Vilniuje ant Gedimino kalno atsirado vilkas (skulptūra), ir atsirado labai daug skundų, kad jis nestaugia. Ne iš tikrųjų nestaugia, o simboliškai. (Nors nenustebčiau, jei kada nors ten atsirastų ir vilko skulptūra su įtaisytu tikru staugimo garsu, nes žmonėms, regis, vis sunkiau ką nors įsivaizduoti, o metaforos apskritai nepopuliarios.) Taip, jis, pagal bendrą visų supratimą, tikrai neatrodo kaip tas mūsų mitinis, simbolinis, geležinis, labai garsiai staugiantis vilkas, anot legendos, susapnuotas Vilniaus įkūrėjo Gedimino. Nors jį matęs yra tik Gediminas, ir tai tik sapne, o mes nesame jo matę, bet vis tiek maždaug žinome, kaip jis turėtų atrodyti. Ne, čia ne tas vilkas. Ne susapnuotas, o tikras. Toks šiek tiek abejojantis, atsargus. Gal net šiek tiek pasimetęs. Pasiklydęs? Dar nevirtęs simboliu, nes dar net nepradėjęs staugti. O gal tai vilkas, kuris aplanko Vilnių šiandien? Vilkas, kuris kažkada jau staugė apie būsimą garsų miestą, o dabar ateina ir atsigręžia į jį, į tą miestą, kuris jau iškilęs, jau stovi 700 metų? Gal mums tereikia pasekti vilko žvilgsnį? Gal būtent tai, ką šitas vilkas mato nuo kalno, ir yra tas jo staugimas, ataidintis iki dabar, įgavęs materialią formą?
Vilkas – tai dovana. Sakoma, peilio negalima dovanoti. O vilką – galima.
Ko nors dovanojimas viešosioms erdvėms yra didelė miestų problema, nes retai kas padovanoja, pavyzdžiui, brandų medį, kas būtų tikrai vertinga, nors ir rizikinga, nes gali netrukus numirti, arba išties gerą meno kūrinį. Paprastai dovanojamos popsinės skulptūros, o kadangi dovanas visi mėgsta arba tiesiog nepatogu jų atsisakyti, o nei dovanotam arkliui, nei tuo labiau vilkui į dantis nežiūrima, tai ir pristatyta miestuose visokio kičo ir visokių primityvistinių beskonybių, pagal kartais ne visai išlavintą dovanotojo skonį. Ir tai ne tik Vilniaus, ne tik Lietuvos bėda. O šiais laikais norėtųsi (nors gal ir ne visiems), kad viešųjų erdvių menas kalbėtų šiuolaikine meno kalba ir kalbėtų ne vien banalybes.
Na, bet šią vilko skulptūrą mums padovanojo ne koks nors verslas, o valstybė Italija, mūsų abiejų šalių kultūrinėms institucijoms bendradarbiaujant, Lietuvos ir Italijos diplomatinių santykių atkūrimo trisdešimt penkmečiui pažymėti, ir tai iš esmės yra gražus draugystės gestas ir svarbus paminėjimas. Tiesą sakant, šiek tiek liūdna, kad tiek Nacionalinis muziejus, tiek savivaldybė turi teisintis žiniasklaidoje, jog ši skulptūra „miestui nieko nekainavo“. O jeigu ir būtų kainavusi, tai ką? Viskas kainuoja. Kodėl meno kūriniai turėtų atsirasti tik už dyką? Ar dėl to, kad sukelia įvairių nuomonių ir kam nors nepatinka? Kas patinka daugumai, retai yra meno kūrinys.
Kita vertus, kadangi šis vilkas atsirado Vilniuje panašiu metu kaip trumpam italų mums paskolintas Caravaggio šedevras „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“, tai visai gali atsirasti ir sąmokslo teorija, kad buvo susitarta taip: norite Caravaggio, paimkite ir vilką. Kaip sovietmečiu būdavo: jeigu nori nusipirkti gerą daiktą, tai v nagruzku dar turi pirkti ir niekam nereikalingą prekę, pavyzdžiui, kokias nors Komunistų partijos XX suvažiavimo tezes ar kokį generalinio sekretoriaus „literatūrinį“ veikalą. Bet gal šis vilkas nėra toks jau nereikalingas? Šios skulptūros dovanojimo idėja tokia, kad vilkas susieja Vilniaus miesto simbolį su simboline Romos miesto Kapitolijaus vilke. Tai gal čia irgi vilkė? O gal ir Gediminui staugė vilkė? Skamba kaip šventvagystė, ar ne? Baisu! Bet mes juk nežinome. O vilkės irgi staugia.
Daug kam užkliuvo vietos parinkimas: ar galima „leisti“ šitam vilkui būti ant kalno, ar geriau tegul jis būna pakalnėje? Nors klausti iš tiesų reikėtų labiau apie tai, kaip jis atrodo ir ką mums sako toje ar kitoje vietoje. Kitaip sakant, šiais laikais viešojoje erdvėje norėtųsi meno, tiek vizualiai, tiek konceptualiai pritaikyto konkrečiai vietai. Ten, kur yra dabar, ypač iš kai kurių svarbių taškų, pavyzdžiui, tik pakilus ant kalno, vilkas atrodo nelabai kaip, tarsi pasislėpęs žolėje. Be to, ten, šalia jo, pačiame kalno centre dar užtupdytas toks baisus milžiniškas... kaip čia pavadinti... informacinis agregatas. Ir prie jo ten jau nieko deramai nebeįkomponuosi. Nors vilkas, ko gero, geriau atrodytų kaip tik jo vietoje.
Rašoma, kad skulptoriaus Davide Rivaltos darbų plastika turi ir realizmo, ir simbolizmo bruožų, ir tai yra gerai, ir gali būti įdomu, net jei šis vilkas ir nėra jo geriausias kūrinys. Tai, kad menininkas stebi gyvūnus, laikomus nelaisvėje, yra svarbi jo kūrybos dalis, tokiu būdu joje atsiranda ta įtampa tarp laisvės ir nelaisvės. Ar tokia įtampa čia, ant Gedimino kalno, mums reikalinga? Gal ir taip. Nes laisvės ir nelaisvės klausimas mūsų valstybei labai aktualus bent keletą pastarųjų šimtmečių.
Daug kas įsižeidė ir dėl vilko cheminės sudėties: kodėl ant mūsų „šventojo“ kalno vilkas tik bronzinis, o ne geležinis. Kad geležinis greitai surūdytų – niekam nė motais. O staugiančių vilkų-robotų Vilniuje jau yra tikrai nemažai – žmonių balkonuose, parkuose, net ant namų stogų. Beje, fotografijose skulptūra atrodo visai kitaip nei realybėje. Fotografijose skulptūra, o ir apskritai bet koks vizualus kūrinys, gali atrodyti ir blogiau, ir geriau negu iš tikrųjų. Gal vertėtų užlipti ant mūsų brangiojo, vos bepastovinčio Gedimino kalno ir pažiūrėti į tą vilką in situ, o ne vien socialiniuose tinkluose, įsižiūrėti į jį kaip į kūrinį, leisti veikti vaizduotei, bandyti perskaityti, interpretuoti jį plačiau ir giliau, o ne vien tiesmukai ir paraidžiui. Pavyzdžiui, daugybė žmonių soc. tinkluose komentavo, kad, girdi, koks čia vilkas, jeigu atrodo kaip šuo. Bet toks dvilypumas irgi įdomus: yra toks lotyniškas posakis, atkeliavęs ir į kitas Europos kalbas: „inter canem et lupum“ – „tarp šuns ir vilko“. Tai reiškia sutemas, tą trumpą valandą, kai tik nusileidžia naktis, kai dar matai, bet jau pradedi nebeatskirti šuns nuo vilko, ir tai nusako nerimo, netikrumo laiką, liminalų, pereinamąjį, ribinį būvį, įtampą tarp civilizacijos ir laukiniškumo. Galbūt šis vilkas-šuo kaip tik ir išreiškia būtent tokią – nerimastingą – mūsų šiandieną?
2026 m. liepa
