo epizodus. Nostalgija juk taip pat verčia prisiminti kadaise sapnuotus filmus.