Kubietiškos muzikos dvelksmas

Apie filmus ir jų vertintojus

Apgaulingieji naivumai ir mažosios didybės

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses

Smegenys ir prisiminimai

Mano meilės laiškai

Atsivėrė daugybė prasmių

Piligriminė kelionė po Vilnių

Nepaprastas muzikinis aukojimas

Lengvas kultūros žanras

Amžinieji metų laikai

Kino naujienos trumpai

Rumunų kino panorama ir visa kita

Apie muziką ir infrastruktūrą

Desovietizacijos ritualas

Dangus drumzlinoje akyje

Iš nugalėjusio idiotizmo šalies

Mozartas pagal B’Rocką

Kainos be emocijų

Koncertas muzikos riteriui

PUSLAPIS
108

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Prieš kelias dienas gavau pranešimą spaudai, kviečiantį apsilankyti filmavimo aikštelėje. Jį perskaičiusi supratau, kad į kvietimą neatsiliepsiu, nors filmo lauksiu nekantriai. Tokį sprendimą, manau, geriausiai paaiškins kelios pranešimo citatos, jų kalba ir skyryba netaisytos.
 

Andreas Dresenas apie svajones ir istorijos pamokas

„Vokiško kino dienose“ viešėjo garsus režisierius Andreas Dresenas, kurio filmuose neretai kalbama apie Berlyno sienos griūties pasekmes ir buvusios Rytų Vokietijos gyventojus, bandančius rasti savo vietą naujoje visuomenėje. Dresenas debiutavo 1992 m. filmu „Tylus kraštas“, apdovanotu Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Po dvidešimties metų intensyvaus kūrybinio darbo, naujausiame savo filme „Kai mes svajojome“ režisierius vėl gilinasi į istorinio lūžio laikotarpį ir jaunosios kartos patirtis.

Jo tekantis laikas

Vieną 1948 metų rytą septyniolikmetis gimnazistas Ettore Scola ėjo į mokyklą per karaliaus Viktoro Emanuelio aikštę Romoje, kur tuomet buvo didžiausias miesto turgus, tačiau mokyklos taip ir nepriėjo. Bet ne dėl turgaus pagundų. Aikštėje tądien buvo filmuojamas kinas. Jaunas vyras su berniuku ieškojo „Piazza Vittorio“ turguje savo pavogto dviračio, ir šis veiksmo perkėlimas tiesiog iš gatvės į kino juostą nulėmė tolesnį susižavėjusio gimnazisto gyvenimą. Pirmą gyvą sąlytį su kinu Ettore Scola prisiminė pokalbyje su Sodankiulės kino festivalio publika (dokumentinis filmas „Visada Sodankiulė“). Ir tai buvo ne šiaip filmavimas. Tai buvo Vittorio De Sicos „Dviračių vagys“, tapę svarbiausiu neorealizmo filmu.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”