Tarp disciplinų

Marija Martinaitytė

Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.

Adomas Žudys

Kritiškai apie parodą Istorijų namuose

Vilniuje, Istorijų namuose, atidaryta paroda skambiu pavadinimu „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Pavadinimas intrigavo ir kvietė pažiūrėti, kaip sąmokslo teoretikų portretas vaizduojamas populiariojoje kultūroje, kokiomis teorijomis jie gyvena ir kvėpuoja. Tema aktuali, nes visuomenėje, gyvenančioje žiniasklaidos diktuojamu „kaip savaitė, taip mergaitė“ ritmu, sąmokslo teorijos sparčiai plinta ir aktyvuoja kolektyvinę vaizduotę. Suprantama, kad ir oficialios institucijos priverstos veltis į tai, kas lig šiol likdavo mandagaus diskurso paraštėse. Paroda siekia supažindinti lankytojus su sąmokslo teorijos sąvoka ir tų teorijų istorija, kaip jas atpažinti, įvertinti ir joms atsispirti, deklaruoja nenorinti pašiepti kitaip mąstančiųjų, siekianti skatinti diskusiją ir žvelgti į pasaulio įvykius adekvačiai.

Agnė Narušytė

Besibaigiančių parodų konvejeris

Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Marija Martinaitytė

Paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ galerijoje „Atletika“

Kartais į blizgančius namus nesinori grįžti. O kartais net neplauti indai ir netvarkingai besimėtantys menkniekiai netrukdo pajusti jaukumo, šilumos ir nostalgijos. Buitis, nors ir asocijuojasi su smulkiais ne pačiais įdomiausiais darbais, gali privesti prie įdomių apmąstymų, vaizdinių ar tiesiog suteikti poilsio. Buitį ir joje gimstančius kasdienius jausmus apmąsto galerijoje „Atletika“ vykstanti paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ (parodos kuratorius Nojus Juška, kokuratorė Augustė Verikaitė).

Aistė Kisarauskaitė

Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Renata Petrauskaitė-Juodeikė

Baigiantis Pakui Hardware parodai „Uždegimas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Taip galėtų atrodyti Žemė po tūkstančio, o gal net po šimto metų. Vietoj mėgstamų balkšvo Nidos smėlio kopų – blausiai pilko plastiko dykumos, vietoj vasariškai sūraus jūros dvelksmo – aitrus, dusulį keliantis plastmasės kvapas ir dūmai, vietoj meditatyvaus jūros ošimo – spengianti tyla ir kartais ją pertraukiantys elektriniais takeliais judančių mechaninių konstrukcijų džiržgesiai, vietoj švelnių kutulį keliančių saulės spindulių – prietema su karščiuojančiais raudono oranžo organais ir deginančiais lazerių ornamentais. Norisi prisijungti dirbtinį kvėpavimą iš protezinių plaučių, judančių mums nepažiniomis trajektorijomis po plastiko daubas ir kalvas, kad galėtum dar kiek pratęsti savo egzistenciją ten, kur gyvybės jau nebėra.

Linas Bliškevičius

Pora minčių apie mintis

Pašnekesiuose su kolegomis menotyrininkais ir menininkais nuolat išgirsdavau dviprasmiškus menininkų dueto Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos parodos „Uždegimas“ vertinimus. Iš vienos pusės, visuomet Pakui Hardware (toliau pH) lydinčios pagyros, iš kitos – kažkas naujo, pojūtis, kad kažkas nebe taip, kažko nebegana. Per parodos atidarymą apėjęs garbingą ratą ekspozicijoje paliktu eisenos taku, besilabindamas su tautiečiais ir pats užsimąsčiau apie tai, kas jau ilgai man knibžda viduje. Dažnai šį knibždėjimą užgesinam, nes manom, kad gal čia tik man vienam taip, todėl tyloje laukiau kritikos straipsnių, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti mintis. Panašių minčių radau dviejuose – Aistės Kisarauskaitės recenzijoje „Pasaulis be konfliktų“ ir Agnės Gintalaitės metų apžvalgos komentare, abu publikuoti „7-dienyje“. Atrastos bendratys paskatino pasižvalgyti giliau (iškart norisi pabrėžti, kad šiaip tai viskas su paroda gerai, kokybiška, kaip visada, tiesiog geras menas, todėl pH yra labiau atspirties taškas nei kritikos objektas).

Eglė Kazazajevaitė

Natalijos Gabalytės ir Mary Marinopoulou paroda „(false) memories“ „Ideas Block – Kompresorinės“ erdvėje

Galvoje girdisi žodžiai. Labirintas. Išėjimas. Kur jis? Aklavietė. Posūkis į dešinę. Posūkis į kairę. Vėl aklavietė. Čia jau buvau. Išėjimas. IŠĖJIMAS. VISKAS ATRODO TAIP PAT. PRISIMENU VISKĄ BLOGAI. Atrodo, čia buvau. Bloga atmintis, čia tikrai nebuvau. (FALSE) MEMORIES.

Brigita Zobarskaitė

Oskaro Koršunovo režisuota paroda MO muziejuje – „Vilniaus pokeris“

Anuo metu gyvenau tik vakarais. Girtos dainos, beprasmiai pokalbiai, išsigazavęs alus – laisvo piliečio statusas. Tada ir sutikau Jį.

Buvo niekuo neišskirtinis vakaras, kaip ir bet kuris kitas vakaras, praleistas tame nelemtame bare. Tada dar nebuvo nuojautos, kad kažkas gali įvykti.

Sėdėjau baro krašte, vėpsojau į prieš mane esantį televizorių, kuriame diena iš dienos rodo tuos pačius dutūkstantųjų muzikos klipus. Iš naujo, iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo.

Aurelija Maknytė

Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“

Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).