Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.
Labas, Neringa, ką tik grįžai iš Panevėžio literatūrinės žiemos. Grįžai ne tuščiomis – per poetinį aukcioną įsigijai Aido Marčėno įkvėpimo akmenį ir pusę Vlado Braziūno fotografuoto autoportreto. Ką dar vertinga patyrei ir išgirdai?
Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo energiją gal iš tikrųjų ne tam? Nežinau. Tik nujaučiu, kad jau galėčiau kažką naujo daryti iš to, ką per daug metų esu patyrusi: vyras, vaikas, vienkartiniai vyrai, darbo paieškos, vienkartiniai darbai, sapnai.
Dabar sugrįšiu prie renginio. Kęstutis Navakas sako, kad mano veidas visai kitas, kitoks nei tada, kai matė paskutinį sykį (gal vis dėlto pranašingas tas eilėraštis „Kai paskutinis mano veidas krito...“). O Gintaras Patackas visai neatpažino. Bet kodėl, išdrįsiu prisipažinti tik savo eilėraščiais. Poetiniame aukcione įsigijau įrėmintą Aido Marčėno primityvų parašą / žvejojantis M grafinis etos ženklo atitikmuo, visa aprėpiantis, komunikuojantis, pozityvus, išmintingas ir vis tiek vaikiškas. Išleiskime knygą „POETŲ PARAŠAI: grafologinė analizė“. Būtų puiki poezijos knyga vien iš poetų parašų. Poeto A.M. Palangos pajūry rastas akmenukas su skyle bei Stasio Stacevičiaus eilėraštis apie tai, kas gražiausia:
Aš noriu,
kad daug metų tęstųs „dabar“
ir, žiūrėdamas
pro akmenėlio kiaurymę,
išmokčiau
daugybę kalbų, šokių, pasakų,
tapčiau stiprus
ir turėčiau daug laiko.
Taip, poezijai reikia laiko, reikia išmokti dykinėjimo meno, tarsi pro miegus, apsiblausus, sugriebti žodžius iš vaizduotės. Kaip Patackas perlą valgydamas austrę. Nenušlifuotas perlas, virtęs Tautvydos Marcinkevičiūtės žiedu. Perlas iškrito, anot Gintaro, į tualetą.
Gal ten užaugs 10 cm – jau laukia būti išgriebtas.
Man labai patiko Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai ir jis pats bei jo kuklumas.
Patiko Ievos Gudmonaitės performansai su tapetais. Maironis ir kiti kunigai. Jūratės Baranovos esė apie knygas.
Jau 13 metų gyveni Danijoje. Ar jautiesi sava šiaurietiškoje visuomenėje? Skaitant Tomo Venclovos eilėraštį „Ruduo Kopenhagoje“ atrodo, kad šis miestas – poezijos buveinė. Gal ir tau? Ar galėtum palyginti su gimtąja Nida, Vilniumi, kitais miestais, kuriuose gyvenai?
Tomui Venclovai visi miestai gali tapti poezijos buveinėmis. Jis geba įžengti į juos kaip istorikas, įsijausti į jų architektūrą, vaizdus. Kaip tiksliai jis mane čia įrėmino:
Mėgini
į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,
atpažintąją druską ir dumblą pasemti,
bet tamsiam šuliny
kas akimirka slūgsta lygmuo,
ir kelintą jau kartą dėkoji už tremtį,
ir sumoki grynais, pasirinkdamas savąją lemtį.
Tu negrįši namo.
Ir t.t. Kopenhagos atmo(sferos) gaivalai, susilydę į tobulą poezijos kalbą šiame eilėrašty, veikia kažkaip magiškai. Esu paskyrusi vieną eilėraštį Kopenhagai. Šiaurietiškoje visuomenėje esu kitokia, ir gerai. Danijoje visai nesunku išleisti knygą, jei eilėraščiai atitinka tam tikrą lygį. Manau, jei to atkakliai būčiau siekusi, galėčiau rašyti apynormalę danų poeziją, pasisėmusi įkvėpimo iš klasikos, Anderseno, Kierkegaard’o. Vis dėlto mano ryšys su danų kalba ne itin intymus. O kalba, deja, yra poezijos kūnas ir kraujas.
Kopenhagą galėčiau pavadinti savo gyvenimo rojumi, Vilnių – skaistykla ir universiteto skaitykla, o gimtąją Nidą – pragaru. Rojaus ruduo – ruduo Kopenhagoje. Nors tada to dar nežinojau.
Tavo poeziją galima vadinti intertekstualia: eilėraščiuose dažnai kalbiesi su kitais poetais ir poetėmis. Rašytojai dalyvauja ir kaip veikėjai (kartais neįvardyti): Geda, Martinaitis, Maironis, Marčėnas, Salomėja, Heine, Lorca, Kudirka, Tolstojus, Kunčinas, Kundera, Platonas, Nietzsche, Freudas, Mandelštamas, Borgesas, Kossu, Valančius, Daugirdaitė. Ar galėtum įvardyti dabartinius savo pašnekovus?
Tai tu mano pašnekovė, L., skaitykim viską atidžiai, nesiliaudami, kaskart atrasdami, perkurdami naujai, mokydamiesi atmintinai, susilydykim.
Privalomas klausimas: iš kur semiesi įkvėpimo?
Privalomas kaip mados ar moterų žurnaluose MUST pirkiniai. Įkvėpimas gali ateiti, trukti tik vieną akimirką ir vėl nutolti. Kaip katės plaukai nulyja džiūstant porą dienų pamirštiems skalbiniams, su vėju. Bl...t, reikalingos užrašų knygutės, visokie lapeliai, pradingusios knygos, daugelis jų dingsta šiukšlių dėžėj kartu su katino šūdais. Arba vaizduotės, kai bandau sugalvoti, kaip galėčiau išlipti iš duobės, puolu laikytis už duobės kraštų, žemė krinta, ją mindau tol, kol duobė prisipildo – taip iškylu, išlipu iš duobės. O kaip čia būtų iš tiesų? Matyt, įsikasčiau.
Jau pirmas rinkinys „Rojaus ruduo“ ardė sintaksę ir telegrafavo jausmus: skliaustai, perskelti žodžiai, sutrumpinti žodžiai (l. gražus). Kiek tau svarbus pats kalbos audinys, teksto ritmika, kvėpavimas?
Šiuo klausimu pati ir pasakei, Laima, apie visą mano kalbėjautą. Mano pasaulis yra mano kalba, kad ir kaip svarbu turėti, ką pasakyti. Ir norėti. Tavo klausimai ilgesni už mano atsakymus. Tavo naktys ilgesnės...
Roland’as Barthes’as „Mitologijose“ rašė, kad moterų rašytojų dažniausiai klausia apie vaikus. Net pristato taip: Neringa Abrutytė – trys knygos, vienas vaikas. Ar savo dukrą Adą galėtum sulyginti su poezijos knyga?
Ada yra dar neparašyta mano poezijos knyga. Gal ji pati save kada nors parašys. Be to, iš tuštybės išmokiau ją atsakyti į smalsius mokytojų ir draugų klausimus, ką veikia jos mama. Ada visada atsako: mano mama – garsi Lietuvoje poetė. Man nuo to tik lengviau su ja. Vaikai yra vaikai, poezija yra poezija. Ada man yra ypatinga, stipri, mokausi nepasiduoti jai. Vaikai yra baisūs. Gali būti ir baisūs. Kadaise ir aš buvau baisus vaikas. Išmokau suprast savo motiną. Supratau, kaip blogai pasielgė mano poezija tėvų atžvilgiu. Nesigailiu dėl to. Tėvai irgi manęs nesuprato. O ar aš suprantu Adą, ar suprasiu? Pabandysiu.
Tavo tekstai – asmeniški, ironiški, bet kartu filosofiški: „vienas mėnesis darbo – / ir atlyginimo / bet sakau: arba-arba / vien eilėraščiai – meilė – ir knygos!“. Ir toliau: „taip mėnesį aš taisiau bankrutuojantį laikraštį / tas darbas mane puošė / bet jokios asmeninės prasmės nepateikęs / susirado kitą darbuotoją“. Ką ir kaip dirba poetė Abrutytė?
Danijos valstybė išlaiko. Jeigu neišlaikytų, gal ir dirbčiau, tektų. Esu dirbusi kavinėje padavėja, gal teks greit padirbėti porą savaičių, jau pareiškimas pasirašytas guli ant stalo. O gal ir tam išnešioti neturėsiu laiko. Gal kokį baldą į šiukšlyną išmestą parduosiu – danai mielai nusipirks. O gal šiaip kas nors pinigų duos, gal Lietuva.
Pirmoje knygoje citavai mokytojos pastabas iš pažymių knygelės, antroje išspausdinai savo studentės pažymėjimą, trečią pavadinai savo (ir savo miesto) vardu: „Neringos m.“. Ar tau asmeniška yra politiška?
Visai maža svajojau padaryti revoliuciją lietuvių poezijoje. Maištavau prieš tėvus ir poetinę tradiciją, bandydama kurt savo p. kalbą. O maištas – politika. Nors apie tai ir negalvoji.
Pasirodė tavo eilėraščių rinktinė čekų kalba. Yra ir slovėniška knygelė. O kada sulauksim naujos tavo knygos lietuviškai?
