Apie laiką su laiku ir metalu

Darganotą dieną „Titaniko“ parodų salių pirmame aukšte apgaubė šiltas trapus popieriaus baltumas. Tikra užuovėja nuo šurmulio: galerijos langai uždengti, todėl nematyti greta pastato gatvės tvarkymo darbus atitveriančios tvoros ir virš jos vis iškylančio ekskavatoriaus kaušo. Prityla ir čaižus atbulo važiuojančio sunkvežimio pypsėjimas, krintančių medžiagų bildesys, girdėtas bandant pasiekti „Titaniką“.

Atsikvėpusi nuo šurmulio, ekspozicijos ramybėje žvelgiu į šriftą primenančius metalo menininkės Birutės Stulgaitės kūrinius parodoje „Su laiku“, kuruotoje Laimos Kreivytės. Parodos pradžioje pasitinkantis kuratorės tekstas nurodo, kad laikas yra menininkės bendradarbis, kartu kuriantis skulptūrinius objektus apie atmintį ir istoriją, per fragmentus perteikiant „įsivaizduojamą pasaulį“. Ilgėliau sustojau ties keliais kūriniais, man prabilusiais apie momentų ir tarpsnių fiksavimą su laiku ir metalu.

Ritmiška seka, tiksintis laikas. „Laikrodis“ atlieka savo funkciją – fiksuoja laiką. Į apskritimą susivijusios varinės gijos kitame etape jau susioksidavusios ir įgijusios apie praeitį bylojančią žalią spalvą, kurioje dar liko šiek tiek rausvų dalelių. Kitas eilėje – vėl dabartį nurodantis rusvai raudonas varis. Taip besikeičiantys penki apskritimai kalba apie praeities, dabarties ir ateities efemerišką santykį. Net paskutinis teksto sakinys jau liko būtajame laike. „Laikrodis“ nuliūdino primindamas realybę – vienas po kito mažėjantys vario apskritimai įvaizdina, kad eidamas laikas tuo pačiu metu senka, o žvelgiant į jo skaičius kyla nerimas, kad vis kažko nespėji.

Blankioje popieriaus lapo ramybėje tykojo audros užuomazgos. Parodos erdvėje sklandantys „Griaustiniai“ (I–IV) fiksuoja trankią ir bauginančią gamtos stichiją. Įprastai perkūnijos griausmas priverčia krūptelėti. Šie metalo griaustiniai pritrenkia ne metalo sunkumu, o savo plonais plokščių kraštais, kurie lengvai lyg ašmenys skrodžia oro dujų mišinį. Žvelgiant į keturis kūrinius atsiskleidžia metalo plastiškumas, organiškai išlankstytos formos sklendžia erdvėje lyg popierinis lėktuvėlis. Vario plokštėse matoma kylanti iškrovos įtampa ir jos sukeltas virsmas – tarp pačių plokščių linkių, kai kuriose vietose įspaustų raidžių, kurios lyg informacijos perteklius keliauja kompiuterio ekrane ir netrukus sprogs, užkrėsdamos nepaliestą skulptūrinio objekto dalį.

Trankiausiai iš šių varinių gamtos stichijų parodoje man nugriaudėjo „Griaustinis II“. Sulenkta vario plokštė įvaizdina kritinį momentą – elektros iškrova jau beveik įkaitinusi orą ir pasiekusi kulminaciją. Šio kūrinio linkiai primena botagu keliaujančią bangą, kuri pasiekusi įrankio galą sukelia staigų smūgį, lydimą čaižaus, orą suvirpinančio ir erdvę skrodžiančio pliaukštelėjimo. Tačiau šią akimirką taip pat įvaizdina labai kasdieniškas, buitinis pavyzdys. Jauki, minkšta ir šilumos suteikianti purtoma antklodė trumpam prieš miegą kartais tampa nakties tylą sujaukiančiu ir miegus išblaškančiu griausmu, kai mano rankų judesį inertiškai atkartoja visas audinio ilgis.

Stulgaitės variniai griaustiniai tykūs kaip ir juos supanti parodos erdvė. Įtampa nepasiekia savo aukščiausio taško, lieka tik ore sklandančiais skulptūriniais objektais. Griausmą pratęsti gali žiūrovas, sąmonės ir pasąmonės kloduose surasdamas atliepiantį garsą. Vis dėlto aš, žvelgdama į šviesas atspindintį varį, likau stovėti užvertusi galvą tyloje prieš audrą, jusdama ore besipriešinančios antklodės sunkį rankose.

Kai žvilgsnį nuleidau nuo varinio griaustinio, mano dėmesį patraukė šviesos dėmė ant galinės galerijos sienos, apšviečianti tamsų tašką. Nors tamsioji dėmelė tėra mažytė, savo tvirtumu, nepajudinamumu kaip taškas, rašalu padėtas popieriuje, traukia artyn, kontrastuodama su apšvietimo šiluma ir baltuojančia siena. Traukia sustoti ir žvilgtelėti iš arčiau. Blankus taško šešėlis, krintantis ant sienos, primena, kad tai trimatis objektas, o ne rašalo dėmė.

Priartėjus prie „Knygos“, vis ryškėja jos surūdijusio plieno forma, primenanti kubą. Dviejose vietose lenktos plieno plokštelės, sudėtos viena į kitą, išryškina knygos sudedamąsias dalis. Tačiau dėl metalo kietumo, storio ir lenkimo kiekvienas lakštas vis platina „Knygos“ nugarėlę, kol ši tampa kone tokio pat ploto kaip viršeliai. Taip „Knyga“ įgauna savo kubą menančią formą, kuri man siejasi su dėže. Šis mažas objektas primena, kad knyga yra talpykla, kurioje įrašyta istorija ar informacija.

Knyga kaip materialus kūnas, dažniausiai gaminama iš popieriaus, yra veikiama laiko ir aplinkos. Jos lapai gali pagelsti, trūnyti nuo drėgmės, būti apgraužti, apdeginti, o plienas dėl oro ir vandens poveikio rūdija. Tačiau tarp Stulgaitės „Knygos“ plieninių lapų įsiterpę nerūdijančio tombako lakšteliai. Atsistojus tam tikru kampu, šie lakšteliai nušvinta nuo ekspozicijos šviesų. Žvelgdama į juos pagalvojau, kad, nepaisant knygos materialios būklės, joje esanti informacija nerūdija. Net jei dalis lieka neįskaitoma (kaip ir šioje „Knygoje“, tombakas įsiterpęs ne tarp kiekvieno lapo), iš likučių galima bandyti mintyse susidėlioti knygos seką. Skaitoma informacija, tiksli, teisinga ar ne, skaitymo momentu efemeriškai atgyja skaitytojo permąstoma ir naujai interpretuojama, kaip trumpas šviesos atspindys tombako intarpe.

Slinkdama parodos erdvėje, galiausiai aptikau du kybančius kaligrafiškus kūrinius. Vieno iš jų pavadinimą – „Surinkti“ – perskaičiau kairinį kirtį dėdama ant i. Tik pažvelgusi ir į anglišką vertimą „To Gather“ supratau, kad taisyklingas kirčiavimas – riestinis kirtis ant n. Kirčių nesusipratimas – veiksmažodis ir dalyviai. Surinkti metalo rudimentai, kurių originali forma ir funkcija lieka neaiški, supinti į vieną besileidžiančią giją tekstiliniame fone, iliustruoja surinkimo procesą. Rudimentai randami vienas po kito, o kūrinys virsta laiko tarpsnį užimančio veiksmo žemėlapiu.

Birutės Stulgaitės kūrinių laikas įvairialypis – efemeriškas, sustabdytas kritiniu momentu, bėgantis ir senkantis, besikeičiantis, ištįstantis ir veikiantis. Jis ne tik kuria kartu, bet ir yra menininkės rankomis metalu įrašytas kūriniuose ir parodos erdvėje.

Paroda veikia iki spalio 17 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)