Kauksmas vidury dienos

Valkininkai – nedidelis ramus miestelis Varėnos rajone, nuo Vilniaus nutolęs vos 50 kilometrų. Išsaugoję autentišką spindulinį gatvių, atsišakojančių nuo centrinės akmenimis grįstos aikštės, planą, jaukią medinių namukų architektūrą, Valkininkai istorijos tėkmėje patyrė daug praradimų. Įspūdingi vietos religiniai centrai, valdovų rezidencijos liko tik kažkur valstybės, archyvinių šaltinių ir pasakojamosios istorijos „pasąmonėje“. XIX–XX a. kariniai įvykiai, viena kitą keitusios okupacijos nušlavė nuo žemės paviršiaus didžiulę puošnią Valkininkų žydų sinagogą, žuvo ir praktiškai visa vietos žydų bendruomenė. Tik apgriuvę pamatai žymi ir kadaise čia stovėjusį Valkininkų pranciškonų vienuolyną.

Tiesa, tarptautinio dėmesio, išsamių tyrimų, publikuotų Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Ruth Sargent-Noyes 2023 m. išleistoje knygoje „Šventieji kūnai. Valkininkų šv. Bonifacas“, sulaukė miestelio bažnyčioje saugoma šio šventojo relikvija-skulptūra, arba corpisanti (it. „šventieji kūnai“), menanti XVIII a. vid.–XIX a. vid. išpopuliarėjusį šventųjų garbinimą ir laikoma vienu ankstyviausių išlikusių tokių pavyzdžių Europoje. Vis dėlto didesnio keliautojų dėmesio sulaukiančios Lietuvos vietovės siūlo patirti ne tik įdomias istorijas, bet ir daugiau unikalių vizualinių įspūdžių. Todėl pamatyti ir pamilti Valkininkus šiandien reikia vaizduotės ir dar kažkokio naujo prasmingo, įtraukiančio turinio skaudžiai žiojinčiai praradimų tuštumai užpildyti.

Tikriausiai toks ir yra svarbiausias rugpjūtį jau trečią kartą čia vykusio šiuolaikinio meno festivalio „Sūkuriai“ tikslas. Pirmojo 2024 m. festivalio įkvėpėju tapo Žilvinas Landzbergas, čia veikęs ne tik kaip žinomas menininkas, bet ir kaip šalia Valkininkų esančio Čižiūnų kaimo vasarotojas. Simboliška ir tikriausiai visai nereta, kad iniciatyvos regionuose imasi iš kitur atvykę kūrėjai, neretai dar nespėję užmegzti tvirtesnių ryšių su vietos bendruomene,  tačiau įžvelgiantys regione dar neišnaudotas veiklos galimybes. Žilvino mintį „pagavo“ ir ėmėsi kartu plėtoti Varėnos  kultūros centras ir jo padalinys Valkininkuose.

Šią vasarą rugpjūčio 14–15 d. vykęs festivalis, palyginti su ankstesniais dviem, išaugo iki kelių dienų renginių formato. Jau praėjusiais metais savaitę prieš festivalio įvykius čia viešėjo ir kūrė plenere arba kitaip bendrame vyksme dalyvavo menininkai, mokytojaujantys Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Šiemet mokyklos komandą sudarė Aurelija Maknytė, Donatas Jankauskas-Duonis, Vida Sevrukienė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Jonas Vaitekūnas, Valdas Aničas, Gedminas Piekuras ir Algis Sprindžiūnas.

Menininkų veikla miestelyje natūraliai plėtojosi keliomis kryptimis. Valdas Aničas ir Algis Sprindžiūnas vedė kūrybines dirbtuves vietos bendruomenei. Su Valdu buvo galima lipdyti iš molio, o vėliau dalyvauti ugnies ir dūmų šou – improvizuotos lauko krosnies degime. O Algis, beje, šiuo metu pats jauniausias Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, bendradarbiavo su vietos jaunimu. Taip ant neišvaizdaus sovietinio baltų silikatinių plytų vietos kultūros centro pastato fasado per savaitę nušvito abstraktus sienų tapybos kūrinys „Trys upės“, simbolizuojantis pro Valkininkus tekančias Merkį, Gelužą ir Šalčią. Menininkas su jaunosios kartos Valkininkų gyventojais vaikščiojo jų mėgstamais maršrutais, diskutavo, tarėsi, kol kiekvienas iš dirbtuvių dalyvių į apibendrintą menininko piešinio karkasą įpynė savo sugalvotus ženklus ir simbolius. Konkreti pastato siena pasirinkta neatsitiktinai. Už jos viduje kaip tik įsikūrusi jaunimo erdvė – šiuolaikiškai įrengta patalpa, prie kurios tvarkymo nemažai prisidėjo patys jaunuoliai. Tad sienų tapybos darbas – tarsi jauno, veržlaus, aktyvaus, ieškančio žmogaus „manifestacija“ į išorę, į mus supantį pasaulį.

Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Vida Sevrukienė Valkininkuose intensyviai tapė, suliedamos įvairialypius įspūdžius į greitus, intensyvius tapybinius dienoraščius. Vidos drobėse – apibendrintai, tačiau jautriai ir taikliai perteikti plenero metu sutikti žmonės, kolegos iš mokyklos, taip pat vietiniai katinai ir kiti savaip svarbūs personažai. Pavyzdžiui, festivalio dalyvis skulptorius Nerijus Kavaliauskas, kurio namai ir dirbtuvė Naujuosiuose Valkininkuose jau tampa tradicine apsilankymo vieta, kaskart nustebinančia kūrybinių idėjų ir artefaktų tirštumu. Kadangi šiųmetis festivalis dedikuotas ir Lietuvos radijo šimtmečiui, ryšio, tarpusavio komunikacijos, efektyvaus vaizdo ir garso pranešimo tema menininkės kūryboje tapo ypač svarbi. O ryškiaspalviuose Rasos paveiksluose kažkur tarp ironijos, grotesko šmėkšteli lengvas rezignacijos, liūdesio šešėlis, toks savotiškas memento mori. Pavyzdžiui, dėl aplinkiniuose soduose sunokusių auksinių vasaros obuolių, kurie, deja, greitai genda (miršta) ir turi būti nedelsiant suvalgomi.

Aurelija Maknytė, vasaros viduryje atidariusi asmeninės kūrybos parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, Valkininkuose ilsėjosi, tačiau paliko puikų lengvą idėjų „debesį“ – tapybos ir keramikos darbų apie itin banalų mus kasdienybėje nuolat lydintį daiktą, vaizdo stebėjimo kamerą, kuri, kaip sako pati menininkė, stebi aplinką, mus, tačiau intriga kyla tada, kai apsikeičiame vaidmenimis ir stebėtojais bei (at)vaizduotojais tampame mes, įprastai sekimo objektai. O Rūta ir Nerijus Kavaliauskai festivaliui iš senų žemės ūkio padargų sukūrė skulptūrą „Tiltelis“ – ready made virsta simboline jungtimi, tačiau aštrios konstrukcijos gali atrodyti ir kaip kliūtis susieiti atskirtiems žmonėms, teritorijoms, bendruomenėms.

Duonis, nors šįkart fiziškai Valkininkuose neapsilankė, pasiuntė miesteliui ypač stiprią žinią – skulptūrą „Visi kauk“. „Pastatykim ją prie Nerkos liūto, tegul staugia kartu“, – pasiūlė menininkas, turėdamas omenyje prie pat magistralės A4 stovinčią stilizuotą Kavaliauskų sukurtą koloną su šėlstančiu liūtu (liūtas – heraldinis Valkininkų simbolis). Taip ir įvyko – keliaujanti skulptūra (sukurta 2022 m. projektui „Vilkas keičia kailį“, o vėliau beveik keleriems metams įsitaisiusi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos kieme) atvažiavo į Valkininkus. Žaismingo, spontaniškai sugalvoto bendradarbiavimo rezultatas pranoko visus lūkesčius – skulptūrų duetas atrodo šmaikštus ir daugiaprasmis, traukia daugelio žvilgsnius, atkreipia vietos žmonių dėmesį.

Plenero darbų parodoje „Atviras eteris“ Valkininkų kultūros centre, kurią galima aplankyti iki rugsėjo pabaigos, pasirodė ir dar du ypatingi kūrėjai – saviti vietos savamoksliai, medžio drožėjas Stasys Tolvaiša ir tapytoja Danutė Žukovskienė. Danutės tapyboje iškyla simbolistiniai „gyvos“, antropomorfizuotos gamtos personažai – kalbantys kalnai, gyvieji medžiai ir akmenys. O Stasys – tikras fantastas ir kartu akylas gamtos stebėtojas: jo mediniai gyvūnai patraukia netikėtomis formomis, nuoširdžia, charakteringa kiekvieno padaro kūno ir sielos pagava.

Muzikinę festivalio programą šiemet užpildė žinomos džiazo atlikėjos, kompozitorės, šiuo metu gyvenančios ir kuriančios vaizdingame Varėnos rajono Pamerkių kaime, Agnės Pasaravičienės improvizacijos. O vietos publikos ypač lauktas Alytaus „Žaliojo choro“, pastaruoju metu išgarsėjusio Lietuvos chorinio dainavimo kolektyvų televizijos konkursuose, pasirodymas, dar kartą įtikino, kad šio choro nariams bet koks populiarus šlageris tampa puikia medžiaga naujai interpretacijai, lydimai kruopščiai parengtos choreografijos ir šilto, nuoširdaus santykio su žiūrovais.

Mykolas Piekuras festivalyje pristatė trumpo metražo filmą „Švytintys“, kuriame išradingai naudodamas „termovizorinį“ aplinkos fiksavimą sukūrė intriguojantį pasakojimą apie keistą vyksmą tamsoje skendinčiame miške. O Bernadetos Brazdžionytės kulinarinis performansas buvusio Pranciškonų vienuolyno prieigose su raugo duonos kepimu ir vietos bei kiek platesnių apylinkių ūkininkų, virtuvės meistrų gardumynais tapo ne tik įprastomis vaišėmis ir festivalio kulminacija, bet ir savotišku ritualu, kuris „Sūkuriuose“ kaskart primena apie šią mistinę vietą, deja, dabar apsuptą sovietmečio kolūkinio kaimo industrijos liekanų, tačiau išsaugojusią paslapties, nutrūkusios šlovingos praeities aurą.

Savitą dalyvavimo festivalyje formą atrado Gediminas Piekuras ir Jonas Vaitekūnas. Jau ne pirmą kartą juodu čia veikia ne tik kaip nuolatiniai plenero dalyviai, bet ir kaip vietos gidai, menininkai – antropologai, su malonumu jau daugybę metų tyrinėjantys vietos gamtos, papročių, mentaliteto, gyvenimo būdo ypatumus. Iš visų šios vasaros festivalio renginių itin svarbi buvo Jono inicijuota „vienožinskiečių“ kelionė į Kasčiūnų kaime esančią Dainavos apygardos partizanų vadavietę, pažintis su partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra, LR Seimo nare Angele Jakavonyte. 1945-ųjų rudenį partizanas Jakavonis-Tigras kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 m. drauge su Merkio rinktinės vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Išlikę ir specialiai lankytojams sukurti partizanų kasdienybę atskleidžiantys artefaktai, erdvės atkuria to tragiško Lietuvos istorijos laikotarpio atmosferą, jo herojų idealizmą, neįtikėtiną dvasinį ir fizinį atsparumą.

Viena svarbių festivalio programos dalių tapo ir ekskursija po Valkininkus su Merkinės muziejaus vadovu Žygimantu Buržinsku, žinančiu daugybę įdomių šio miestelio praeities įvykių ir svarbių vietų. Didžiulis būrys susirinkusiųjų į ekskursiją, tarp kurių buvo malonu sutikti ir ne vieną bičiulį, kolegą iš Vilniaus, ir Varėnos krašte vasarojančius menininkus, liudijo Buržinsko populiarumą. Iš tiesų, tai turbūt vienas ryškiausių jaunesnės kartos archeologijos, istorijos srities mokslininkų, keliantis įdomias hipotezes, smalsus, šmaikščiai ir intriguojančiai besidalinantis savo įžvalgomis. Be galo įdomu, kad ten, kur „paprasta“ akis regi tik niekuo neišsiskiriančią miško paklotę ar pievą, mokslininko matymas atveria po žeme slypinčius praeities ženklus. 

Taigi, Beždžionė ir Liūtas Valkininkuose kaukė kartu – tik ne kaip kunigaikščio Gedimino vilkas, kuris, kaip sako legenda, staugė naktį, ir dar sapne, o vidury baltos dienos, praeivių, pravažiuojančiųjų akivaizdoje. Gal įsteigė, įvietino kažką naujo Valkininkuose, dėl ko čia bus įdomu atvažiuoti arba dar kartą sugrįžti?

Šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“ vyko rugpjūčio 14–15 d.

Paroda „Atviras eteris“ veikia iki rugsėjo 30 d.

Valkininkų kultūros centras (Vilniaus g. 13, Valkininkai)