7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išpažintys ir sugrįžimai

13 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos būtina pamatyti „7md“ skaitytojams

7md inf.
Nr. 10 (1024), 2013-03-08
Kinas Trumpai
„Amžinas sugrįžimas“
„Amžinas sugrįžimas“

„Kino pavasario“ programa kasmet auga ir didėja, bet net ir labiausiai prisiekusio žiūrovo laiko ištekliai tokiems tempams prilygti negali. Todėl iškyla pasirinkimo klausimas: ką žiūrėti, o ką palikti geresniems laikams. „Kino pavasario“ žiūrovai jau pakankamai išprusę, kad pasirinktų naujus garsių Irano ar Pietų Korėjos režisierių filmus, dokumentinius pasakojimus apie Woody Alleną ar Stanley Kubricką, dar vieną kino susitikimą su filosofu Slavojumi Žižeku. Todėl šiemet nutarėme rekomenduoti filmus, apie kuriuos daug rašyta, kalbėta, diskutuota, dalis jų pateko ir į įvairius geriausių 2012 metų sąrašus. Tačiau tai – keisti, neįprasti filmai, nepanašūs į tuos, kuriuos, deja, jau dažnai galima pavadinti masinio vartojimo arthouse. Šie filmai žada tikrus estetinius nuotykius. Tokius, kurie buvo būdingi ir ankstyvajai Jeano-Luco Godard’o kūrybai. Ją taip pat šiemet pristatys „Kino pavasario“ retrospektyva. Filmai pateikiami abėcėlės tvarka.

 

 
„Amžinas sugrįžimas“ („Вечное возвращение. Кинопробы“). Programa „Meistrai“
Apie ką. Į komandiruotę atvykęs vyras nuolat beldžiasi į savo buvusios kurso draugės duris. Jis prašo patarimo, kaip suderinti meilę dviem moterims. Jis myli ir žmoną, ir meilužę, bet nesugeba likti nė su viena. Jis vis beldžiasi į draugės duris, reikalaudamas atsakymo. Bet kuo dažniau pasakojimas kartojamas, tuo greičiau drama pavirsta farsu. Juolab kad filmo išeities taškas – genialaus kino režisieriaus mirtis, o besikeičiančios poros ekrane – tai aktorių bandymai, kuriuos prodiuseris rodo potencialiam filmo investuotojui.
Kas. Pasikartojimai – Kiros Muratovos kino esmė, todėl jos filmai – lyg nuolat sugrįžtantis deja vu. Bet šių dienų kine nerasite kitos tokios laisvos ir originalios kūrėjos (-o).
Kodėl. Kira Muratova: „Dažnai sakoma, jog praeitis neturi tariamosios nuosakos. Mūsų istorija – tai bandymas paneigti šią aksiomą“. Tačiau kartu tai ir filmas-apmąstymas apie autoriaus mirtį. Ir pasakojimas apie tai, kaip iš nuobodžios rutinos gimsta du nuostabūs dalykai: kūryba ir meilė.
Kam. Unikalaus Kiros Muratovos kino gerbėjams. Pasiilgusiems Renatos Litvinovos, Alos Demidovos, Olego Tabakovo, Sergejaus Makoveckio. Turintiems didelį humoro ir poezijos jausmą.
 
„Antonas čia, šalia“ („Антон тут рядом“). Programa „Naujasis rusų kinas“
Apie ką. Apie berniuką Antoną, kuris yra autistas. Jis įkalintas ankštame didmiesčio bute ir psichiatrinėje ligoninėje, nes jo motina miršta nuo vėžio. Filmą kūrusi Liubovė Arkus sako: „Prisimenu, kaip mane šokiravo mano būsimo filmo herojaus Antono esė „Žmonės“. Vis skaičiau kūrinį, kol pagaliau supratau, kad tekste kai kurie žodžiai kartojami tam tikru intervalu: „žmonės ištveria“, „žmonės neištveria“, „žmonės ištvers“. O pabaiga skambėjo taip: „žmonės riboti, žmonės skraido“. Tuomet dar nepažinojau šių eilučių autoriaus, bet pagalvojau, kad tokie žodžiai puikiai apibūdina žmogaus gyvenimą. Pradėjau domėtis, koks tai tekstas. Sužinojau, kad tokius rašo autizmu sergantys žmonės. Klausiau: „Kas tie autistai?“. Kartu su Antonu bandėme rasti išeitį iš beviltiškos situacijos, kurioje jis buvo atsidūręs. Tam prireikė ketverių metų. Filmavome viską, kas per tuos metus vyko.“
Kas. Liubovė Arkus – rusų kinotyrininkė, žurnalo „Seans“ vyriausioji redaktorė, įspūdingos rusų kino enciklopedijos leidėja. „Antonas čia, šalia“ – jos pirmasis filmas. Filmo premjera įvyko pernai Venecijos kino festivalyje. Nuo tada filmas keliauja po įvairius festivalius ir renka jų prizus.
Kodėl. Nes tai daugiau nei filmas. Tai ir pasakojimas apie Antoną, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, ir apie žmogiškumą, kurio stinga vis labiau.
Kam. Tikintiems, kad kinas gali pakeisti gyvenimą. Neabejojantiems gerumu. Besidomintiems naujomis kino (ne tik dokumentinio) kryptimis.
 
„Hannah Arendt“. Programa „Meistrai“
Apie ką. Apie vieną filosofės Hannos Arendt gyvenimo epizodą, kai ji aprašė nacių nusikaltėlio, atsakingo už Holokaustą, Adolfo Eichmanno teismą Jeruzalėje. Apie šį viso pasaulio stebimą teismo procesą Arendt rašė žurnalui „The New Yorker“. Netrukus iš rašinių gimė knyga „Eichmannas Jeruzalėje: Raportas apie blogio banalybę“ (1963).
Kas. Režisierė Margaretha von Trotta – viena vokiečių Naujosios bangos pradininkių ir politiškai angažuoto kino kūrėja. Savo filmuose ji dažnai prabyla apie esminius savo tautos ir šalies istorijos lūžius, svarsto jų priežastis. Filosofę naujame režisierės filme suvaidinusi Barbara Sukowa filmavosi ne viename von Trottos filme. 1986 m. filme „Rosa Luxemburg“ ji suvaidino tragiško likimo revoliucionierę.
Kodėl. Rimtas biografinis filmas, kuris pasakoja ne apie šeimyninį ar seksualinį garsios asmenybės gyvenimą, dabar retenybė. Von Trottą domina filosofė Hannah Arendt (1906–1975) – garsių XX a. mąstytojų Martino Heideggerio ir Karlo Jasperso mokinė, tyrinėjusi valdžios, totalitarizmo, politikos ir autoritetų klausimus.
Kam. Filosofams ir jiems prijaučiantiems, besidomintiems Holokaustu, feministėms, rimto kino gerbėjams.
 
„Jiro sapnai apie suši“ („Jiro Dreams of Sushi“). Programa „Kulinariniai filmai“
Apie ką. Amerikiečių režisierius Davidas Gelbas pasakoja apie aštuoniasdešimt penkerių metų suši šefą Jiro Ono, kuris nuo ankstyvos vaikystės gyvenimą skyrė profesiniam tobulėjimui. Jam priklauso garsusis dešimties vietų restoranas Tokijuje. Čia patiekalas kainuoja tris šimtus dolerių, o vietos jame laukti gali tekti ir apie metus.
Kas. Filmo muziką sukūrė vienas garsiausių nūdienos kompozitorių Philipas Glassas. Jo muzika filmams įsimena ilgam. Tai atsitiko visiems, pažiūrėjusiems „Koyaanisqatsi“ ir „Valandas“.
Kodėl. Nes tai filmas apie aistrą, ambicijas ir tobulumo siekį. Kartu ir pasakojimas apie sudėtingus perfekcionisto tėvo ir jo sūnų santykius. Gyvendami tėvo šešėlyje ir nuolat jo kritikuojami jie negali realizuoti savo galimybių.
Kam. Mėgstantiems gerą dokumentinį kiną. Nemėgstantiems pigaus kulinarinio kino. Gaminantiems suši arba juos valgantiems.
 
„Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“). Programa „Amerikos nepriklausomas kinas“
Apie ką. Keturios paauglės vyksta į Floridą patirti „romantiško nuotykio“. „Spring Breakers“ – tai pavasarinis amerikiečių jaunimo karnavalas. Mergaičių stabukas – raumeningas auksadantis narkotikų prekeivis ir prekiautojas ginklais (James Franco).
Kas. Harmony Korine’as – amerikiečių nepriklausomo kino enfant terrible ir didžioji viltis. Jį itin aukštai vertina Gusas Van Santas, Werneris Herzogas ir Larsas von Trieras; Korine’as dažnai lyginamas su Quentinu Tarantino.
Kodėl. Savo herojų nuotykius režisierius perteikė originalia forma – tai pastišas, pasaka be moralo, jo paties žodžiais tariant, „poppoema“. Įdomus eksperimentas – ekraną užpildo masinės kultūros fantomai. Režisierius siurrealistiškai sutirština stilių ir materializuoja populiariosios kultūros suformuotų savo herojų svajones.
Kam. Besidomintiems masine kultūra. Mėgstantiems „politiškai nekorektiškus“ filmus. Besižavintiems paauglių žvaigždėmis.
 
„Merginų gaujos išpažintis“ („Foxfire, Confessions d’un Gang de filles / Foxfire: Confessions of a Girl Gang“). Programa „Horizontai“
Apie ką. Apie 6-ojo dešimtmečio JAV, mažame darbininkų miestelyje netoli Niujorko susikūrusią slaptą merginų gaują. Jos narės nesitaiksto su prievarta ir socialine bei lytine diskriminacija. Merginos siekia palaikyti viena kitą ir buriasi aplink Legs (Raven Adamson). Ji neteko motinos ir visai nerūpi tėvui. Legs viduje susikaupė daug pykčio, tai stumia ją ne tik į alkoholizmą, bet ir prie revoliucinių idėjų. Legs traukia panašias į save – nusivylusią intelektualę Madi, savo grožio auką Ritą ir žiauriąją Goldi. Merginos nusprendžia atkeršyti juos išnaudojantiems, keliantiems grėsmę, žiauriems vyrams.
Kas. Prancūzų režisierius Laurent’as Cantet išgarsėjo po to, kai jo filmas „Tarp sienų“ 2008 m. Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Filmas sukurtas pagal amerikiečių rašytojos Joyce Carol Oates (dažnai minimos tarp Nobelio literatūros premijos kandidatų) romaną.
Kodėl. Kaip ir filme „Tarp sienų“, Cantet rodo paauglius, kovojančius prieš sistemą. Paradokumentinis stilius susiejamas su tikslia prezidento Eisenhauerio epochos, kuri kine dažniausiai pateikiama kaip visuotinės stabilizacijos era, rekonstrukcija.
Kam. Maištaujantiems jaunuoliams ir tiems, kurie nori juos suprasti. Mėgstantiems formos eksperimentus. Feministėms. Susimąstantiems apie revoliucines utopijas.
 
„Mokytojas“ („The Master“). Programa „Kritikų pasirinkimas“
Apie ką. Apie Antrajam pasauliniam karui pasibaigus demobilizuotą JAV jūreivį Fredį (Joaquin Phoenix), kurio subjektyvus požiūris dominuoja filme (kai kurios iš pirmo žvilgsnio realistinės scenos yra jo vizijos). Užaugęs patologiškoje šeimoje, šis seksualinių obsesijų apimtas agresyvus vienišius negali rasti vietos gyvenime. Ir būtent tada jis patenka į naujai besirandančios sektos orbitą. Bravūriškai Philipo Seymouro Hoffmano suvaidintas jos steigėjas ir taps Fredžio mokytoju. Tai – hipnotizuotojas, šoumenas, verslininkas. Laukinis Fredis tampa ištikimu mokytojo sargu. Paradoksas, bet simbolišką tėvo figūrą Fredžiui įkūnijęs šarlatanas iš tikrųjų padeda jam dvasiškai išsilaisvinti.
Kas. Filmus „Pašėlusios naktys“ (1997), „Magnolija“ (1999), „Apgirtę nuo meilės“ (2002), „Čia bus kraujo“ (2007) sukūręs režisierius Paulas Thomas Andersonas – vienas originaliausių šių dienų kino kūrėjų.
Kodėl. Filmas – ne šarlataniškos naujos religijos satyra, bet greičiau bandymas išsiaiškinti psichologines susižavėjimo ja priežastis.
Kam. Norintiems pamatyti galbūt geriausią festivalio filmą. Aktoriaus Philipo Seymouro Hoffmano gerbėjams. Susidomėjusiems scientologija. Norintiems pamatyti retoje 65 mm juostoje nufilmuotas scenas. Susimąstantiems apie dvasinę žmonijos krizę.
 
„Ne“ („No“). Programa „Kritikų pasirinkimas“
Apie ką. Apie politinę komunikaciją. Apie jauną reklamos ekspertą Renė Savedrą (Gael Garcia Bernal), kuris 1988-ųjų Čilėje, kai šalies diktatorius Augustas Pinochetas nusprendė kreiptis į tautą ir jos paklausti, ko reikia Čilei, pradeda bendradarbiauti su opozicionierių televizijos akcija „Ne“, skatinančia visuomenę remti demokratiją ir laisvę. Apie politinės diktatūros žlugimo spektaklį. Ir apie tai, kas vyksta, kai nugali demokratija.
Kas. Režisierius Pablo Larrainas (g. 1976) užaugo demokratinių pažiūrų politikų šeimoje. „Ne“ – trečiasis sąlygiškos režisieriaus trilogijos filmas. Prieš tai buvo 8-ajam dešimtmečiui Čilėje skirti „Post Mortem“ (2010) ir „Tony Manero“ (2008).
Kodėl. Filmas aktualus ir Lietuvai – jis prabyla apie tai, kaip nugalėti elektorato apatiją. Jame gausu autentiškų abiejų tuomet Čilėje vykusių kampanijų – „Ne“ ir „Taip“ (palaikiusios diktatorių) vaizdų. Autentiškumą paryškina ir analoginė vaizdo technika, kuria nufilmuotas „Ne“.
Kam. Mėgstantiems politinį kiną. Besidomintiems naujausia Lotynų Amerikos istorija.
 
„Pabaisos iš laukinių pietų“ („Beasts of Southern Wild“). Programa „Amerikos nepriklausomas kinas“.
Apie ką. Apie šešerių metų mergaitę (Quvenzhané Wallis), gyvenančią Luizianoje – pamirštoje, maištingoje bendruomenėje. Ją supantį Misisipės deltos pasaulį mergaitė suvokia kaip kupiną gyvų, kvėpuojančių, augančių daiktų struktūrą. Mergaitė pilna drąsos ir ryžto išgyventi. Kai miestą aplanko milžiniška audra, mergaitė žino, kad natūrali tvarka pažeista. Ji nusprendžia pataisyti griūvantį pasaulį, išgelbėti silpstantį tėvą ir skęstantį namą. Kartu tai ir filmas apie išlikimą, ištikimybę tradicijoms ir gimtosioms vietoms.
Kas. Režisieriaus, scenaristo, muziko Benho Zeitlino (g. 1982) filmas vadinamas geriausiu paskutinio dešimtmečio JAV pilnametražiu vaidybiniu debiutu, jis buvo nominuotas keturiems „Oskarams“, Kanuose apdovanotas „Auksine kamera“ ir pelnė dar daug apdovanojimų.
Kodėl. „Pabaisos iš laukinių pietų“ – tai vizualiai kerintis filmas, susiejęs realistinį pasakojimą ir fantasy bei pasakų stiliaus kiną.
Kam. Mėgstantiems sensacijas. Besidomintiems kino ateitimi. Tiems, kuriems stinga pasakų. Tikintiems, kad žmonių solidarumas išgelbsti sudėtingiausiose situacijose.
 
„Po gegužės sukilimo“ („Après mai“). Programa „Meistrai“
Apie ką. Apie septyniolikmetį Žilį. Praėjus trejiems metams po Prancūziją sukrėtusių revoliucinių 1968-ųjų įvykių, jis mokosi savarankiškai mąstyti, skaito filosofus ir kairuolių tekstus, bręsta, keliauja, įsimyli ir ieško savojo gyvenimo kelio.
Kas. Režisierius Olivier Assayasas 2005 m. išspausdino tekstą „Paauglystė laikais po Gegužės“ („Une adolescence dans l’après-Mai“). Šis autobiografinis pasakojimas apie ypatingo laiko nulemtas savęs paieškas ir įkvėpė filmo scenarijų.
Kodėl. „Po gegužės sukilimo“ kruopščiai analizuoja, ką paliko sudužusios naujo pasaulio sukūrimo iliuzijos. Bet kartu tai ir filmas apie tapimą savimi – dar viena prancūziška brendimo (jausmų, politinio, estetinio) istorija, pasakojimas apie smalsų paauglį, kuris nori suprasti pasaulį. Didžioji Istorija žiauriai elgiasi su Žiliu, bręstančiu po sukilimo. Bet jis rado savo vietą pasaulyje. Tą vietą jam pasiūlė kinas.
Kam. Nostalgiškai besiilgintiems 7-ojo dešimtmečio idėjų ir savo jaunystės detalių – drabužių, gestų, telefonų, šukuosenų. Olivier Assayaso gerbėjams, kurių turėjo padaugėti po prieš kelerius metus festivalio parodyto penkių valandų režisieriaus „Šakalo“.
 
„Po tamsos – šviesa“ („Post Tenebras Lux“). Programa „Meistrai“
Apie ką. Apie jauną viduriniosios klasės porą, kuri su dviem vaikais ir šunimis gyvena kaime. Ji patiria mažesnes ir didesnes dramas, bandydama megzti ryšius su aplinkiniu pasauliu, susidurdama su savo pačių baimėmis ir niūriais geismais.
Kas. Carlosas Reygadas, kurio filmus nuosekliai rodo „Kino pavasaris“, tapo pripažintu Meksikos kino meistru. Už šį filmą pernai Kanuose jis buvo apdovanotas prizu už geriausią režisūrą.
Kodėl. Šeimos kronika yra tik filmo išeities taškas, erdvė, kurioje režisierius dalijasi savo abejonėmis, baimėmis ir viltimis, kad viską, ką jis turi, gali prarasti. Tai – labai asmeniškas filmas, galintis sukelti pasipriešinimą, bejėgiškumą, susierzinimą. Bet jam reikia atsiverti. Kartu tai neįprastos atmosferos kinas, besiremiantis tik jausmais, suteikiantis metafizinių reikšmių kasdienybei.
Kam. Carloso Reygadaso ir „lėtojo kino“ gerbėjams. Mėgstantiems sudėtingus, vos ištveriamus filmus. Kino snobams. Mokantiems mėgautis atmosferos kinu.
 
„Seksas dėl miško“ („Fuck For Forest“). Programa „Dokumentiniai filmai“
Apie ką. Apie Berlyne įsikūrusią nevyriausybinę organizaciją – komuną „Fuck For Forest“, kuriančią pornografinius filmus. Kiekvienas norintis gali juose nusifilmuoti, žinodamas, kad taip parems kilnų tikslą – išgelbės žūti pasmerktus laukinius Amazonės miškus ir juose gyvenančius indėnus. Organizacija vienija antivartotojiškai nusiteikusius žmones, kurie galėtų būti „gėlių vaikų“ hipių idėjų tęsėjai. Arba jų karikatūra. Tačiau, nepaisant gerų norų, filmo herojams kartais sunku rasti bendrą kalbą su tais, kuriems jie norėtų padėti.
Kas. Režisierių Michałą Marczaką domino, „kodėl žmonės visame pasaulyje filmuojasi neprofesionaliuose pornografiniuose filmuose. Juk jie puikiai žino, kad filmai bus išplatinti internete, kur niekas niekad nedingsta...“
Kodėl. Futurologas Alvina Toffleris teigė tris civilizacijos raidos bangas: valstietiškąją, pramoninę ir technologinę – tą, į kurią dabar įžengiame. Pasak jo, technologinė ir bus masinės visuomenės pabaiga. Filmas iš vidaus rodo paradoksalią situaciją, kai antivartotojiško gyvenimo būdo išpažintojai nori padaryti kažką gera pasauliui, bet nemoka arba negali suprasti tų, kuriems nori padėti. Jie pernelyg užsisklendę savyje, savo idėjose ir įpročiuose.
Kam. Antiglobalistams. Idealistams. Vertinantiems gerą dokumentinį kiną.
 
„Sugar Man“ („Searching for Sugar Man“). Programa „Muzikiniai filmai“
Apie ką. Švedų režisieriaus Maliko Bendjelloulo kupinas įtampos filmas rodo neįtikėtiną, bet tikrą Sixto Rodriguezo gyvenimo istoriją. Šiam dainininkui buvo žadama karjera kaip Bobui Dylanui. Bet apie jį niekas negirdėjo. Tik Pietų Afrikoje jis tapo legenda.
Kas. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje viename Detroito barų du muzikos prodiuseriai išgirdo nežinomą dainininką ir iškart įžvelgė didžiulį jo talentą. Jie įrašė dainininko plokštelę, bet ji patyrė fiasko. Dainininkas netrukus dingo, sklido gandai, kad jis nusižudė. Po kelerių metų piratinės dainininko plokštelės pateko į apartheido padalytą Pietų Afriką. Rodriguezas per kelis dešimtmečius ten tapo populiaresnis už „Rolling Stones“ ir Elvisą Presley. Bet pats dainininkas apie tai taip ir nesužinojo. Du jo gerbėjai išsiaiškino, kas atsitiko iš tikrųjų. Ir tai daug neįtikinamiau už visus su dainininko vardu siejamus mitus.
Kodėl. Nes tai vienas daugiausiai dėmesio, įvairiausių festivalių žiūrovų simpatijų prizų bei sužavėtų atsiliepimų pernai sulaukęs dokumentinis filmas.
Kam. Neįtikėtinų istorijų ir gero dokumentinio kino mėgėjams. Susimąstantiems apie muzikos galią, jos žadinamą viltį ir įkvėpimą.
 
Parengė Ž. P.
 
 

 

„Amžinas sugrįžimas“
„Amžinas sugrįžimas“
„Hannah Arendt“
„Hannah Arendt“
„Mokytojas“
„Mokytojas“
„Po tamsos – šviesa“
„Po tamsos – šviesa“