Radiniai, pirkiniai ir susitikimai

„Pasimatysim Vilniuje, – užbaigia nuotolinį susitikimą kuratorė Šelda Puķīte. – Ir Iveta bus.“ Menotyrininkė Šelda gyvena Tartu, kur dirba „Kogo“ galerijos kuratore. Fotografė Iveta Gabaliņa Rygoje įkūrė šiuolaikinės fotografijos galeriją ISSP – nedidelę, bet garsėjančią parodomis, leidiniais ir fotografijos kursais. Su dviem latvėmis jau tradiciškai susitinkame meno mugėje „ArtVilnius“. Abi galerijos gerai vertinamos – pernai „Kogo“ pristatyta Sabīne Vernere pelnė geriausios jaunosios mugės menininkės titulą, šiemet abi galerijos pateko į geriausiųjų septintuką (beje, Lietuvos žiniasklaida klaidingai informuoja, kad „Kogo“ yra iš Talino). Darbus parduoti sekasi ne taip gerai, bet pernai šį tą pardavė „Kogo“, šiemet – ISSP. Jei rezultatai ir toliau bus tokie menki, galerijos svarstys, ar verta dalyvauti.

Turbūt ne tik aš pastebiu, kad žiūrovų ir tarptautinės vertinimo komisijos pasirinkimai radikaliai skiriasi. Komisija stengiasi išskirti dabartines meno tendencijas atitinkančius, meno laukui aktualius, intelektualius menininkus bei juos šiuolaikiškai pristatančias galerijas. Laureatų sąrašuose bei apdovanojimų pagrindimų tekstuose atpažįstame meno diskurso sąvokas ir formas. Apdovanotų menininkų darbai kursto profesionalų dėmesį originaliais techniniais sprendimais, nenudėvėtomis koncepcijomis, raiškos unikalumu. Todėl ir šiemet negali ginčytis su komisijos sprendimu geriausia menininke išrinkti grafikę Laurą Selmistraitytę (Vilniaus galerija „The Passenger“). Jos subtiliuose atspauduose pavaizduoti drabužiai vos atsiskiria nuo fono, tarsi sugėrę begalinių dienų atmosferą ir laiką, o faktūra neišsiduoda esanti sudaryta iš smulkiausių įrėžių medyje – medžiagoje, prieštaraujančioje audinio lengvumui ir oriškumui. Ir pati mugės margumyne atkreipiau dėmesį į jaunojo latvių menininko Andrio Kaļiņino drobes, kuriose tarsi natūraliai pasensta prūsų žalia ar įkaista persų raudona (Rygos galerija „TUR“). Įsiminė ir geriausios skulptūros autoriaus Vytauto Viržbicko „chirurgiškai tiksliai atverta širdis“ Vilniaus galerijos „Drifts“ stende – tarsi milžiniško žvėries nagais išskobtas kraujo fontanas, tapęs paminklu žudančiam nerimui. O ką išsirinko publika? Jolitos ONline fovistines drobes, kontrastingų spalvų deriniais pasakojančias dramatiškas santykių istorijas, ant stiklo indų nutapytas emocijas ir paguodą (Panevėžio miesto dailės galerija).

Žiūrovai ir pirkdami kūrinius nebūtinai orientuojasi į profesionalų vertinimus – greičiau žvalgosi ko nors atpažįstamo, tikisi papuošti namus, todėl labiausiai tinka tapyba. Konceptualūs darbai ne taip greitai išduoda savo slaptuosius kodus, tarsi šaiposi iš tavo neišmanymo, trikdo būtinybe žinoti kontekstą ar sunkokai prisiderina prie buities. Juk ir patys pastebime, kad „Litexpo“ architektūroje tarsi pasimeta objektai, kurių formų poetika stipriai veikė išvalytose, apmąstytose, specialiai apšviestose miesto galerijų erdvėse. Vaikštant po mugę tenka mintyse suskliausti jos pertvarų negrabumą, komunikacijų juostas grindyse, aplinkinį minios mirgėjimą ir triukšmą. Pabuvusi tokiose atsiribojimo pratybose dar geriau suprantu, kodėl menui reikia susikaupimui palankios architektūros ir tylos.

Vis dėlto žvilgsnį ištreniruoti galima. Daugialypėje mugės ekspozicijoje, kurios niekada tau paslaugiai neapibendrins kuratorių sustyguoti konceptai, ką nors pasirenki ir pini savo pasakojimą, net jei tokio tikslo ir neturi. Neturi ir kriterijų. Tiesiog kažkas patraukia akį, timpteli ranką pakelti telefoną ir nusifotografuoti kūrinį atminčiai. Pavyzdžiui, netikėtumas – „Kunstkameros“ (Vilnius) stende nuo lubų tarsi milžiniškas rankšluostis kabėjo Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės drobė „Nuodėmės, maldos, karai ir kiti gyvenimo nutikimai“, pradėta 2025 m., pabaigta 2026 m., papuošta nėriniais. Netikėta ir kūrinio kalba – ne Sigitai įprasti tarsi iš akmens išsiminkantys šventieji, bet senovės Egipto mitinio pasaulio vaizdinius primenantis pasakojimas apie gyvenimą po mirties, kai svarstomos asmeninės nuodėmės, nors niekas nepasmerks milijonus sielų pražudančio karo. Tuomet ir pati tapyba gali atrodyti nebe kaip malda, o kaip nuodėmė – šia kryptimi mintį pastūmėjo paveiksle perskaitoma pokalbio nuotrupa: „Saulius man sako: „Kam tu tai darai? Nei nupiešti moki, nei nutapai.“ Iš tiesų – kam, jei karas niekada nesibaigs? Todėl „pasiteisinti“ nepavyksta...“

Galiu pasiteisinti, kad šiemet galimybę telefono atmintyje kolekcionuoti patikusius kūrinius apsunkino dažnos galerijos sprendimas nepateikti informacijos apie menininkus ir jų kūrinius etiketėse. Vietoj to siūlyta skenuoti QR kodus, tačiau tokiam gilinimuisi būtų prireikę daugiau laiko, kurio neturėjau. Tokiais atvejais tekdavo apsiriboti tuo, kas atpažįstama. Mat, priešingai nei masinės žiniasklaidos portalų žurnalistai ir redaktoriai, per daug gerbiu menininkų darbą, kad autorystę praradusius kūrinius naudočiau tik tekstui papuošti. Todėl „The Rooster“ (Vilnius) ekspozicijoje nusifotografavau tik Tomo Daukšos tebepersekiojamus ir jau spalvotais suvenyrais tapusius sniego žmones. Deja, negaliu įvardyti vieno iš Diuseldorfo galerijoje „3AP“ pristatytų mane sudominusio „kylančio“ menininko ar menininkės, apmąstančios daugialypę greitėjančio pasaulio infrastruktūrą, tarsi prisimenančią Bauhauzo laikus. Mat kūrinių aprašymai ant stalo gulinčiame lapelyje buvo per daug abstraktūs, pritaikomi bet kam. Beje, laureatės titulą pelniusi „Christine König Gallerie“ iš Vienos man priminė kitą modernybės pusę, kai nuo naujų technologijų generuojamo patirčių chaoso buvo sprunkama į tipografijos vizualumo abstrakcijas, medžiagų ir šviesos fenomenologiją.

O kur sprunka šiuolaikybė? Nežinau, bet registruoju iš įspūdžių srauto man „išsprukusius“ kūrinius. Pirmiausia – tai Liudviko Kesmino makabriško atliekų sapno instaliacija galerijoje „Artifex“ (Vilnius), iš kurios lauk ropojo plieniniai, lipniąja juosta dryžuoti vabalai, lyg paminklas susideginusiam pasauliui styrojo iš motociklo korpuso plieno sulydyta smalinga mergelė, o įėjimą saugojo metalinė chimera ir pulti pasiruošęs tigrinis šuo. Taip pat mano fotoarchyve nusėdo Simonos Rukuižaitės objektas „Akmuo ir vanduo“ – žemės kilmės pigmentais nudažytos knygos iš medvilninio popieriaus, kuriame surašyta geologinio laiko atmintis (Vilniaus galerija „Akademija“). Ukrainietės Mariios Kulykivskos instaliacija „Gėlių kulkos“ pasirodė nemaloniai suvelta, bet negalėjau praeiti pro iššautų šovinių tūtelių atspaudus dervos liejiniuose su džiovintų gėlių inkliuzais, kurie ištiškę ant grindų it kraujo lašai (paroda „Takas“). Namo norėčiau parsinešti Annos Mari Liivrand kiaurasienius kambarėlius, nukaltus iš Estijoje augančių nuodingų augalų, kad įviliotų kasdienybę į amžinas praeities grožio pinkles (paroda „Takas“ ir „Kogo Gallery“). Vaikštant po mugę vis persekiojo ISSP galerijoje matyti Armando Andže dagerotipai su veidrodžiais, atspindinčiais blogai suprojektuotų, iš anksto pasmerktų sunykti pastatų vaiduoklius, – vieną jų įsigijau, kad persekiotų ir toliau. O patį rašymo apie mugę procesą tarsi įvertino Almyros Bartkevičūtės-Weigel (I. Mikulčiūtės galerija-studija, Kaunas) sukurti raštai, „nuausti“ iš laikraštinių siūlų. Kadaise, kaip aš dabar, „Przegląd Sportowy“, „Kauno diena“, „Der Spiegel“, „Mickey Mouse Magazine“ ir kitiems leidiniams rašiusiųjų tekstai susiviję tapo nebeperskaitomi, nes ir nebereikalingos bėgant laikui tolstančios žinios.

Galbūt į šią tolimos ateities perspektyvą mane pamėtėjo Emilijos Škarnulytės audiovizualinė instaliacija „Thethys“, Projektų zonoje gramzdinusi vaizduotę į pirmykštį senovės graikų jūrų deivės Tetidės vardu pavadintą vandenyną ir žemės formavimosi vyksmą, sukūrusį mums dabar pažįstamą planetą. Tįstant ir traukiantis rožiniams laiko čiuptuvams, kintant, sukantis, persimaišant geologiniams sluoksniams iškilo būtybės, prisitaikiusios gyventi takioje terpėje, bet vis dar panašios į mus – gal protėviai, o gal būsimos mūsų transformacijos keičiantis klimatui. Sunku nuspręsti, ar čia tolimos iki-žmogiškos praeities, ar po-žmogiškos ateities vaizdiniai. Ypač kai ekrane greitai besikeičiantis vaizdas garmėjo į atspindį juodose grindyse, kur traukė visatos begalybėje tolstančių laiko gelmių šaltis.

Po tokios transcendentalios patirties kiti Projektų zonoje pristatyti kūriniai atrodė lyg seni pažįstami.  Vienos grupės „Gelatin“ iš kailinius žvėrelius primenančių milžiniškų žaislų ir keramikos sumontuoti Venecijos bastūnai galėjo būti pabėgę iš Šiuolaikinio meno centre vasarą veikusios parodos „Superklijai, arba sukurti draugą“, bet nebuvo. Jiems į kompaniją būtų tikęs Magdalenos Abakanowicz „Androginas (skirtas Witkacy)“, tarsi homunkulo paliktas kiautas. Be to, buvo galima pasivaikščioti po tamsoje kažkaip išgyvenantį sodelį, sukurtą mediniams Stasio Eidrigevičiaus objektams, pasiklausyti kitos Bognos Burskos „Kurčiųjų maišto“ versijos, nei matėme Venecijoje, – ten kurtieji dainavo po vandeniu, čia – bažnyčioje (pristatė Varšuvos galerija „Zachęta“).

Tuo ir baigiu šį fragmentišką perbėgimą „ArtVilnius“ mugės labirintais. Lyginant su megapoliuose vykstančiais tokio pobūdžio renginiais, šis – tylus ir netrikdantis gausa, dažniausiai nuviliantis pirkimo vangumu. Bet mugė skatina kasmet pažvelgti į šiuolaikinio meno vyksmą kiek platesniame kontekste ir pabendrauti su kolegomis, jau tradiciškai įtraukiančiais Vilnių į savo veiklų kalendorius.

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“