Atsispyręs nuo nulio aukščiau skrisi

„Monolitinės“ draugystės istorijos

Kokie jauni jie buvo

Minia ir jis

O galėjo būti puikus spektaklis!

Klajojimo paralaksas

Vienu sakiniu: švęsk šeimą

Pasirodė Gražinos Daunoravičienės knyga

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Nenutrūkstama tėkmė

Gelbėkite Vilnių nuo angelizavimo

Kino naujienos trumpai

Įtraukianti kūryba

Apie bites, popierių ir kūrybinę kryžkelę

Du laukai, du laikai

Be įsipareigojimų

Dramaturgija remiasi peržengtomis ribomis

Redukuotas landšaftas

Pokalbiai su savimi

Buitinė filosofija įvairiomis temomis

PUSLAPIS
118

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Mirties repeticija

Kinas priverčia būti stebėtoju: sėdėdamas tamsioje kino salėje negali įsikišti į ekrane rodomą gyvenimą ar sugrąžinti atgal prabėgusį laiką. Bakuro Bakuradzės filmai teigia, kad tik kinas gali būti idealus tikrovės, žmogaus būties ir laiko stebėtojas. Tik intensyviai stebint statišką ilgai trunkantį kadrą galima pamatyti tai, ko ekrane nėra. Bet būtent tai ir yra svarbiausia. Šią hipotezę gromuliuoju jau gerą mėnesį – tiek laiko praėjo nuo dienos, kai pasižiūrėjau naujausią Bakuradzės filmą „Brolis Dejanas“ („Brat Dejan“, Rusija, Serbija, 2015). Iš pat pradžių režisierius nieko neaiškina: jis rodo seną, gana apkūnų vyrą vešlia barzda, kuris atvežamas pas kitą seną žmogų į namus, o šeimininkui patariama neduoti svečiui pinigų. Atsigulęs ant plačios lovos svečias apžiūrinės už paveikslo rėmų užkištas senas nuotraukas. Vienoje jų – baltas arklys vandenyje, ant jo keteros – paauglys vaikinukas. Režisierius leis ilgai įsižiūrėti į šią nuotrauką, kuri, bent jau man, primins Kuzmos Petrovo-Vodkino paveikslą „Raudonojo arklio maudymas“. Vėliau abu vyrai sėdės apytamsiame kambaryje, gers arbatą, eis į televizijos bokštą, kuriame kartais budi namo šeimininkas. Dialogai – patys paprasčiausi. Bakuradzei svarbiau tai, kas fiziškai egzistuoja kadre. Fiziškai jame egzistuoja vienatvė, materializuojasi būsena, kad esi atskirtas nuo pasaulio ir jautiesi nebegyvas, nors judi, mąstai, prisimeni, svarstai. Čia ir išryškėja operatoriaus Nikolajaus Vavilovo meistriškumas. Jis kadre fiksuoja nuogą laiką, kurį, regis, gali paliesti ranka.

Quentinas Tarantino ir Japonijos kinas

Amerikiečių režisierius Quentinas Tarantino (g. 1963) neretai tituluojamas vaikščiojančiu filmų archyvu. Kad ir kaip iškilmingai tai skambėtų, yra dalykų, kurių šis titulas nenurodo. Pavyzdžiui, iš filmų archyvo, net ir vaikščiojančio, vargu ar tikėsiesi reflektyvumo. Kitaip tariant, Tarantino ne tik susipažinęs su begale filmų, bet yra apie juos ir viešai pasisakęs, ir, kas svarbiausia tyrinėjant režisieriaus kūrybą, panaudojęs juos kurdamas savo kiną. Turbūt nėra filmo, kuriame Tarantino nebūtų palikęs nuorodos į kitų autorių kūrybą. Dažniausiai neišmanantis kino (ar nematęs to, ką matė Tarantino) žiūrovas to ryšio nė nepastebės, tačiau tais atvejais, kai Tarantino savo filmuose pritaiko kitos (ne amerikietiškos) kultūros kino bruožus, stilizacija tampa akivaizdesnė. Šį momentą puikiai atspindi kai kuriuose režisieriaus filmuose panaudoti Japonijos kino motyvai. Tačiau dažnai nepastebėtas lieka faktas, jog ryšys tarp Tarantino ir Japonijos kultūros yra abipusis: amerikiečių režisieriaus filmai ir atspindi japonų kino įtaką, ir veikia priešingai – įkvepia japonų režisierius.

„Man patinka kurti veikėją iš detalių“

Kanadiečių ir prancūzų aktorė Marie-Josée Croze 2003 m. Kanuose laimėjo geriausios aktorės titulą už vaidmenį filme „Barbarų invazijos“ („The Barbarian Invasions“), ji taip pat yra vaidinusi Steveno Spielbergo ir Wimo Wenderso filmuose. Aktorė įkūnijo ir pagrindinę heroję Lietuvoje kurtoje juostoje „2 naktys iki ryto“, pasakojančioje apie romantišką dviejų nepažįstamųjų susitikimą svetimame mieste. Ryte turėjęs pasibaigti vienos nakties pasimatymas netikėtai prasitęsia, kai dėl Islandijos ugnikalnio pelenų debesies jie įstringa Vilniuje.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”