Daugiau temų

Dalia Kutkaitė

Pokalbis su Bažnytinio paveldo muziejaus fondų saugotoja Rita Pauliukevičiūte

Didžiausią skaičiumi Bažnytinio paveldo muziejaus rinkinio dalį sudaro liturginiai drabužiai: arnotai, dalmatikos, kapos, stulos ir kt. Įvairios XX a. liturginės reformos palietė ir dvasininkų aprangą, tad pakitus drabužių formoms daugybė jų sugulė į bažnyčių zakristijų ar palėpių komodas, kur sąlygos dažnai nėra palankios audiniams saugoti. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad dažnoje aplankytoje bažnyčioje buvo rūpinamasi nenaudojamais liturginiais drabužiais, jie peržiūrimi, vėdinami, deja, ne visur yra kam tai daryti. Tokie nebenaudojami drabužiai dažniausiai

7MD

 Pagal užsienio žiniasklaidą

Venecijos ir Kanų kino festivaliuose apdovanotas rusų režisierius Andrejus Zviagincevas („Sugrįžimas“, „Jelena“) naują filmą „Leviatanas“ rugpjūčio – spalio mėnesiais filmuos Kolos pusiasalyje, už poliarinio rato, Kirovsko mieste. Scenarijus dar rašomas, todėl režisierius neatskleidžia

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus,

Esu per senas, kad pajusčiau visus naktinio gyvenimo malonumus, bet ir šią penktadienio naktį rekomenduosiu praleisti žiūrint Pirmą Baltijos kanalą (12 d. 0.45). Mano rekomendacijos sudomins ne visus, nes Renata Litvinova turi ne tik karštų gerbėjų, bet ir tokių pat priešininkų. Tad naujausias jos filmas „Paskutinė Ritos pasaka“ pirmiausia skirtas neabejingiems dekadentiškam Litvinovos ir jos keisto kino žavesiui. Dekadanso šiame pasakojime apie, anotacijos žodžiais tariant, „tris moteris, tris dvasios būsenas, tris amžinas temas: meilę, mirtį ir laimės paieškas“, turėtų būti daug. Dar filme bus mirties angelas, lydintis anapus sielas tų, kurie sugeba mylėti.

Litvinova – profesionali scenaristė, pagal jos scenarijus sukurtas ne vienas filmas. Ta Litvinova, kurią žino visi, dėkingų žiūrovų sąmonėje įsitvirtino, kai ją atrado Kira Muratova. Pagal Litvinovos scenarijų Muratova ne tik sukūrė filmą „Susižavėjimai“, bet ir padarė

Liudvikas Jakimavičius

Atsisveikinus su Marcelijum Martinaičiu

Sunku atgauti žadą ir sklandžiai dėlioti mintis, kai per maža distancija, per arti Marcelijus ir per savas. Reikėtų kažkaip apeiti iš kitos pusės, iš tolo. Pamenu

Ramunė Balevičiūtė

Nauji spektakliai Valstybiniame jaunimo ir Vilniaus mažajame teatruose

Beldžiu į stalą tris kartus, bet atrodo, kad teatro vaikams srityje ledai pajudėjo: viena po kitos „Lėlės“ teatre ir Menų spaustuvėje pasirodė tikrai dėmesio vertos premjeros, originalia iniciatyva pradžiugino „Lėlės“ teatro aktorės – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jos surengė teatralizuotą koncertą „Vėjo laiškai“. Praėjusį savaitgalį šią kraitelę papildė dar du nauji spektakliai vaikams: Valstybinis jaunimo teatras pakvietė į Evaldo Jaro režisuotą „Raganiukę“ pagal Otfriedą Preußlerį, o Vilniaus mažajame teatre antrąkart buvo suvaidintas Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams“. Galbūt pagaliau ir šioje teatro sferoje prasidės normalūs kūrybiniai ir gamybiniai procesai?

Evaldas Jaras pastaruoju metu, atrodo, visiškai atsidėjo teatro vaikams kūrybai. Teko skaityti, kad jis net

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Bigas Luna

Balandžio 6 d. mirė garsus ispanų režisierius Juanas José Bigas Luna. Iki paskutinių dienų, jau sirgdamas jis kūrė savo naujausią filmą „Segon Origen“. 7-ąjį dešimtmetį šis ispanas išgarsėjo kaip tapytojas ir avangardinių baldų projektuotojas. 8-ojo dešimtmečio viduryje jis ėmė kurti autorinius filmus ir jie imti laikyti vienu ispanų kino laisvės eros ženklų. Juose Bigas Luna tyrinėjo ispanų mačizmą ir seksualines perversijas. Dėl to kai kurie jo filmai („Las Edades de Lulú“, 1990 m.,  „Jamón, jamón“, 1992 m., Venecijos festivalio prizas) yra pavojingai priartėję prie pornografijos

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Manau, nėra tiesiog sutapimas, kad rašytojo Boriso Akunino tinklaraštyje neseniai pasirodė tekstas apie XIX a. populiarias fotografijas su numirėliais. Fotografijos tada buvo dar retos, todėl mirus artimajam jo giminės, norėdami išsaugoti mirusiojo atvaizdą, fotografuodavosi su šalia pasodintu lavonu arba

Liudvikas Jakimavičius

 (1962–2013)

 Sužinojęs liūdną žinią apie Valdo mirtį paskambinau vienam iš „Svetimų“ Alvydui Šlepikui, kad pažadintų iš staigaus ir netikėto sukrėtimo. Prieš kelias savaites Pilies gatvėje buvau sutikęs Valdą. Vaikštinėjome, šnekučiavomės, pokštavome. Atrodė sveikas kaip eržilas, tad netikėta žinia apie jo mirtį ir sunkią ligą man buvo tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, buvom gerokai toli vienas kito, nors retsykiais likimas lėmė pabūti visai šalia ir pajusti nesumeluotą draugystę, kurią retai aptiksi narcizų rašytojų bendruomenėje.

Mes, šiek tiek vyrėlesni Marcelijaus Martinaičio Vilniaus universitete suburto literatų būrelio „pameistriai“, gana akylai stebėjome po mūsų susibūrusios „Literatų kalvės“ darbus. M. Martinaitis tas pats, literatų būrelis tas pats, bet jie kaip kokie keturvėjininkai deklaravo, kad yra kitokie – „Svetimi“, kai tuo pat metu „Sietynas“ stengėsi kultūroje ir atgimstančioje visuomenėje ieškoti bendrystės ir savumo saitų. Vyrai jie buvo puikūs ir talentingi, o ir labai saviti, ką liudija visiškai skirtingos jų gyvenimų trajektorijos. Beje, ne kartą susiėjusios su mūsiškėmis.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

2013-ųjų Kanų kino festivalio plakatas
Prieš metus Tarptautinį Kanų kino festivalio plakatą puošė Marilyn Monroe. Šiemet gegužės 15–26 d. vyksiančio 66-ojo festivalio plakate panaudota kita garsi fotografija. Joje bučiuojasi

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje kuriamą krepšinio mitologiją gerai atspindi Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“ (LRT, balandžio 1 d. 18.30). Juk ne už menines vertybes užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ką tik įteikė režisieriui iš JAV garbės raštą, o už Lietuvos vardo garsinimą. Pasak ministro, tai padėka už nuopelnus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. „Kino pavasario“ spaudos pranešime, deja, nepaaiškinta, kokie tie Markevičiaus nuopelnai pasauliui, bet bala jų nematė. „Kita svajonių komanda“ – gana profesionalus, pagal vakarietiškus standartus sukurtas pasakojimas apie lietuvių krepšininkus, kurie 1992-aisiais Barselonoje nustebino pasaulį, iškovoję olimpinį bronzos medalį. Filmas primena tą pergalę, jos didvyrius, punktyru nubrėžia jų likimus ir pristato naują potencialų krepšinio herojų