Autorius: Gerda Šertvytytė
Gerda Šertvytytė
Apie laiką su laiku ir metalu
Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“
Darganotą dieną „Titaniko“ parodų salių pirmame aukšte apgaubė šiltas trapus popieriaus baltumas. Tikra užuovėja nuo šurmulio: galerijos langai uždengti, todėl nematyti greta pastato gatvės tvarkymo darbus atitveriančios tvoros ir virš jos vis iškylančio ekskavatoriaus kaušo. Prityla ir čaižus atbulo važiuojančio sunkvežimio pypsėjimas, krintančių medžiagų bildesys, girdėtas bandant pasiekti „Titaniką“.
Gerda Šertvytytė
Žvilgsnis pro periskopą
Ugnės Žilytės paroda „Treji metai periskope“ Pamėnkalnio galerijoje
Įprastai atėjusi į parodą pirmiausia dėmesį atkreipiu į ekspozicijos erdvės visumą – kokį įspūdį sudaro meno kūrinių ir galerijos plokštumų derinys. Tačiau darganotą dieną užsukusi į Pamėnkalnio galeriją šį pirmąjį žingsnį praleidau. Šįkart kontrastai galerijos erdvėje buvo subtilesni, kviečiantys ne susidaryti bendrą vaizdą, o susipažinti su kiekvienu Ugnės Žilytės parodos „Treji metai periskope“ kūriniu iš arčiau.
Gerda Šertvytytė
Prisiminimų horizontai
Viltės Žumbakytės Haisch ir Sonatos Riepšaitės paroda „Laiko paviršiai“
Penktuoju kairės rankos pirštu laikau nuspaudusi Shift klaviatūros mygtuką, kuris kaip pirmoji pianinu sugrota nata turėtų duoti pradžią pirmajai sakinio raidei. Tačiau mano žvilgsnis įstrigęs priešakyje atsivėrusioje baltoje behorizontėje erdvėje, kurioje turėčiau dėlioti tamsų raidžių raštą. Ir visgi dėl horizonto trūkumo nepavyksta sugalvoti nė vieno žodžio.
Gerda Šertvytytė
Problemiška istorija
VII šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė ir ją lydinčios parodos Vilniuje
Šis tekstas man, jo autorei, yra labai problemiškas. Kalbu apie jo kūrimo procesą, kuris įvade dar tik prasideda ir reikalauja imtis naujos rašymo ir dėliojimo taktikos. Sunku apsispręsti, ką ir kaip jame papasakoti bei akcentuoti, nes pagrindinis teksto objektas – VII šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ – skatina bei provokuoja, kaip nurodoma ir anotacijoje, žiūrovą nepasakoti istorijų, tačiau kalbėti apie tai, kas reikšminga.
Gerda Šertvytytė
Kelionė parodos ornamentu
Liaudies dailės paroda „Iš šerdies“
Tik užlipusi laiptais, vedančiais iš Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus vestibiulio į ekspoziciją, susidūriau su trijų muzikantų grupele. Bandydama suprasti jų iš medžio išdrožtų veidų išraiškas nustebau – žmonių figūros ir instrumentai tarsi kuždėtų apie smagią trijulės nuotaiką, bet jų veidai man pasirodė ne itin džiaugsmingi. Perskaičiusi Edmundo Gaubo kūrinio pavadinimą – „Kovido pabaigos maršas“ – jausmais susitapatinau su šiais muzikantais, nes prisimindama visą ilgą karantino laikotarpį ir jo baigtį pati, kaip ta mergina iš trijulės, suglumusi ilgesingai žvelgiau į tolį: o kas dabar?
Gerda Šertvytytė
Žmogaus veidas – žvėries nasrai
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Gerda Šertvytytė
(Ne)tuščias puodelis
IV tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.
Gerda Šertvytytė
Nebepavojinga tamsa
Prie vieno paveikslo: Prano Domšaičio „Bėgimas į Egiptą“
Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?
