Lelijos, kruvinos vestuvės ir slapti kodai

Ruduo tik prasideda, bet vasaros kelionės po Lietuvą dar alsuoja gyvais įspūdžiais. Keliaujant po šalį buvo galima susidėlioti savotišką kultūrinį žemėlapį, kuriame tarp dvarų, buvusių fabrikų ir provincijos miestelių radosi ir meno taškų. Buvo smalsu pažiūrėti, kas vyksta už įprasto Vilniaus kultūrinio burbulo ribų. Ar provincija vis dar yra vieta, į kurią menas atvežamas? O gal ji pati gali pasiūlyti netikėtų kultūrinių įvykių?

Druskininkai. Lelija, bandanti prasiskleisti

Liepos pradžioje nuvykstu į Druskininkus, kur skleidžiasi naujas judėjimas. Jo simboliu pasirinkta lelija. Gėlė simbolizuoja trapumą, ambicijas ir bandymą iš naujo įsišaknyti vietoje, kurioje meninis gyvenimas ilgą laiką buvo gana nuspėjamas. Druskininkų „Lelija“ – tai vietos kūrėjų suformuota alternatyva senajai miesto kultūrinei inercijai. Buvusios parduotuvės patalpos paverčiamos meno galerija, kurioje bandoma išjudinti sustingusį kultūros vandenį.

„Two Sides“ pristatyta kaip išskirtinė grafičių ir gatvės meno paroda. Prieš jos atidarymą mintyse tikiuosi išvysti bent kokį grafičių dievaičio Banksy šešėlį. Laukiu kūrybos, kuri nebijo susidurti su melu, korupcija, konformizmu ir įsisenėjusiomis visuomenės problemomis. Meno, kuris ne tik puošia miestą, bet ir šiek tiek jį erzina.

Prieš kelerius metus Banksy darbus mačiau Taline, parodoje „The Mystery of Banksy – A Genius Mind“ Telliskivi rajono erdvėje. Darbų mastas, gausa ir pati menininko pozicija padarė stiprų įspūdį. Jo kūryba veikė beveik kaip politinis įrankis, pasaulio absurdui smogiantis tiesiai į veidą. Gal todėl ir Druskininkuose laukiau tam tikro nepatogumo. Norėjosi, kad menas bent akimirką sutrikdytų kurortinį miesto komfortą.

Tačiau „Lelijos“ žydėjime, kaip ir gamtoje, ne visada randama tai, ko tikimasi. Šioje parodoje pamačiau jaunus grafitininkus, kurie džiūgavo galėdami savo darbus eksponuoti galerijoje. Ir tas džiaugsmas buvo tikrai labai tikras. Gal net svarbesnis už mano pačios kritinius lūkesčius. Jiems galerija tapo ne institucija, kurią reikia įveikti, o vieta, į kurią pagaliau galima įžengti. Grafičių kūrėjų džiaugsmas patekus į galeriją buvo ne mažiau politiškas už tariamą maištą – jie parodė, kad dažniausiai uždara meno institucija gali būti tiesiog perimta.

Kita vertus, kai pati paroda pristatoma kaip alternatyva tradiciniam menui, automatiškai lauki ne vien gražių vaizdų, bet ir nors menkiausio estetinio ar socialinio nepatogumo. Nėra net ko lyginti su Kaišiadoryse eksponuotos Martyno Gaubo „Lietuvaitės“ skulptūra, kuri sukėlė šurmulį, nes kūrinys susidūrė su nepasiruošusio žiūrovo lūkesčiais. Druskininkų „Lelijai“, regis, kaip tik ir pritrūko tokios trinties. Alternatyva liko gana mandagi, o provokacija, užuot trenkusi durimis, pasirinko tyliai pasibelsti.

Plungė. Kai provincija reiškiasi neprovincialiai

Lūkestis – klastingas reiškinys, jis gali sugadinti regimybės džiaugsmą dar prieš pamatant patį kūrinį. Į parodą ateiname jau susidūrę su kitų žmonių nuomonių, rekomendacijų, recenzijų, socialinių tinklų vaizdų ir antraščių įtaka. Į Plungės Žemaičių dailės muziejuje eksponuojamą ispanų menininkės Litos Cabellut parodą „Bodas de sangre“ („Kruvinos vestuvės“) taip pat vykau vedama išankstinio įsivaizdavimo, bet šįkart jis manęs neapgavo. Darbų ciklą įkvėpė garsioji Federico García Lorcos to paties pavadinimo drama. Ispanišku temperamentu ir teatrališkumu alsuojantys paveikslai, regis, pratęsia Lorcos tragediją, nes viskas sukasi apie pasirinkimą, kūną, geismą, socialinę tvarką ir jos pažeidimą. Šią įtampą Cabellut perkelia ir į pačią tapybos medžiagą. Jos darbuose svarbus konfliktas tarp paviršiaus ir to, kas slypi po juo. Prieš tapydama ji lanksto, laužo ir kitaip fiziškai paveikia drobę, taip į jos paviršių įrašydama pažeidimo patirtį. Kūrinys pirmiausia turi patirti fizinę traumą, kad galėtų tapti atvaizdu.

Čia galima įžvelgti paralelę su Julios Kristevos abjekto samprata. Filosofė ir psichoanalitikė abjektu vadina tai, kas vienu metu mus traukia ir atstumia, – kūno skysčius, žaizdas, mirties liekanas, visa, kas primena mūsų trapumą ir mirtingumą. Tai ribinė būsena, kai nyksta skirtis tarp „aš“ ir „kito“, o tai, ką mėginame išstumti, išlieka trikdomai arti. Cabellut darbuose ši dinamika atrodo materiali: fiziškai traumuotas drobės paviršius tampa savotiška abjekto materializacija, o intensyvūs, pažeidžiami veidai kuria panašią ribinę būseną. Menininkė šią traumą suvaldo estetiškai, nes atstūmimo efektas užleidžia vietą vizualiniam patrauklumui. Žmogaus portretas tampa paviršiumi, kuriame įsirėžia emocijos ir laikas, o pažeidimas virsta vaizdine patirtimi.

Plungė šią vasarą man iš tiesų prilygo meno reiškiniui. Galbūt ne tik dėl pačios parodos, bet ir dėl to, kad čia įvyksta tai, ko dažnai pasigendame Lietuvos kultūriniame žemėlapyje: provincija nebesielgia kaip provincija. Tarptautinio lygio menininkė, ekspozicijos istorinė erdvė, kontekstualus ryšys su Lorca sukuria pasaulinio lygio meno dialogą.

Klaipėda. Namai, kuriuose laukiama svečių

Rugpjūčio viduryje atvykstu prie jūros. Šaltuose vėjo gūsiuose paleidžiu per metus sukauptą nuovargį ir užsuku į Prano Domšaičio galeriją, kurioje eksponuojama Žilvino Landzbergo paroda „Pasakyk man savo vardą Sese“. Į parodos erdvę patenku tik surinkusi slaptą durų kodą. Šis nedidelis pasitikėjimo gestas iš karto nuteikia žaismingai, nes galerija bent trumpam patikima lankytojui. Įžengusi pasijuntu lyg kažkieno privačioje erdvėje. Šiluma alsuojanti aplinka, buitiški, mieli ir kartu šiek tiek keisti objektai kuria intymią atmosferą, o galerijos erdvė pamažu virsta namais. Žvaigždžių lempa virš rašomojo stalo kviečia svajoti, o iš eglutės blizgučių sukonstruotas židinys kuria beveik vaikišką šventės nuotaiką.

Kūriniai čia veikia ne kaip autonomiški meno objektai, o kaip atminties saugotojai. Svarbus atrodo ne pats objektas, bet santykis su juo – intymus, sentimentalus, kartais net absurdiškai buitiškas. Žvalgantis po ekspoziciją kyla klausimas ne „kas yra šis objektas?“, o „kodėl jis yra šioje erdvėje?“. Landzbergas kuria ne įprastą ekspoziciją, o savotiškus namus, kuriuose kūriniai virsta asmeninės atminties, įpročių ir prisirišimo ženklais.

Savarankišką kelionę po ekspoziciją netikėtai sutrikdo galerijos darbuotoja. Toks įsikišimas į lankytojo pažintį su kūriniais nėra retas. Tik šįkart situacija kitokia, nes darbuotoja nuoširdžiai pasakoja apie eksponatus – tai labiau primena šeimininkės rūpestį nei institucijos norą paaiškinti meną. Žiūrovės autonomija, kurią ką tik subtiliai įtvirtino slaptas durų kodas, akimirksniu susvyruoja, bet iš savarankiškos stebėtojos tampu laukiama viešnia.

Per šią artumo situaciją atsiskleidžia ir parodos „Pasakyk man savo vardą Sese“ esmė, nes ji kuria artumą tarp kūrinio ir žiūrovo, kai menas tampa santykiu ir bendravimo aktu. Tai ypač iškalbinga poliarizuojamoje viešojoje erdvėje, kurioje vis dažniau susiduriame su tribūnomis, pozicijomis ir konfrontacija. Landzbergas siūlo kitą erdvę, joje galima ne tik kalbėti, bet ir būti laukiamai.

Menas egzistuoja ne vien institucijose. Jis įsiterpia į gyvenimą, o gyvenimas niekada nebūna idealiai sukurta ekspozicija. Vasaros kelionė po Lietuvos galerijas tuo ir buvo įdomi, kad leido patikrinti, kas nutinka susidūrus išankstiniams lūkesčiams ir realiai parodų patirčiai. Kultūrinis žemėlapis už Vilniaus ribų pamažu keičiasi. Čia vyksta ne vien meno sklaida iš centro į periferiją. Keičiasi ir pačių vietų santykis su menu, jos vis dažniau pačios sprendžia, ką rodyti, apie ką kalbėti ir kokią kultūrinę tapatybę kurti. Belieka tikėtis, kad kitą vasarą kultūriniame žemėlapyje atsiras dar daugiau tokių taškų. Vietų, kuriose menas nėra vien saugus kultūrinio gyvenimo atributas. Kur jis gali būti nepatogus, netikėtas ir, geriausia, truputį per garsus svečias.

Paroda „Two Sides“ veikė iki liepos 25 d.

Kultūros erdvė „Lelija“ (V. Kudirkos g. 39, Druskininkai)

Litos Cabellut paroda „Bodas de sangre“ („Kruvinos vestuvės“) veikė iki rugpjūčio 19 d.

Plungės Žemaičių dailės muziejus (Parko g. 3A, Plungė)

Žilvino Landzbergo paroda „Pasakyk man savo vardą Sese“ veikia iki 2027 m. vasario 28 d.

LNDM Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)