Naujas ir nė karto jokios televizijos nerodytas filmas – jau programos retenybė. Andrew Dominiko „Kazino apiplėšimas“ (LNK, 23 d. 22.55) pernai buvo rodytas Kanų konkurse. Tiesa, originalus filmo pavadinimas skamba „Killing Them Softly“, bet bukieji lietuvių platintojai, matyt, pagalvojo, kad potencialūs filmo žiūrovai jo nesupras. Pagrindinis „Kazino apiplėšimo“ herojus yra samdomas žudikas Džekis Koganas, kurį suvaidino Bradas Pittas. Jis dirba greit, nemėgsta suartėti su aukomis, žudo rafinuotai, iš tam tikros distancijos. Jis nepigus, bet užtat geriausias. Dabar jį pasamdė nužudyti idiotus, kurie pagrobė mafijos pinigus. Pinigai buvo ne šiaip sau pagrobti, bet mafiozams žaidžiant pokerį. Ir tai viena filmo nuorodų, kurios leidžia teigti, kad Dominikas rado netikėtą būdą prabilti apie 2008-ųjų krizę – gangsterių filmo žanrą. Filme bus ne tik apiplėšimas, mafija, samdomas žudikas, kuris atsiranda tam, kad sugrąžintų tvarką, bet ir nekalta auka (tam tikra prasme). Bus ir gana netikėta JAV visuomenės, grimztančios į moralinį chaosą, dvasios būklės analizė.
Režisierius neprikišamai lygina mafijos saugomuose lošimo namuose žaidžiančius pokerio gerbėjus ir biržos maklerius. Tas palyginimas atskleidžia ne apsimelavusią šiuolaikinę demokratiją, bet paranoją, kurioje atsidūrė dalis amerikiečių. Tie, kurie neturi perspektyvų, pinigų ir sunkiai išsilaiko ant paviršiaus. Bet mane „Kazino apiplėšime“ labiausiai masina ilgos lietingos naktys, žadinančios prisiminimus apie film noir, „Sopranus“ ir Scorsese filmus primenantys aktoriai, tarantiniškas humoras ir absurdo jausmas bei puikus garso takelis. Ir dar visiškai degradavęs Naujojo Orleano peizažas.
Šios dar vienos (prieš tai buvo pavykęs „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“) iš Australijos kilusio Dominiko kino baladės leitmotyvas yra George’o W. Busho ir Baracko Obamos televizijos pasisakymai, kupini skambių frazių ir tuščių pažadų. Bet gyvenimo ir žudymo išvargintas Pitto herojus nesileis apgaunamas. Jis sako: „Amerika – tai ne šalis. Amerika – tai verslas.“
Prancūzų režisierės Tonie Marshall filmo „Bėgam, bėgam!“ (LRT, 23 d. 23 val., LRT kultūra, 24 d. 23.15) herojų taip pat nepavadinsi pavyzdingais piliečiais. Tai tradicinė kino komedijų pora, kai abu personažus skiria viskas: charakteris, socialinė padėtis, interesai, pažiūros. Režisierė yra sakiusi, kad filme norėjo papasakoti apie du suaugusius žmones, kurie nesurado savo vietos gyvenime. Pasak Marshall, rasti savo vietą nereiškia rasti darbą ar meilę. Tai pojūtis, kad atsidūrei gerojoje pusėje tinkamu momentu, o mūsų laikais to pasiekti darosi vis sunkiau.
Dari (Edouard Baer) – buvęs fokusininkas, bet po traumos jis neberodo triukų. Įsidarbinęs svainio firmoje, jis sužlugdė svarbų sandorį ir dabar priverstas bėgti. Kelyje Dari sutinka gražią moterį Iren (Nathalie Baye), kurios „Hermès“ rankinė grūste prigrūsta kupiūrų. Moteris taip pat priversta bėgti, nes iš meilės įsipainiojo į prekybos ginklais aferą. Iren pasiūlo Dari solidžią sumą už tai, kad jis nuvežtų ją į Ženevą. Tačiau brangus automobilis nepriklauso Dari. Jis pavogtas iš svainio. Todėl vyras siūlo Iren apsimesti antiglobalistais, vykstančiais protestuoti į Lokarną, kur vyks viršūnių susitikimas. Taip prasideda žaidimas, kuris truks tris dienas. Kas abiejų personažų laukia kelio pabaigoje, manau, sužinosite patys.
Į kelionę leisis ir kito šio savaitgalio filmo – Annos Jadowskos vaidybinio debiuto „Dabar aš“ (LRT, šįvakar, 22 d. 23.15, LRT kultūra, 23 d. 23.15) herojai, kurie taip pat ieško savo vietos gyvenime. Vieną dieną Hanka išeina į parduotuvę ir nebegrįžta. Jauna moteris įsėda į autobusą, vykstantį su mokinių ekskursija, paskui keliauja po Lenkiją autostopu. Hankos partneris Pavelas pradeda jos ieškoti, praneša apie dingimą policijai. Klajodama Hanka sutinka daug žmonių – juokingų, apgailėtinų, nelaimingų, neįgyvendinusių savęs. Jie – vidinių moters problemų ir abejonių atspindys. „Dabar aš“ – tai filmas apie keliavimą, bėgimą ir nesugebėjimą rasti savo vietos pasaulyje.
Paskutinėmis dienomis visos televizijos kalba apie naują popiežių ir jo inauguraciją. Kartu su juo pagrindine Lietuvos naujiena tapo verbos. Nuo pat kovo pradžios „Panorama“ vis kalba apie Prezidentės per Kaziuko mugę nupirktas verbas, rodo tas verbas Vatikano koplyčioje, pasakoja apie įspūdį, kurį jos esą padarys popiežiui Pranciškui. Aš taip pat pagalvojau apie tautiškomis spalvomis nudažytų džiovintų žolių ir gėlių įspūdį žmogui, visą gyvenimą praleidusiam Argentinoje, iš kurios gyvos gėlės pasiekia net sniegu vis dar užklotą Lietuvą.
