Gruodžių kolekcija: iš dabarties į ateitį

Perfrazuojant Albert’ą Camus galima teigti, kad kiekvienas kolekcininkas moka gyventi praeitimi. Tačiau taip yra tik tuomet, kai jis su užsidegimu ieško laike nutolusių daiktų, saugančių prabėgusių epochų ir lemtingų istorinių įvykių dvelksmą. Šiuolaikinio meno kolekcininkas, kaip niekas kitas, geba įžvelgti ateitį. Jo kolekcija tampa savotišku šiandienos „atspaudu“, sustingusio laiko simboliu, pačios epochos, pasmerktos meniniam nemirtingumui, atspindžiu. Kolekcininko pasirinkimas – tai į ateitį, į tolimą meno perspektyvą nukreipto žmogaus pasirinkimas, kai dabartis tampa augimo ir tolesnės raidos pagrindu. Kiekviena meno kolekcija suvokiama ir kaip regimas bei apčiuopiamas paties kolekcininko dvasinio pasaulio įkūnijimas, jo skonio bei estetinių prioritetų išraiška.

Būtent tai liudija Antazavės dvare surengta paroda, kurioje eksponuojami Lietuvos tapytojų kūriniai iš Dalios ir Gintaro Gruodžių kolekcijos. Ši kolekcija unikali tiek joje pristatomų kūrinių sudėtimi, tiek atrankos principu, kuriame organiškai susijungia meninis reiklumas ir racionali, gili epochos kultūrinių procesų analizė. Gruodžių kolekcija formavosi tuo metu, kai Bikuškio dvaras XX–XXI amžių sandūroje aktyviai veikė kaip vienas reikšmingiausių Lietuvos meno centrų. Ten vykę plenerai skatino ieškoti šalies menininkų, kūrė dailininkams būtiną įkvėpimo ir kūrybinio azarto atmosferą.

Iš tiesų kiekviena kolekcija yra sustojimas laike. Tačiau kiekviena kolekcija taip pat turi gyvuoti laike, tapti muziejų ir galerijų gyvenimo faktu, mūsų kultūrinės kasdienybės reiškiniu – meninės buities ir būties dalimi. Būtent šis principas, ši egzistavimo kryptis liudija įžvalgumą ir gyvenimišką išmintį. Dalia ir Gintaras ne vieną dešimtmetį formavo pagrindinį savo kolekcijos branduolį, tačiau nepavertė jos savo prisiminimų herbariumu. Kolekcija aktyviai gyvuoja šiuolaikinėje šalies kultūrinėje erdvėje – tai liudija rugsėjo 12 d. Antazavės dvare atidaryta paroda „Uoga Pliaterių sode“.

Šią ekspoziciją būtų galima pavadinti „Rinktiniais kūriniais“ arba „Rinktine“. Taip paprastai vadinama po vienu viršeliu surinktų klasikinio rašytojo kūrinių knyga. Dalios ir Gintaro kolekcijos rinktinė – tai iš netolimos meninės praeities atrinkti kūriniai, praturtinti gyvomis kolekcininkų emocijomis. Svarbu tai, kad ekspozicija turi aiškią koncepciją, atsiskleidžiančią pačioje parodos dramaturgijoje. Jos pagrindą sudaro per skirtingus stilius ir tapybos technikas atsiskleidžianti pasaulio pažinimo idėja. Taip sukuriamas kontrapunkto efektas – įtemptas ir produktyvus dialogas tarp figūrinės, atstovaujamos tradicinių peizažo bei natiurmorto žanrų, ir abstrakčiosios tapybos.

Lengvai atpažįstami daiktai iš kasdienio gyvenimo – batai, knyga, indai, gėlės, granatų vaisiai – Medos Norbutaitės, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Ričardo Bartkevičiaus interpretacijose įgyja simbolių mastą ir netikėtai naujomis prasmėmis pripildo mūsų kasdienybės atributus. O Vyganto Paukštės, Aleksandro Vozbino, Svajūno Armono ir Artūro Savicko peizažai, neprarasdami ryšio su pradine erdvės vieta, virsta tapybiniais dariniais, skatinančiais žiūrovą kurti sudėtingą prasmių interpretacijų seką. Abstrakčiojoje tapyboje, kurioje menininkas galutinai nutraukia ryšius su aplinkinių daiktų ir žmonių istorijų pasauliais, kiekvienu konkrečiu atveju gimsta unikalus pasakojimas ir savita dramaturgija. Skirtingos faktūros spalvų masės panardina į emociškai sudėtingą dialogą, į kurį meistro valia įtraukiamas ir žiūrovas. Į šį procesą įpinama ir jo estetinė atmintis apie meninę tradiciją. Tuomet Lionės Grigaliūnaitės darbuose tampa akivaizdi spalvinė semantika, siejama su Vasilijaus Kandinskio kūryba. O Arūno Vaitkūno paveiksle lengvai atpažįstama abstrakčiajam ekspresionizmui būdinga meninio gesto dinamika ir spontaniškumas.

Kiekviena paroda visada yra kolektyvinių pastangų rezultatas. Linai Brogaitei-Kažemėkienei ir Gintautui Kažemėkui pavyko organiškai įkomponuoti kūrinius į dvaro rūmų interjerą, sukurti ir įgyvendinti savitą eksponavimo logiką, atsižvelgiant į pristatomų paveikslų žanrinius ir stilistinius ypatumus. Savotiška parodos uvertiūra tapo Vaidoto Žuko ir Gintauto Kažemėko parengtas anotacijos tekstas – informatyvus ir metaforiškai talpus. Vienas pagrindinių jo įvaizdžių – meno sodas, kurį išaugino unikalūs mecenatai ir kolekcininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai.

Vertė Rūta Genevičienė

Paroda veikia iki 2027 m. sausio 9 d.

Antazavės dvaras (Dvaro g. 17, Antazavė)