Apkalbėjimai ir pagalvojimai

Pasibaigęs Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS) provokuoja pasidalinti dar neišblėsusiais įspūdžiais, ypač tuo, ką pamačiau ir išgirdau per susitikimus su parodų autoriais, kuratoriais. Pasirinkau kelis įvykius. Deja, šiuokart nuošaly liko intriguojantys Žilvino Landzbergo, Mortos Jonynaitės, Erikos Povilonytės ir kitų autorių parodų pristatymai.

Dar gerokai prieš galerijų savaitgalį ir iškart po jo turėjau išskirtinę galimybę net dukart Nacionalinėje dailės galerijoje susitikti su Aurelija Maknyte ir pasivaikščioti su autore po jos parodą „Kanalai“ (kuratorės Inesa Brašiškė, Agnė Narušytė; architektė Beatričė Mockevičiūtė). Kūrinių ekspozicija tarsi vijoklis kerojasi, įsiveržia, okupuoja laisvas erdves – įsitaiso ne tik didžiojoje salėje, bet ir pirmo aukšto vestibiulyje, užvaldo buvusio knygynėlio patalpą, skleidžiasi vidiniame kiemelyje, įsispraudžia antro aukšto prieigose pakeliui į devintąją nuolatinės ekspozicijos salę, kol įsiterpia dešimtojoje. Matau, kokia svarbi Maknytei šviesa, tiek natūraliai besikeičianti pro retai atveriamus didžiosios salės stoglangius, tiek mirguliuojanti ekranuose, sklindanti iš šviestuvų. Ekspoziciją gaubia jauki retrospektyvi nuotaika – prisimenu kadaise matytus menininkės kūrinius, atrandu primirštas ar visai nematytas ready-made strategijas, „baltąjį triukšmą“ ir kasdienybėje pastebėtus vaizdus, jau tapusius istorija. Aurelija nuoširdžiai pasakoja apie savo darbus, atvirai pakomentuoja kiekvieną ekspozicijos dalį. Nuoširdų autorės pasakojimą paantrina parodos plakate-gide kuratorių išskirtos Maknytės kūrybos tematinės kryptys: „Šviesos studijos arba elektra“, „Kamera“, „Daikteliavimas“, „Gamta“, „Televizorius ir televizija“, „Laikmenos“, „VJ Makaura ir kiti bendri reikalai“, „Archyvai ir kolekcijos“.  Išgirstu, kad tai pirmoji tokios apimties šiandien kuriančios menininkės moters paroda šioje galerijoje.

Su menininke Dalia Truskaite susitinkame Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ ir apeiname Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno parodą „Sluoksniai“, kurią ji kuravo kartu su Marta Ģibiete, Bārbala Gulbe, Evelina Januškaite ir Kati Kerstna. Apžiūrint 25 autorių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrinius įstringa stiklo technikų bei technologijų įvairovė, netikėti plastikos sprendimai. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kaip tai padaryta, kokių iššūkių, netikėtumų ir nesklandumų kyla su šia medžiaga dirbantiems menininkams. Įdomu išgirsti, kaip išgaunamos įvairios stiklo formos, spalvos, paviršiai, kaip jungiamos atskiros detalės, montuojamos konstrukcijos. Man rūpi lietuvių autorių darbai, kurie, išdėstyti skirtingose galerijos erdvėse, plėtoja vizualų ekspozicijos pasakojimą (parodos architektė Renata Valčik). Lietuvos kolekcija išsiskiria originaliomis stiklo medžiagos kūrybinėmis užmačiomis – greta stiklo meno klasikų Remigijaus Kriuko, Dalios Truskaitės, Rūtos Lipaitės kūrinių matome konceptualius skulptorių Dano Aleksos, Nerijaus Ermino, Martos Frėjutės objektus, tarpdisciplininis požiūris akivaizdus Julijos Pociūtės, Domo Ignatavičiaus, Irinos Peleckienės kompozicijose.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėse „Titanikas“ dalyvauju dviejuose VGS inicijuotose susitikimuose. Pirmame aukšte personalinę parodą „Su laiku“ pristatė menininkė Birutė Stulgaitė ir parodos kuratorė Laima Kreivytė. Įsimena įtaigūs ekspozicijos sprendimai (parodos architektė Sigita Simona Paplauskaitė), japoniško popieriaus juostų efemeriškumas ir šešėlių žaismas. Stulgaitės ir Kreivytės dialogas atveria subtilių metalo kūrinių esybę, įžodina, įgarsina vario, plieno, geležies formas ir jų detales. Jautrūs rūdžių nusėti paviršiai, aptrūniję metaliniai strypai, vielos, tinklai, vinys, adatos akyse virsta besimainančiais horizontais, paslaptingais toliais, amžinybės ženklais. Menininkė dalijasi išlauktomis kūrybos proceso akimirkomis, rastų objektų istorijomis. Užburia lakoniškų kompozicijų daugiasluoksnis talpumas, rūdyse atsiverianti vario žaluma, plonytės tombako linijos ir nepamirštamas pasakojimas apie Nidos kopose rastą kulką...

Antrame „Titaniko“ aukšte dizainerės Marija Puipaitė, Miglė Kibildienė ir Gintarė Černiauskaitė, parodos „Ką dizaineriai veikia visą dieną?“ kuratorės, pristatė VDA Dizaino katedros 65-mečio proga surengtą ekspoziciją. Apžvelgta šimtas dizaino objektų, kuriuos sukūrė 38 lietuvių dizaineriai. Įdomu ir pravartu buvo išgirsti profesionalius kuratorių komentarus ne tik apie eksponuojamų produktų, objektų sumanymus, paskirtį, funkcinius niuansus, bet ir apie kūrybos eigą, gamybos principus, rinkos poreikius. Žvelgdama į Lietuvos dizaino istorijos žvaigždyną (Tadas Baginskas, Vytautas Kibildis, Miglė Kibildienė, Juozas Brundza, Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Julijonas Urbonas, Karolina Jakaitė, Rasa Janulevičiūtė, Martynas Kazimierėnas, Mantas Lesauskas, Austėja Platūkytė, Simonas Tarvydas, Rapolas Gražys, Karina Lazauskaitė ir kt.), galvodama apie šiuolaikinio meno ir dabarties aktualijas atrandu savo favoritus – tai Černiauskaitės, Vlado Suncovo ir Viliaus Dringelio darbai.

Labiausiai laukiau VGS šeštadienio. Pamėnkalnio galerijoje atidaryta Kazimiero Brazdžiūno paroda „Šokis su mirtimi“ ir susitikimas su autoriumi pritraukė daugybę lankytojų. Pritamsinti vitrininiai langai, centrine gija besidriekiantis raudonas kilimas, dirbtinių žvakių stovas lyg žaidimo „užsisakyk muziką“ aparatas ir „viską stebinti“ mozaika kuria slėpiningo kulto atmosferą. Autorius atvirai papasakoja kiekvieno kūrinio atsiradimo aplinkybes, duodamas prasminių užuominų asmeninėms interpretacijoms. Atpažįstamas „neopopso“, virtualaus pasaulio ir kasdienio gyvenimo nuotrupas sulydo meno istorijos kūrinių citatos. Pavyzdžiui, KB ir Jano Vermeerio susitapatinimo atvejis – camera obscura ir projektorius analogiškai tarpininkauja drobėje atkuriant daiktiškus atvaizdus, baroko epochos ir skaitmeninio pasaulio įkvėptas iliuzijas. Įstringa KB pastaba, kad jo paveiksluose neretai svarbūs ir formalieji momentai, kada kai kurios detalės atsiranda vėliau, beieškant spalvos ir šviesos ritmikos akcentų, lemiančių kompozicijos visumą. Susitikimo metu parodoma avinėlio holograma primena ankstesnius autoriaus darbus. Parodoje eksponuojama didžiulė „eskizų“ knyga, kurią būtina vartyti, ne tik sekant menininko kūrybos procesą, bet ir atrandant jo užrašus, kurie man primena neištrintas žinutes ar laiškus į nežinią. KB „atviraščiai“ (parodą lydi ilga smulkaus šrifto autorinio teksto juosta, atskleidžianti „Kazimiero efektą“) įkūnija menininko daugiaveidiškumą, fikcijos ir realybės samplaikas. Iš pradžių naiviai ir beatodairiškai patikiu kiekvienu pasakytu ir užrašytu KB žodžiu. Po to galvoju, kada ir kur jis mane apmauna, tuomet pradedu ieškoti to maustymo priežasčių, perkratydama duotas intelektualias nuorodas. Tada vėl naviguoju tapybos savasties ir purškalų sarkazmo kilpa, grįždama prie elegantiško pirminio vaizdinio, įteisinančio instinktyvią paveikslo lyriką.

Savąją VGS kelionę užbaigiu galerijoje „(AV17)“, susitikdama su skulptoriumi Tomu Martišauskiu jo parodoje „Tekuoliai“. Džiugina tai, kad menininko kūryba vis dažniau pastebima tiek asmeninėse, tiek jungtinėse parodose. Šį kartą, suprantu, autoriui svarbūs takumo kaip virsmo ir kismo būsenų momentai. Eksponuojami konceptualūs skulptūriniai objektai yra kadaise egzistavusių skulptūrų fragmentai, buvusių parodų, projektų „išnašos“, kurias papildo nauji radiniai, liejiniai ir konstrukcijos. Mintyse atkurdama ekspozicijos žemėlapį neišvengiamai sugrįžtu prie, mano manymu, esminių Martišauskio kūrybos koordinačių. Pirmiausia galvoju apie žvilgsnio „chirurgiją“ ir skaitmeninių fotografinių vaizdų transformacijas, kurios atmintyje atgaivina parodą „Pievų spėlionės“ (2017) ir projektą „Salos“ (artnews.lt, 2021). Galiausiai grįžtame prie objekto iš „Malonioji g. 6“ (2014), kurį menininkas šiandien perkuria, naikindamas fotografinį atspindį, dalindamas formą pusiau ir paversdamas ją „tekuoliu“ – savotišku vienos srovės fontanu ar kaskada. Svarbus keleriopas istorinis pjūvis, vietos ir laiko permąstymas (žinomi ir nežinomi namo Žvėryne bei jo savininko biografijos faktai), savotiškas apsivalymo nuo negatyvių, net trauminių sovietmečio patirčių etapas.

Kitoje galerijos salėje ypač sudomina naujausi Martišauskio kūriniai, kuriuose ryškėja stulbinanti lankstytų metalinių formų ekspresija (paaiškėja, kad tai po avarijos rasti ir iki pirmapradžio pavidalo nuvalyti, išgryninti kelio ženklai). Tokiam jausmingumui skleistis, mano manymu, ypač padeda ažūrinės konstrukcijos, kurias menininkas formuoja iš senos pavėsinės likučių pagal italų baldų dizainerio ir teoretiko Enzo Mari (1932–2020) „pasidaryk pats“ instrukcijas. Šalia eksponuojamos skulptūros kaip rankų darbo liejiniai vaizdžiai reprezentuoja atsinaujinančias Martišauskio kūrybos kryptis.

Susitikimai, ekskursijos su menininkais, parodų kuratoriais yra labai svarbūs ne vien konkrečios kūrybos sklaidos atžvilgiu. Tai puiki galimybė suvokti, aiškintis, perprasti dabarties meno įvairovę, skirtingas kūrybos prieigas. Ši patirtis ypač vertinga ieškant asmeninio santykio su šiuolaikinio, konceptualaus meno apraiškomis ir naujausiomis tendencijomis.

Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“ veikia iki spalio 18 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno paroda „Sluoksniai“ veikia iki rugsėjo 26 d.

LDS galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)

Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“ veikia iki spalio 17 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Paroda „Ką dizaineriai veikia visą dieną?“ veikia iki spalio 17 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Šokis su mirtimi“ veikia iki rugsėjo 30 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)

Tomo Martišauskio paroda „Tekuoliai“ veikia iki spalio 10 d.

„(AV17)“ galerija (Totorių g. 5, Vilnius)

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“