Šokis

Baletas – nepasiekiamos tobulybės menas

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 18 d. įvyko jau šeštasis projekto „Kūrybinis impulsas“ pasirodymų vakaras. Tai labai reikšminga kūrybinės raiškos erdvė, tačiau pulsacija neapsiriboja konkrečiu renginiu. Impulsas – kūrybos vyksmo būtinoji sąlyga, tad, baigiantis teatro sezonui, kalbamės su vis labiau ryškėjančia teatro baleto trupės nare Neringa Česaityte.

2016-ieji solistei pasiūlė naujus vaidmenis – LNOBT baleto meno vadovo, choreografo Krzysztofo Pastoro pastatytame balete „Romeo ir Džuljeta“ (premjera – 2016 m. spalio 28, 29 d.) įkūnyta Džuljeta; gruodžio 31 d. vakarą Vasilijaus Medvedevo spektaklyje „Don Kichotas“ (premjera – 2016 m. balandžio 29 d.) pirmą kartą šoktas Amūras.

Viščiukus skaičiuoja pavasarį

Pasirodo, daroma ir taip. Kiekvieną pavasarį savo „viščiukus“ skaičiuoja Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius. Ne išimtis ir šis – birželio 10 d. Šokio teatre įvyko tradicinis baleto skyriaus metų koncertas, kuriame dalyvavo gausus būrys jaunųjų atlikėjų – nuo mažiausių iki absolventų. Prasminga, kad šį renginį pradėjo 2 klasės mokinė Elzė Kotryna Pylinkutė su miniatiūra „Pudros debesėlis“ (mokytoja Jolanta Vymerytė). Šie mokslo metai skyriaus bendruomenei nebuvo lengvi – pasikeitė vadovybė, visus sukrėtė skaudi netektis, tarsi nubrėžusi takoskyrą tarp to, kas buvo, ir to, kas ateis. Kad ir kas įvyktų, gyvenimas nesustoja, eina į priekį, o kartu su juo ir baleto skyrius.

Įvaizdžių nelaisvėje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

Tarp Vilniaus ir Kauno

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje – išties įvairus: Kaunas pasižymi ilgametėmis šio žanro tradicijomis, o Vilnius – specifine formos išraiška, konceptualumu. Tačiau galbūt tokie apibendrinimai ne visai teisingi. Įdomu, ar yra sankirtų tarp dviejų miestų šiuolaikinio šokio tradicijų? Jei taip, tai kokių? Į tokius klausimus geriausiai gali atsakyti šokėjai. Šiuo atveju – labai išraiškingos ir įdomios pašnekovės Ema Senkuvienė ir Goda Laurinavičiūtė.

 

„Turi nuolat motyvuoti save ir nekreipti dėmesio į nusivylimus“, – sako pirmoji mano pašnekovė Ema Senkuvienė. Prisipažinsiu, keista tai girdėti iš veiklios, energingos dvidešimtmetės šokėjos lūpų, – jau prieš porą metų Ema buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Situaciją ji prisimena taip: „Niekada nešokau dėl kokio nors įvertinimo. Pamenu, grįžusi iš mokyklos ruošiausi į darbą, o kažkas paskambino ir pasveikino, buvo labai netikėta. Atrodo, yra tiek žvaigždžių ir legendų...“ Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad kainą, ir didelę, už pasirinktą šiuolaikinio šokio specialybę mokėti reikia. Bet verta.

Prieš užmiegant, prieš nubundant

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

Formalios naujovės

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

 

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

Šokančios dainos

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.

Nauji vaidmenys ir viešnia iš Varšuvos

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

Prarasto laiko herojai

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Šokame klases

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

 

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

PUSLAPIS
11

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”