Cecilios Vicuños retrospektyvinė paroda „Living Threads“
Pirmą kartą iš Čilės kilusios menininkės Cecilios Vicuños darbus išvydau 2022 m. Venecijos bienalėje. Puikiai prisimenu jos tapybą, nors dabar peržiūrėdama nuotraukas iš bienalės pastebiu, kad buvo eksponuojamos ir nedidelio mastelio Vicuños tekstilės instaliacijos. Tais metais menininkė laimėjo „Auksinio liūto“ statulėlę už gyvenimo nuopelnus ir nuo to karto jos kūrybą dažnai matau grupinėse parodose. Dažniausiai tai tekstilės instaliacijos – kipu (quipu), vieni įspūdingiausių jos kūrinių.



Kristijono Gurčino paroda „Klausykla“
Prisimenu, kai vaikystėje tėvai veždavosi į Šv. Baltramiejaus atlaidus kažkur giliai Žemaitijoje, mane domindavo ne pačios mišios, o ant sienų sukabinti paveikslai, altorius, sienų ir lubų tapyba, medinė klausykla, į kurią taip norėjosi užeiti. Atrodė, kad ten slypi kažkokia paslaptis, visiškai kitas pasaulis. Bet ten pabūti niekada neteko – piktas mamos žvilgsnis įkaldavo kojas į grindis ir niekur pajudėti negalėdavau.








Linos Jonikės paroda „Žvaigždė“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“
Taigi, pradėkime bylą (nr. LJ/VDA/T/02) dėl galimo neteisėto žmogaus kišimosi į gamtos ir jai priklausančių objektų gyvenimą...








Apie pradedančiųjų kuratorių platformą
Apie VZ pirmąkart išgirdau iš bendrų pažįstamų, nujaučiau, kad mūsų keliai susikirs. Po metų nuo tada susipažinome prie autobuso, kuriuo abu keliavome link to paties tikslo. Dieną prieš persimetėme žvilgsniais ant laiptų erdvėje, dabar jau pakeitusioje savo vardą. Su AMS, atrodo, pirmąsyk taip pat susitikome kelyje. Nors tuomet naudojomės transporto priemone su sparnais, labai gerai pamenu jos patobulintus mašinos žibintus. O su CR... Taip niekad ir nesusipažinau.








Domo Mykolo Malinausko paroda „Tavo ratai kieti, bet mano kietesni“
Dėl vienos žaislinės mašinėlės vaikystėje galėdavai ginčytis taip rimtai, lyg nuo jos priklausytų tavo paties reputacija. Frazėje „Tavo ratai kieti, bet mano kietesni“ telpa vaikui būdingas pasitikėjimas savo pasirinkimu, noras pasipuikuoti ir įrodyti pranašumą prieš kitus. Domo Mykolo Malinausko parodoje šis, atrodytų, nerūpestingas vaikystės pasaulis tampa atspirties tašku kalbėti apie kur kas daugiau nei vien žaislus ar prisiminimus.








Penkios parodos Vilniuje
Ūkiančioje, amsinčioje, niūniuojančioje ir kitus – neįvardijamus – garsus leidžiančioje Linos Lapelytės parodoje „Sambūriai“ (kuratorės Virginija Januškevičiūtė ir Aistė Liuka Jonynaitė) yra labirintas. Nelabai klaidus, greičiau pralaidus – juo galėtų vienu metu keliomis kryptimis eiti net kelios procesijos, atlikdamos prie įėjimų ant akmenų surašytus veiksmus. Taip turėtų būti, bet mažai kas išdrįsta, todėl belieka šį polifonišką sambūrį įsivaizduoti.








Aurelijos Maknytės „Kanalai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ir Linos Lapelytės „Sambūriai“ Šiuolaikinio meno centre
Galerijoje eksponuojamas nutrūkęs vaizdo įrašas ar nebeatkuriamas failas prabyla apie pažeistos atminties pėdsakus. Kitoje meno institucijoje balsas, kurį įprastinė muzikinė tvarka atmestų kaip netinkamą, virsta pagrindiniu kūrinio instrumentu ir savita meninės raiškos forma.








Eglės Ulčickaitės paroda „Pretekstas“
Viena asmeninė paroda ir dvi tuo pat metu skirtingose vietose veikiančios ekspozicijos nėra įprastas atvejis. Tokį sumanymą įgyvendino tapytoja, menų daktarė, Vilniaus akademijos dėstytoja Eglė Ulčickaitė, savo parodą „Pretekstas“ vadindama paralelinėmis ekspozicijomis, veikiančiomis Dailininkų sąjungos galerijoje (DSG) Vilniuje iki spalio 31 d. ir Antazavės dvare Zarasų rajone iki 2027 m. sausio 22 dienos.








Jungiant keturias parodas
Tai amžius, kada pjaunama tai,
kas išgiedota,
Apie Amaro Kanwaro parodą Londone
„Serpentine“ šiaurinė galerija iki pat sausio mėnesio skendės tamsoje. Prieš įeinant į parodą apie šią tamsą skelbia ne tik darbuotojai, bet ir ženklai. Reikia keleto minučių, kad akys priprastų prie iš pirmo žvilgsnio aklinos tamsos. Po truputį joje ima rodytis kitų žiūrovų siluetai, pasisukus kairėn – ir pirmoji videoinstaliacija, kurioje vaizdai keičiasi ir šokinėja tarp septynių iš pirmo žvilgsnio nematomų ekranų.







