„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ Vilniaus senajame teatre
„Hamletas“ – tai didžiulė visata ar bent jau tankiai apgyvendinta planeta. Daugiaamžė teatro praktika liudija, kad statytojų dėmesio centre, savaime aišku, atsiduria protagonistai, kurių pulso tvinksėjimas kupinas tragiškos įtampos. Todėl įprastai „priekyje žengiančiųjų“ šešėlyje lieka visi kiti personažai, autoriaus valia patenkantys į nuožmų įvykių verpetą. Jų likimai įdomūs tik tokiu mastu, kokiu dalyvauja pagrindinių herojų gyvenime. Jų likimo parabolės brėžiamos už sceninės erdvės ribų tik punktyru arba... nebrėžiamos visiškai.
Rimo Bičiūno paroda „Karštis“ Pylimo galerijoje
Oscaras Wilde’as tikėjo, kad menas nemėgdžioja gyvenimo, o gyvenimas imituoja meną. Tuo galėjome įsitikinti apsilankę „Karščio“ parodoje Pylimo galerijoje. Joje pristatyti pastarųjų trejų metų Rimo Bičiūno darbai sukuria tokio galingo karščio pojūtį, kad po to Vilniaus gatvės atrodo tarsi egzotiškų miestų erdvės, įkaitintos negailestingos saulės.
Dar kartą apie spektaklį „Tėtis“
Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.
Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“
Jau ne vieną dešimtmetį filologai pasakoja tokį anekdotą. Neva Amerikoje į Vladimirą Nabokovą kreipėsi jo studentai, prašydami vesti seminarą, skirtą romanui... „Anna Karamazoff“. Šio iš tiesų neegzistuojančio kūrinio pavadinimas tapo XX a. kinematografo šedevro – Rustamo Chamdamovo filmo (1991 m.) – pavadinimu. Ir dar – savotišku užsieniečiams būdingų stereotipinių rusų romano suvokimų (pagal juos, kūrinio autorius yra „Tolstojevskis“) įkūnijimu.
„Naktis prieš“ Vilniaus senajame teatre
Nikolajus Gogolis karste jau apsivertė. Pagal plačiai pasklidusią legendą, tai paaiškėjo, kai sovietmečiu buvo atliekama beprecedentė savo cinizmu rašytojo perlaidojimo procedūra. Ir todėl, jei jis būtų pamatęs paskutinę Vilniaus senojo teatro premjerą – spektaklį „Naktis prieš“, sukurtą jo kūrybos motyvais, tai...
Teatro dailininkės Julijos Skuratovos kūryba
Neeilinio Julijos Skuratovos talento mastą atskleidžia įvairios nūdienos Lietuvos taikomojo ir scenos meno sritys. Tačiau, nepaisant šioms sritims būdingos specifikos, visuose jos darbuose lengvai aptinkamas techninis ir prasmės požiūriu esminis ypatumas – koliažiškumas. Būtent jis kaip prioritetinis meninio mąstymo principas sėkmingai pabrėžia Skuratovos talentą bei tampa savotišku unikalaus ir tuo pat metu harmoningo menininkės pasaulio suvokimo garantu.