Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie klasikinės trilerio formulės, verčiančios prisiminti ir Alfredą Hitchcocką. Grėsmės atmosfera „Vaiduoklyje“ kuriama nuosekliai, pasitelkiant ne dabar įprastus kompiuterinius triukus, o personažų tikrovę, kuri, regis, nuolat balansuoja ant sapno ir realybės ribos.
Filmo herojus, taip ir neįvardytas žurnalistas (Ewan McGregor), apsiima parašyti politiko Adamo Lango (Pierce Brosnan) autobiografiją. Pirmasis Lango „bendraautoris“ buvo nužudytas, bet politikui išmokėtas milžiniškas honoraras, tad knyga turi būti baigta. Žurnalistas atvyksta į amerikiečių elito pamėgtą Martos Vynuogyną, kur amerikietę vedęs britas Langas turi vasaros namelį. Namas labiau primena bunkerį, juolab kad netrukus politikas jame įkalins pats save, nes konkurentas apkaltins Langą sunkiais nusikaltimais. Tad ir politikas, ir žurnalistas priversti likti saloje.
Erdvė apie juos vis labiau susitraukia, primindama Polanskio filmams itin būdingus klaustrofobijos, spąstų, akligatvio motyvus. „Vaiduoklyje“ jie susiejami ir su labirintu. Žurnalistas klaidžioja po salą, vis labiau priartėdamas prie tiesos ne tik apie savo knygos herojų, bet ir apie ankstesnio jos autoriaus mirtį. Atšiauri salos gamta, lietūs, šaltos spalvos tik pagilina tvyrančios grėsmės nuotaiką.
Langas kadaise norėjo būti aktoriumi, bet tapo politiku, kuriuo, pasirodo, manipuliuoja kiti. Jis – viešųjų ryšių ir žiniasklaidos kūrinys, vargu ar pats ką nors sprendžia. Tokia pat marionetė ir žurnalistas: jis, pasitelkus vieną filmo frazę, „dalyvauja kuriant globalaus idioto kultą“.
Bijau, kad Kovo 11-ąją žygiavę Gedimino prospektu taip pat ilgisi kulto, tik tautinio idioto. Keista, kad jo ilgisi tiek jaunų žmonių. Maištas produktyvesnis už žygius centrinėmis miestų gatvėmis. Todėl nepraleiskite Granto Gree dokumentinio filmo „Joy Division“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.25). Jis apie keturis jaunuolius, kurie 1976-aisiais išsirengė pasiklausyti „Sex Pistols“, o po to nusprendė įkurti savo grupę „Joy Division“. Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų jų muzika disonuoja su perdėm karjeristiška šių dienų muzikos pramone ir masiškai televizijų diegiama populiariąja kultūra.
Ar ne jos dominavimu televizijos ekranuose galima paaiškinti, kad 141 minutę trunkantį Alejandro Gonzálezo Iñárritu 2010 m. filmą „Biutiful“BTV (21 d. 22.30) rodys naktį, po to, kai pasibaigs šio kanalo tautinių žvaigždžių pasirodymai? „Biutiful“ perkels į šiuolaikinę Barseloną. Čia gyvena Uksbalis – mylintis tėvas, kuris vienas augina du vaikus. Jis norėtų apginti juos nuo tam tikros savo gyvenimo dalies, bet ar jam tai pavyks? Juk Uksbalis žino, kad nepagydomai serga. Šis paveikus ir sunkus filmas pasakoja didelės meilės ir pasišventimo istoriją, bet kartu ir rodo tamsiausias žmogaus gyvenimo puses. Javiero Bardemo suvaidintas mylintis tėvas ir smulkus nusikaltėlis Uksbalis primena biblinį Jobą, ant kurio užgriūva visos nelaimės. Nors šis pas mus labai populiaraus „Babelio“ autoriaus filmas ir sulaukė prieštaringų vertinimų, jis buvo nominuotas „Oskarui“, o Bardemui atnešė Kanų apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.
Apie Neilo Marshallo 2010 m. filmą „Centurionas“ (LNK, 16 d. 23.05) rašyta kur kas mažiau. Gal kritikus atbaidė daugybės televizijos filmų išeksploatuota tema – kruvinos Romos legionierių kovos su barbarais Anglijos šiaurėje? Filmo herojus – centurionas Markas Diasas, kuriam vieninteliam pavyksta ištrūkti iš kruvinos mėsmalės. Jis dega noru atkeršyti. Didžiausia filmo staigmena ta, kad centurioną vaidina vienas įdomiausių šių dienų aktorių Michaelas Fassbenderis. Manau, tai paskatins pažiūrėti filmą, kurio itin žiaurias kovas atsvers lyriškas ir melancholiškas didingų peizažų grožis.
Visai kitokie Ami Canaan Mann „Teksaso mirties laukų“ (TV3, 17 d. 22.30) peizažai. Du filmo herojai detektyvai – vienas vietinis, kitas atvykęs iš Niujorko (Samas Worthingtonas ir Jeffrey Denas Morganas) tiria paslaptingas žmogžudystes. Jų aukos buvo rastos vietovėje, kuri vadinasi Mirties laukai. Nusikaltėliai žaidžia gudrų žaidimą, netrukus detektyvai pajus, kad patys tampa jo aukomis.
