Žmonės ir eksponatai

Modernumo atodangos

Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“

Kaip pradėti iš naujo

Kreipimasis Tarptautinės teatro dienos proga

Diagnozė: trauma

Ryšys su tradicija

Svarbiau parodyti, ką turi ištverti meilė

Pokalbis nepatogia tema

Mano filmai yra riksmas

Ant „Aukso paukštės“ sparnų

Kino naujienos trumpai

Be teisės kankintis

Rutinos nepalytėtas profesionalumas

Kosminės dulkės

Savanaudžiams viskas gerai

Nesuprantu, kodėl filmas turi trukti dvi valandas

Užfiksuota lietuviška muzika

Geležinė mėlio ironija

Fenomenų keliais

PUSLAPIS
73

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Nėra laiko gerumui

Gal tik per vėlai gerumą prisimename. Kai jau laiko jam mažai lieka. Taip tarsi užkadrinėje potekstėje teigia Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas apie Žebriūnų šeimą „Nėra laiko gerumui“. Pradėtas aukščiausia gaida – Arūno Žebriūno samprotavimais apie gyvenimo prasmę, visa tai čia pat paneigiant: „Ateina toks metas, kai nebesinori nei filosofuot, nei kalbėt apie gyvenimo prasmę, o vienintelis noras – tik išsivalyti savo dvasią, ir artimųjų matyti švarią dvasią – tai man dabar svarbiausia.“ Ir Giedrės Kaukaitės Žebriūnienės: „Keturios kartos čia nugyveno...“, javų lauke ieškant giminės šaknų. Paskui per distancinį montažą tos mintys ataidės visame filme. Tačiau kai pradedama aukščiausia gaida, galvoji: o ką reikšmingesnio filmo autorius dar gali pasakyti? Tiesa, filme bus skaudžių, net dramatiškų atvirumo akimirkų, bus nesaugumo, vienišumo ir net sutrikimo tarpsnių, ko nerasime „prestižiniuose“, dažnai nudailintuose nūdienos filmuose... Tačiau tai bus galima suvokti kaip tos pačios aukštos gaidos – gyvenimo prasmės – ieškojimo vingius.

Lietuviškų filmų pavadinimų ypatybės

Išversti filmo pavadinimą iš svetimos kalbos – nedėkingas užsiėmimas. Įvairias užsienio kalbas (ypač anglų) dabar moka visi, tad pasipiktinusiųjų nestinga, juolab kad už tuos vertimus atsakingi platintojai kartu su vertėjais į kalbas nesileidžia. Bet man visada buvo smalsu, kaip tai vyksta. Pasižvalgiusi po kino teatrų repertuarą, regis, supratau tam tikrus dėsningumus. 

Gustavo nuotykiai

Vieną dieną Rojuje Ieva šaukiasi Dievo. Šis klausia, kas nutiko. Ieva sako: „Viešpatie, žinau, kad mane sukūrei, taip pat ir tą gražų sodą, gyvūnus ir tą juokingą gyvatę, bet man iki visiškos laimės dar kažko trūksta. Jaučiuosi vieniša ir nuo tų obuolių man jau bloga.“ Dievas atsako: „Turiu išeitį. Galiu tau sukurti vyrą.“ – „O kas tas vyras?“ – klausia Ieva. Dievas vardija: „Tai bus kūrinys su daugybe trūkumų. Jis meluos, apgaudinės, bus tuščiagarbis ir manys, kad yra unikalus. Jam patiks medžioti, žudyti. Jis nebus itin protingas, tad turėsi jam nuolat patarinėti, nusileisti, nutylėti. Žodžiu, tau su juo bus sunku.“ Ieva pakėlė antakį ir pasakė: „Skamba puikiai. Bet, Viešpatie, kokia problema?“ – „Galiu jį sukurti su viena sąlyga, – tarė Dievas. – Jis turės manyti, kad sukūriau jį pirmą. Tik atmink, tai bus mažytė mūsų paslaptis. Žinai, tokia... moterų paslaptėlė.“ 

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”