2022 m. lapkričio 24 ir 27 dienomis Prahos valstybinėje operoje vyko Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjeriniai spektakliai. Juose Sofi vaidmenį atliko sopranas Vera Talerko, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasėje. Tai ne pirmas kartas, kai operos solistė bendradarbiauja su Prahos valstybine opera, – šiame teatre Talerko jau yra atlikusi Marcelinos vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ ir Miuzetės Giacomo Puccini „Bohemoje“. Kitą sezoną solistė pasirodys Giuseppe’s Verdi operoje „Rigoletas“ (Džilda) ir Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (Pamina).

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Praėjusių metų pabaigoje, 95-metį švenčiančioje Rygos Jazepo Vitolo muzikos akademijoje įvyko žymaus valtornisto Arvydo Klišano (lat. Arvīds Klišāns) aštuoniasdešimtmečiui skirtas koncertas.

A. Klišanas – nusipelnęs Latvijos artistas (suteikta 1976 m.), žymus atlikėjas, pedagogas, tuometinės Sovietų Sąjungos ir tarptautinių konkursų laureatas, išugdęs didelį būrį puikių atlikėjų, garsinančių profesoriaus vardą visame pasaulyje. Muzikų šeimoje išaugęs atlikėjas solisto karjerą Latvijos nacionaliniame simfoniniame orkestre – tuomet Latvijos radijo simfoniniame orkestre – pradėjo 1954 m., būdamas dvidešimties. Ši sėkminga veikla truko net keturiasdešimt ketverius metus. Atlikėjas ne kartą pačiomis palankiausiomis sąlygomis buvo kviečiamas į aukščiausio lygio Sovietų Sąjungos orkestrus, tačiau, būdamas ištikimas savo šalies patriotas, liko gyventi ir muzikuoti gimtojoje Latvijoje. Kaip kviestinis solistas, atliekant P. Čaikovskio Penktąją simfoniją su Maskvos filharmonijos simfoniniu orkestru, muzikas aplankė daugelį Europos, Amerikos šalių, koncertavo Japonijoje ir Meksikoje. Sykį Palerme, Italijoje, po koncerte ypač sėkmingai atlikto įžymiojo valtornos solo, skambančio minėtos simfonijos antroje dalyje, džiūgaujantys gerbėjai solistą ant rankų nešė nuo koncertų salės iki pat viešbučio, kuriame buvo apsistojęs orkestras.

Lietuvos ambasadoje Pekine rugsėjo 5 dieną surengtoje spaudos konferencijoje Kinijos televizijos, radijo ir spaudos žurnalistams pristatyta Baltijos kultūros festivalio programa, rodytos jame dalyvausiančių atlikėjų pasirodymų ištraukos.

Spaudos konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos ambasadorė Pekine Lina Antanavičienė, Kinijos kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių departamento generalinis direktorius Xia Jinyingas ir Kinijos scenos menų asociacijos pirmininko pavaduotojas Zhu Keningas.

Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.

Vasario 7–9 dienomis Plimute (Didžioji Britanija) vyks 10-asis „Peninsula Arts“ šiuolaikinės muzikos festivalis, kurio tema „Mąstanti muzika”, o credo – muzikos naujovių, tyrimų, inovacijų ir idėjų įgyvendinimas koncertuose. Kompozitoriai kviečiami eksperimentuoti, rizikuoti, žengti nežinomybės link – tam, kad būtų paruošta dirva ateities muzikai.

The king of cool⁽ⁱ⁾ has left the building⁽ⁱⁱ⁾

Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“⁽ⁱⁱⁱ⁾. Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien

Dar negirdėta lietuvių choreografė Londone pristato naują šokio spektaklį – prieš kelias savaites mirgėjo Lietuvos žiniasklaida. Taip buvo pranešta apie Vilniuje gimusios ir augusios, dabar Jungtinės Karalystės sostinėje gyvenančios Ievos Kuniskis (g. 1982) premjerą „Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“). Kadaise taupiusi pinigus, kad tik galėtų pamatyti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius, šiandien ji jau baigusi Midlesekso universiteto šokio studijų programą ir žengia į profesionalią šokio sceną šiuolaikinio šokio centre „The Place“.

Kitas specialybes studijavau ieškodama savo vietos. Nors man visada labai patiko šokis, nemaniau, kad galėčiau jį studijuoti. Atrodė, kad jei nešokau baleto nuo 3 metų, tai jau niekada šokėja nebūsiu. Esu labai

Reta patirtis – išvysti Jono Meko filmą kino salėje. Kaip tik todėl jo retrospektyvoje naudojamasi proga parodyti visas įmanomas šio autoriaus filmų galias ir grožį. Klajonės po Niujorką ir kitos įdomios pasaulio vietos, prisiminimai iš gimtinės, asmeninio gyvenimo fragmentai, nutikę daugiau nei per šešias dešimtis metų. Iki sausio 7 d. Pompidou šiuolaikinio meno centras suteikia galimybę pasinerti į Jono Meko kinematografijos darbus, susipažinti su išplėstine jų retrospektyva. Iš viso pateikiami 74 filmai, kai kurie jų anksčiau nerodyti. Filmų kūrėjas, kuris gruodžio 24 d. šventė savo devyniasdešimtmetį, pavadino šią retrospektyvą savo kinematografinės praktikos iki šių dienų apžvalga. Pasirinkti tie filmai, kuriuos jis laikė užbaigtais. Tai ne pirmoji Meko retrospektyva Prancūzijoje – dvi rodytos prieš tai, 1992 ir 2002 metais, – bet tai yra pirmas kartas, kai pateikiama tokia plati jo darbų įvairovė.

Po klasikinių filmų „Valdenas“ („Walden“, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) arba „Prarasta, prarasta, prarasta“ („Lost Lost Lost“, 1976), visada sutinkamų emocingai, programa sugrąžina 7-ojo dešimtmečio pradžią ir gilius jo filmus „Medžių šautuvai“ („Guns of the Trees“, 1962) ir „Brigada“ („The Brig“, 1964), lydimus politinių trumpametražių arba įrašytų performansų. Šis laikotarpis žymi jo kūrybos etapą iki

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų

Apie menininką iš Niujorko ir jo atvykimą, būsimą parodą publikacijų įvairiausiuose leidiniuose (galbūt išskyrus kultūros) būta daug. Neįtikimai daug, todėl ir nesitiki, kad itin natūraliai jos ten atsirado. Nors kai taip trūksta naujų ekrano veikėjų, reaguojama į viską... Tačiau informacijos skaitytojas gavo nedaug, nes visi pokalbiai ar pranešimai atrodo tarsi numauti nuo to paties kurpalio. Skiriasi tik kalbintojų pavardės. Į Ameriką išvyko prieš 22 metus, su tarybiniu pasu, kišenėje turėdamas nedaug dolerių, tada daug dirbo, susisiekė su „New York Times“ meniniu redaktoriumi, taip prasidėjo jo, kaip iliustratoriaus, karjera, kad Niujorkas įvairus miestas, kuris jį stimuliuoja ir praturtina. Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. Ar tokio žymaus (anot anonso) menininko daugiau nėra ko paklausti? Kaip buvo nustatytas tas žymumas? Ar mūsų žurnalistai tokie tingūs? „Valgo“ tai, kas jiems paduota? Nors kai matai TV diktorius tokiu pat entuziazmu trykštančius ir dvaro tvarte atradus kaukolę, ir pranešant apie Nacionalinių premijų įteikimus, gali ir toliau ramiai konstatuoti, kad

Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga

Menininkė Eglė Budvytytė (g. 1981 m. Kaune) šiuo metu gyvena Paryžiuje, kur ką tik baigė reziduoti „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre. Autorei būdingas „hakerio“ bruožas, t.y. ji mėgsta „nulaužti“ ir „perkrauti“ įvairaus pobūdžio sistemas ir konstrukcijas: kino klišes, viešosios erdvės konvencijas, judesių kodus, mokslinę terminologiją ar apskirtai kalbą. Pavyzdžiui, sušokti abėcėlę, aproprijuoti lėktuvų saugumo instrukcijas, perkelti Niujorką į Vilnių ir pan. Neseniai Šiuolaikiniame meno centre vykusioje Mindaugo trienalėje menininkė pristatė mobilią mieste judančią struktūrą – vietos specifikos performansą „Choreografija bėgančiam vyrui“. Apie šį ir kitus kūrinius pateikiamas pokalbis, vykęs elektroniniu paštu.

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus.  

Paprašyta parašyti apie Aleksandro Šepkaus papuošalų parodą, sutikau nedvejodama. Proga tikrai neeilinė. Kai prieš metus kolegė Giedrė Jankevičiūtė užsiminė apie ketinimus surengti Šepkaus parodą Vilniuje, pagalvojau, jog idėja puiki, bet skamba kaip iš fantastikos srities. Žinojau, kad autoriaus personalinės parodos Lietuvoje niekada nėra buvę – nei tada, kai jis čia dar gyveno (į JAV išvyko 1988 m.), nei vėliau, nors gimtinėje menininkas kartais lankydavosi. Tad įvykis būsiąs išties istorinis. Ar Šepkaus parodų yra buvę užsienyje, informacijos neturėjau. Priežasčių, kodėl būtent taip klostėsi aplinkybės, nežinojau. Žinojau tik, kad menininkui gana sėkmingai pavyko įsitvirtinti Niujorke, kad ten jis 1992 m. įkūrė savo kompaniją, kurioje yra dirbęs ir vienas kitas lietuvių juvelyras (Sigitas Virpilaitis, Žilvinas Bautrėnas), kad 1993 m. pelnė Amerikos metų jaunojo dizainerio vardą, buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio profesionalų, kad jau 20 metų dirba su auksu ir brangiaisiais akmenimis – medžiagomis, kurios niekada nebuvo populiarios tarp Lietuvos juvelyrų.