Partita žavėjo užsienio publiką

Vytautas Barkauskas. Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Turbūt nedaugelis iš klasikinės muzikos koncerto išeina tarsi iš roko grupės pasirodymo – gavę gerą energijos „dozę“. Yra tokių kompozitorių, kurių muzika taip „užkabina“ klausytoją, jog šis vietomis net pakyla iš vietos – apsižvalgyti, ar visi girdi tą patį.
Vienas tokių kompozitorių – šių metų pavasarį aštuoniasdešimt ketverių metų gimtadienį švęsiantis Vytautas Barkauskas,  ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, nuolat stebinantis įdomiais savo kūrybos vaisiais.
Kaip teigia pats kompozitorius, jo kūrybos kelias yra išties platus – nuo operos iki muzikos kino filmams. O kur dar septynios simfonijos ir gausybė muzikos vaikams. Pasak kompozitoriaus V. Barkausko, jo kūrybos kelias buvo ir labai nelengvas – tuo metu reikėjo ne tik prasimušti į pasaulį per sovietinę „geležinę uždangą“, bet ir kovoti su tuo laikmečiu įsivyravusia sovietine rutina Lietuvoje. Visa tai buvo įvertinta – 2003 m. kompozitorius pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2004 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžių. Kompozitorius sako, jog jam svarbiausia, kad muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška – tai priežastis, kodėl kai kurie V. Barkausko kūrybos „siužetai“ klausytojų nuomone yra dramatiški.

Lietuvos pūtikai žymaus valtornisto Arvido Klišano jubiliejuje Rygoje

Arvydas Klišanas. Arvydo Valatkevičiaus nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje, 95-metį švenčiančioje Rygos Jazepo Vitolo muzikos akademijoje įvyko žymaus valtornisto Arvydo Klišano (lat. Arvīds Klišāns) aštuoniasdešimtmečiui skirtas koncertas.

 

A. Klišanas – nusipelnęs Latvijos artistas (suteikta 1976 m.), žymus atlikėjas, pedagogas, tuometinės Sovietų Sąjungos ir tarptautinių konkursų laureatas, išugdęs didelį būrį puikių atlikėjų, garsinančių profesoriaus vardą visame pasaulyje. Muzikų šeimoje išaugęs atlikėjas solisto karjerą Latvijos nacionaliniame simfoniniame orkestre – tuomet Latvijos radijo simfoniniame orkestre – pradėjo 1954 m., būdamas dvidešimties. Ši sėkminga veikla truko net keturiasdešimt ketverius metus. Atlikėjas ne kartą pačiomis palankiausiomis sąlygomis buvo kviečiamas į aukščiausio lygio Sovietų Sąjungos orkestrus, tačiau, būdamas ištikimas savo šalies patriotas, liko gyventi ir muzikuoti gimtojoje Latvijoje. Kaip kviestinis solistas, atliekant P. Čaikovskio Penktąją simfoniją su Maskvos filharmonijos simfoniniu orkestru, muzikas aplankė daugelį Europos, Amerikos šalių, koncertavo Japonijoje ir Meksikoje. Sykį Palerme, Italijoje, po koncerte ypač sėkmingai atlikto įžymiojo valtornos solo, skambančio minėtos simfonijos antroje dalyje, džiūgaujantys gerbėjai solistą ant rankų nešė nuo koncertų salės iki pat viešbučio, kuriame buvo apsistojęs orkestras.

Šiek tiek lietuviškų muzikinių akcentų iš Zalcburgo

„Kamerata Salzburg“. Prof. Petro Kuncos nuotr.
Rugsėjo pabaigoje įkūrimo šimtmetį šventė Tarptautinis Mozarto fondas (Internationale Stiftung Mozarteum; TMF). Jubiliejaus dienomis, Fondo pakviestas, Zalcburge apsilankė jo narys profesorius Petras Kunca. Kelionė įvyko remiant Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, už kurią profesorius nuoširdžiai dėkoja. Grįžęs jis papasakojo apie kelis lietuviškus akcentus tame su Vilniumi susigiminiavusiame mieste.
 
Mintis steigti Mozarto namus zalcburgiečiams kilo 1856 m., minint jų mylimo kompozitoriaus šimtąsias gimimo metines, tačiau lėšos statyboms pagaliau buvo surinktos tik XX a. pradžioje. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nesustabdė austrų ryžto pagerbti savo muzikos genijų ir pastatas buvo užbaigtas. Veiklą Fondas pradėjo 1914 m. rugsėjo 29 d.
 
Šiais metais Mozarteumo Didžiojoje salėje buvo tiksliai pakartota prieš šimtą metų atlikta programa – Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto, Richardo Wagnerio, Carlo Löwe‘s kūriniai, taip pat tuometiniai Austrijos ir Vokietijos himnai. Šį kartą buvo pakviesti vien tik Zalcburgo atlikėjai: solistai vokalistai, ansambliai, kamerinis orkestras „Kamerata Salzburg“, Zalcburgo Bacho choras. Programos naujiena ir kartu koncerto pabaiga buvo pritemdytoje salės aplinkoje švelniai skambėjusi W.A. Mozarto daina „Abendempfindung“, suteikusi ypatingą prasmę visam vakarui.

Pekine - Baltijos kultūros festivalio Kinijoje pristatymas

Čiurlionio kvartetas

Lietuvos ambasadoje Pekine rugsėjo 5 dieną surengtoje spaudos konferencijoje Kinijos televizijos, radijo ir spaudos žurnalistams pristatyta Baltijos kultūros festivalio programa, rodytos jame dalyvausiančių atlikėjų pasirodymų ištraukos.

Spaudos konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos ambasadorė Pekine Lina Antanavičienė, Kinijos kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių departamento generalinis direktorius Xia Jinyingas ir Kinijos scenos menų asociacijos pirmininko pavaduotojas Zhu Keningas.

Tarsi kartojimas

Ekspozicijos fragmentas. T. Ivanovo nuotr.

Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.

Šiuolaikinės muzikos festivalis „Peninsula Arts 2014“

Vasario 7–9 dienomis Plimute (Didžioji Britanija) vyks 10-asis „Peninsula Arts“ šiuolaikinės muzikos festivalis, kurio tema „Mąstanti muzika”, o credo – muzikos naujovių, tyrimų, inovacijų ir idėjų įgyvendinimas koncertuose. Kompozitoriai kviečiami eksperimentuoti, rizikuoti, žengti nežinomybės link – tam, kad būtų paruošta dirva ateities muzikai.

„DIISSC Orchestra“ – festivalyje „CTM“ Berlyne

Sausio 25 d. Berlyno eksperimentinės muzikos ir meno festivalyje „CTM“ (22 val. Hebbel am Ufer (HAU), 2 salė) pasirodys lietuvių kompozitorių ketvertas „DIISSC Orchestra“ (Antanas Jasenka, Vytautas V. Jurgutis, Jonas Jurkūnas ir Martynas Bialobžeskis). Festivalio publikai kolektyvas pristatys originalią programą „Venta“, sukurtą 2012 metais ir pirmąkart nuskambėjusią festivalio „Jauna muzika“ metu vykusioje „Sound Exchange dienoje Vilniuje“.

Intriguojantis uždavinys

Parodos „Illustrarium“ ekspozicijos fragmentas
Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento darbuotojų iniciatyva Liuksemburge šį pusmetį surengtas solidus Lietuvos menininkų parodų ciklas. Jis pradėtas Mariaus Jovaišos fotografijomis „Neregėta Lietuva“, o baigiamas Antano Sutkaus fotografijų ekspozicija. Taip pat demonstruoti Valentino Antanavičiaus asambliažai, Stasio Eidrigevičiaus plakatai, Gintaro Kraujelio tapyba, Sigito Baltramaičio ir Arūno Baltėno fotografijos, vaikų knygų iliustracijų paroda „Illustrarium“. Labai norisi, kad Europos Komisijoje dirbančių lietuvių atliktas darbas garsinant mūsų šalies meną būtų žinomas ir Lietuvoje. Todėl pasidalyti įspūdžiais apie parodų ciklą pakvietėme šios idėjos sumanytoją Ingą Lukoševičiūtę.

 

Daugiau jokio karo

Jonas Mekas
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga, Briuselyje, Vizualiųjų menų centre „Bozar“, iki sausio 26 dienos veikia paroda „Jonas Mekas / Fluxus siena“. Salėse eksponuojami  J. Meko kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų, atskira parodos dalis skiriama Fluxus performansų menui. Apie parodą ir daugiafunkcinę menui skirtą erdvę kalbamės su parodų koordinatore Alberta Sessa ir kino kuratoriumi Xavieru García Bardónu.

 

Pažadėtasis menas

Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

The king of cool(i) has left the building(ii)

 

Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“(iii). Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.

Raidės, virstančios kūnu

Žibuntas Mikšys. R. Pigagaitės nuotr.

 

Žibuntas Mikšys, sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, artserija, Dailininkų sąjungos leidykla, 2013, 238 p., 500 egz.

 

Nebuvo jokios galimybės, kad knyga išeitų prasta ar bent vidutiniško gerumo, mat čia susitiko trys talentingi perfekcionistai: Žibuntas Mikšys, Erika Grigoravičienė ir Jokūbas Jacovskis. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje – nors šiuo atveju buvo knygos priežastimi ir objektu, įsigilinimu ir pedantiškumu garsėja seniai. Tokį įspūdį susidariau tik pradėjusi dirbti „7 meno dienose“, mat redakciją pasiekdavo dailininko laiškai, kur jis nepatingėdavo patikslinti vieną ar kitą sau svarbų dalyką. Pavyzdžiui: „Prieš kurį laiką esu pasiuntęs p. L. Vildžiūnui pareiškimą, kad nesu išeivis (ir toks niekad nebuvau).“ (2003.VII.18)
 
Net jei ir galėtume aptikti ne vieną jo kūrinį, kur matyti dailininko gestas, atliktas „lengva ranka“, palikta „neužbaigtų“ ar nenudailintų vietų, neverta apsigauti – regis, Ž. Mikšys labai gerai žino, ką ir kodėl daro. Net jei žino intuityviai, tiesiog žino, ir tiek. Kaip knygoje pasakojama, „tvirtai dirbti“ jis išmokęs dar prieš rimtus mokslus dailės būrelyje pas skulptorių Alfonsą Janulį, o ir apžvelgus daugiau jo kūrybos akivaizdu, kad neužbaigtumai ir gestai yra tik gero skonio ir sveiko proto išraiška, tačiau, mano nuomone, visa jo kūryba paremta sistemingu darbu ir nuodugniais apmąstymais apie vaizdo (ir gyvenimo) dėsnius.
 

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

Choreografiniais punktyrais

„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
Vienas žinomiausių šiuolaikinių danų choreografų Palle Grangøj naujausią savo darbą „Men & Mahler“ kūrė su tarptautine šokėjų komanda, vienas jos narių – Petras Lisauskas. Pasikalbėti apie patirtį kuriant šį spektaklį bei kitus buvusius ir būsimus kūrybinius projektus su Petru susitinkame Danijoje, „Granhøj Dans“ patalpose Orhuse, kur šis spektaklis ir prasidėjo.
 
Prieš „Men & Mahler“ premjerą esi pasakojęs apie Palle’s Grangøj obstrukcijos techniką. Ką apie darbą su šiuo choreografu galėtum papasakoti dabar, kai spektaklis jau pastatytas ir ne kartą parodytas?
Man šis bendradarbiavimas – mažos svajonės išsipildymas. Į eksperimentinį aktorių-šokėjų kursą įstojau nežinodamas, kas yra šiuolaikinis šokis, nematęs nė vieno spektaklio. Būdamas, regis, antro kurso studentas, pamačiau „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvavusių „Granhøj Dans“ kompanijos spektaklį „8IQ – no woman no cry“. Jis mane sužavėjo universalumu: čia buvo ir kalbama, ir dainuojama, ir šokama. Tada gimė noras kada nors bendradarbiauti.

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien

Londonas – puiki vieta „kempinėms“

„Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“) www.juditakunis.com

Dar negirdėta lietuvių choreografė Londone pristato naują šokio spektaklį – prieš kelias savaites mirgėjo Lietuvos žiniasklaida. Taip buvo pranešta apie Vilniuje gimusios ir augusios, dabar Jungtinės Karalystės sostinėje gyvenančios Ievos Kuniskis (g. 1982) premjerą „Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“). Kadaise taupiusi pinigus, kad tik galėtų pamatyti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius, šiandien ji jau baigusi Midlesekso universiteto šokio studijų programą ir žengia į profesionalią šokio sceną šiuolaikinio šokio centre „The Place“.

 
Judesio menas Tau pažįstamas nuo vaikystės. Tavo tėtis vadovavo pantomimos būreliui, pati lankei Jekaterinos Deineko šokio pamokas. Vis dėlto atvykusi į Londoną iš pradžių studijavai grafinį dizainą ir fotografiją. Kodėl galiausiai pasirinkai šokį?

Kitas specialybes studijavau ieškodama savo vietos. Nors man visada labai patiko šokis, nemaniau, kad galėčiau jį studijuoti. Atrodė, kad jei nešokau baleto nuo 3 metų, tai jau niekada šokėja nebūsiu. Esu labai

Laisvės puoselėtojas

Jonas Mekas. „Laiškai José Luisui“. 2010 m.

Reta patirtis – išvysti Jono Meko filmą kino salėje. Kaip tik todėl jo retrospektyvoje naudojamasi proga parodyti visas įmanomas šio autoriaus filmų galias ir grožį. Klajonės po Niujorką ir kitos įdomios pasaulio vietos, prisiminimai iš gimtinės, asmeninio gyvenimo fragmentai, nutikę daugiau nei per šešias dešimtis metų. Iki sausio 7 d. Pompidou šiuolaikinio meno centras suteikia galimybę pasinerti į Jono Meko kinematografijos darbus, susipažinti su išplėstine jų retrospektyva. Iš viso pateikiami 74 filmai, kai kurie jų anksčiau nerodyti. Filmų kūrėjas, kuris gruodžio 24 d. šventė savo devyniasdešimtmetį, pavadino šią retrospektyvą savo kinematografinės praktikos iki šių dienų apžvalga. Pasirinkti tie filmai, kuriuos jis laikė užbaigtais. Tai ne pirmoji Meko retrospektyva Prancūzijoje – dvi rodytos prieš tai, 1992 ir 2002 metais, – bet tai yra pirmas kartas, kai pateikiama tokia plati jo darbų įvairovė.

 

Po klasikinių filmų „Valdenas“ („Walden“, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) arba „Prarasta, prarasta, prarasta“ („Lost Lost Lost“, 1976), visada sutinkamų emocingai, programa sugrąžina 7-ojo dešimtmečio pradžią ir gilius jo filmus „Medžių šautuvai“ („Guns of the Trees“, 1962) ir „Brigada“ („The Brig“, 1964), lydimus politinių trumpametražių arba įrašytų performansų. Šis laikotarpis žymi jo kūrybos etapą iki

Viskas vyksta vienu metu

Žilvinas Kempinas. Iš galerijos „Vartai“ archyvo
Kai sužinojote, kad Jums paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, minėjote, kad ji Jums svarbi ne tik kaip kultūrinis Jūsų meninės veiklos įvertinimas, bet ir kaip politinis Jūsų, kaip menininko emigranto, įvertinimas. Manau, ne mano vienos akimis žiūrint, nuo parodos „Paralelės“ Šiuolaikinio meno centre 2007 m., net ir gyvendamas Niujorke, iš Vilniaus niekur nedingstat, Jūsų pavardė nuolat sklando pokalbiuose ir straipsniuose. Tam, aišku, pasitarnavo instaliacija „Tūba“ Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje 2009 m., taip pat paroda „Vartuose“ 2011 metais. Ar grįžimas ir įsitvirtinimas Lietuvos meno scenoje buvo planuotas ir siektas dalykas, ar taip išėjo natūraliai, o gal net atsitiktinai?

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Trys knygos, viena dukra

Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

 
Labas, Neringa, ką tik grįžai iš Panevėžio literatūrinės žiemos. Grįžai ne tuščiomis – per poetinį aukcioną įsigijai Aido Marčėno įkvėpimo akmenį ir pusę Vlado Braziūno fotografuoto autoportreto. Ką dar vertinga patyrei ir išgirdai?
 

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Kiek savęs galima atiduoti kitiems?

Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Esi vadinamas vienu iš pirmųjų medijų menininkų Lietuvoje. Papasakok, kaip pradėjai dirbti su medijų menu. Labai įdomu tas pradžios kontekstas.
Tai buvo maždaug 1997-ieji. Internetas Lietuvoje atsirado apie 1996-uosius, o 1997-aisiais kažkaip netyčia kompiuteris ir internetas atsirado pas mane namie. Aš pats taigi buvau geriausias tapytojas (ironija, – D.G.), ir tada pagalvojau: „Kuo čia dėta tapyba, jeigu kalbam apie šiuolaikinius dalykus, viskas turėtų būti susiję su internetu.“ Taip pas Vilniaus dailės akademijos techniką Bendorių pasidariau pirmą internetinį puslapį.
 
Apie ką jis buvo?
Pirmą puslapį susikūriau apie save, nes buvau menininkas ir norėjau apeiti institucinį niuansą, kai norint patekti į galeriją reikia turėti pažinčių. Tą puslapį laikiau labai trumpai, kokį mėnesį, nes buvo niekam neįdomu. Gana greitai pradėjau bandyti kurti meną internete. Pirmas mano projektas buvo dienoraštis (nuoroda: http://www.o-o.lt/mi_ga/diary), sukūriau jį 1998-ųjų pradžioje. Dienoraščio esmė tokia: už mane viską atlieka kompiuteris. Du mėnesius rašiau apie tai, kaip kiekvieną dieną nieko neveikiu. Internetinėje versijoje jis buvo įgyvendintas naudojant „refresh“, puslapiai persikrauna automatiškai, taigi ir žiūrovui nieko daryti nereikia.
 
Atrodo, kad čia toks laiko peršokimas, nes „blogų“ (internetinių tinklaraščių) kultūra pradėjo formuotis ir išpopuliarėjo kiek vėliau.

Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

O kas už kampo?

Paulina Pukytė. Anton Lukoszevieze nuotr.
Paulina Eglė Pukytė – menininkė ir rašytoja. Jau daug metų ji gyvena Londone, bet aktyviai dalyvauja ir Lietuvos meniniame gyvenime. Nepriklausomybės pradžioje daug mūsų meninink(i)ų jos dėka susipažino su dabar beveik lietuvišku megapoliu. Pukytė ir toliau yra dviejų kultūrų mediatorė ir metaštininkė, kurios tekstai ir meniniai projektai stebina netikėtomis įžvalgomis ir savitu stiliumi. Menininkę kalbina Laima Kreivytė.
 
Jau užaugo karta, kuri nepamena, ką reiškia laukti vizos ir atsakinėti į nepatiklius pasų kontrolės pareigūnų klausimus. Į Londoną išvykai, kai jo dar nebuvo užplūdę rytų europiečiai. Ar sunki buvo pradžia? Kuo tuometinė menininko iš svetur situacija skyrėsi nuo dabartinės?
 

Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų

Iliuzijų meistras

Ray Bartkus „Pusiausvyra. Žmogaus gimimas“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.

Apie menininką iš Niujorko ir jo atvykimą, būsimą parodą publikacijų įvairiausiuose leidiniuose (galbūt išskyrus kultūros) būta daug. Neįtikimai daug, todėl ir nesitiki, kad itin natūraliai jos ten atsirado. Nors kai taip trūksta naujų ekrano veikėjų, reaguojama į viską... Tačiau informacijos skaitytojas gavo nedaug, nes visi pokalbiai ar pranešimai atrodo tarsi numauti nuo to paties kurpalio. Skiriasi tik kalbintojų pavardės. Į Ameriką išvyko prieš 22 metus, su tarybiniu pasu, kišenėje turėdamas nedaug dolerių, tada daug dirbo, susisiekė su „New York Times“ meniniu redaktoriumi, taip prasidėjo jo, kaip iliustratoriaus, karjera, kad Niujorkas įvairus miestas, kuris jį stimuliuoja ir praturtina. Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. Ar tokio žymaus (anot anonso) menininko daugiau nėra ko paklausti? Kaip buvo nustatytas tas žymumas? Ar mūsų žurnalistai tokie tingūs? „Valgo“ tai, kas jiems paduota? Nors kai matai TV diktorius tokiu pat entuziazmu trykštančius ir dvaro tvarte atradus kaukolę, ir pranešant apie Nacionalinių premijų įteikimus, gali ir toliau ramiai konstatuoti, kad

Pro plačiai atlapotą langą

Valdas Papievis. Vlado Braziūno nuotr.

 

Daugeliui įkūnijate tobulą romantinį rašytojo (ir pabėgimo) modelį – Paryžius, ištirpimas daugialypiame mieste, ėjimas, ritmas, rašymas. Regis, visos aplinkybės sukurtos rašymui. Lygiai taip pat suprantu, kad tai gali būti tik įvaizdžiai, galbūt dienos rūpesčiai ir mažai kuo skiriasi?
 
Kartais atrodydavo, kad gyvena įsivaizduotam Paryžiuj, ne šiam, o tam, kurį susikūrė, kai jis buvo toks pat tolimas ir nepasiekiamas kaip mėnulis – nelyg sapnas, nesibaigiantis nė tada, kai pabundi. Kartais jam atrodydavo, kad ir dabar tebegyvena anų laikų sapne, kuris netikėtai įsigyvendino ir tapo tikrove, o tikroji šio miesto tikrovė, jam čia atsidūrus, nugrimzdo į sapną.

Čia – vienas iš ūmai į galvą atplaukusių, per daug jausmingų ir pagreičio neįgavusių užrašų, šiaip brūkštelėjimų sėdint kur nors Senos krantinėj ar, tarkim, Liuksemburgo sode.

Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga

 

Choreo-kinemato-grafija

Eglė Budvytytė

Menininkė Eglė Budvytytė (g. 1981 m. Kaune) šiuo metu gyvena Paryžiuje, kur ką tik baigė reziduoti „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre. Autorei būdingas „hakerio“ bruožas, t.y. ji mėgsta „nulaužti“ ir „perkrauti“ įvairaus pobūdžio sistemas ir konstrukcijas: kino klišes, viešosios erdvės konvencijas, judesių kodus, mokslinę terminologiją ar apskirtai kalbą. Pavyzdžiui, sušokti abėcėlę, aproprijuoti lėktuvų saugumo instrukcijas, perkelti Niujorką į Vilnių ir pan. Neseniai Šiuolaikiniame meno centre vykusioje Mindaugo trienalėje menininkė pristatė mobilią mieste judančią struktūrą – vietos specifikos performansą „Choreografija bėgančiam vyrui“. Apie šį ir kitus kūrinius pateikiamas pokalbis, vykęs elektroniniu paštu.

Kur yra kūrybinė tėvynė?

Oskaras Koršunovas. 2007 m. D. Matvejevo nuotr.

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus.  

Aukso švytėjimas ir deimantų gelmės

Aleksandras Šepkus

Paprašyta parašyti apie Aleksandro Šepkaus papuošalų parodą, sutikau nedvejodama. Proga tikrai neeilinė. Kai prieš metus kolegė Giedrė Jankevičiūtė užsiminė apie ketinimus surengti Šepkaus parodą Vilniuje, pagalvojau, jog idėja puiki, bet skamba kaip iš fantastikos srities. Žinojau, kad autoriaus personalinės parodos Lietuvoje niekada nėra buvę – nei tada, kai jis čia dar gyveno (į JAV išvyko 1988 m.), nei vėliau, nors gimtinėje menininkas kartais lankydavosi. Tad įvykis būsiąs išties istorinis. Ar Šepkaus parodų yra buvę užsienyje, informacijos neturėjau. Priežasčių, kodėl būtent taip klostėsi aplinkybės, nežinojau. Žinojau tik, kad menininkui gana sėkmingai pavyko įsitvirtinti Niujorke, kad ten jis 1992 m. įkūrė savo kompaniją, kurioje yra dirbęs ir vienas kitas lietuvių juvelyras (Sigitas Virpilaitis, Žilvinas Bautrėnas), kad 1993 m. pelnė Amerikos metų jaunojo dizainerio vardą, buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio profesionalų, kad jau 20 metų dirba su auksu ir brangiaisiais akmenimis – medžiagomis, kurios niekada nebuvo populiarios tarp Lietuvos juvelyrų.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”