Autorius: Gerda Šertvytytė
Gerda Šertvytytė
Kelionė parodos ornamentu
Liaudies dailės paroda „Iš šerdies“
Tik užlipusi laiptais, vedančiais iš Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus vestibiulio į ekspoziciją, susidūriau su trijų muzikantų grupele. Bandydama suprasti jų iš medžio išdrožtų veidų išraiškas nustebau – žmonių figūros ir instrumentai tarsi kuždėtų apie smagią trijulės nuotaiką, bet jų veidai man pasirodė ne itin džiaugsmingi. Perskaičiusi Edmundo Gaubo kūrinio pavadinimą – „Kovido pabaigos maršas“ – jausmais susitapatinau su šiais muzikantais, nes prisimindama visą ilgą karantino laikotarpį ir jo baigtį pati, kaip ta mergina iš trijulės, suglumusi ilgesingai žvelgiau į tolį: o kas dabar?
Gerda Šertvytytė
Žmogaus veidas – žvėries nasrai
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Gerda Šertvytytė
(Ne)tuščias puodelis
IV tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.
Gerda Šertvytytė
Nebepavojinga tamsa
Prie vieno paveikslo: Prano Domšaičio „Bėgimas į Egiptą“
Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?
