Kas įvyko 2015 metų liepos 20 dieną Vilniuje?

Ne vien romantika

Vaizduotės pasaulio dirigentas

Kino naujienos trumpai

Kontakto ilgesys

Jubiliejiniame choro „Langas“ koncerte – „Saulėtekio mišios“

Autoriaus balsu

Vandens ir nakties sąjunga

Klounai – juokingi ir grėsmingi

Reikalinga ar nereikalinga?

Sugrįžimas namo

Iš kurio kambario labiau norisi bėgti?

Choras – mylimiausias instrumentas

Liūtas ir balandis

Aplodismentai sugrįžtantiems (II)

Kino naujienos trumpai

Keltiškos ir slaviškos paralelės

Smurtas, klasių kova ir vakarėliai

Pastovus kintamumas

Gyvūnai gydo

PUSLAPIS
106

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Prieš kelias dienas gavau pranešimą spaudai, kviečiantį apsilankyti filmavimo aikštelėje. Jį perskaičiusi supratau, kad į kvietimą neatsiliepsiu, nors filmo lauksiu nekantriai. Tokį sprendimą, manau, geriausiai paaiškins kelios pranešimo citatos, jų kalba ir skyryba netaisytos.
 

Andreas Dresenas apie svajones ir istorijos pamokas

„Vokiško kino dienose“ viešėjo garsus režisierius Andreas Dresenas, kurio filmuose neretai kalbama apie Berlyno sienos griūties pasekmes ir buvusios Rytų Vokietijos gyventojus, bandančius rasti savo vietą naujoje visuomenėje. Dresenas debiutavo 1992 m. filmu „Tylus kraštas“, apdovanotu Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Po dvidešimties metų intensyvaus kūrybinio darbo, naujausiame savo filme „Kai mes svajojome“ režisierius vėl gilinasi į istorinio lūžio laikotarpį ir jaunosios kartos patirtis.

Jo tekantis laikas

Vieną 1948 metų rytą septyniolikmetis gimnazistas Ettore Scola ėjo į mokyklą per karaliaus Viktoro Emanuelio aikštę Romoje, kur tuomet buvo didžiausias miesto turgus, tačiau mokyklos taip ir nepriėjo. Bet ne dėl turgaus pagundų. Aikštėje tądien buvo filmuojamas kinas. Jaunas vyras su berniuku ieškojo „Piazza Vittorio“ turguje savo pavogto dviračio, ir šis veiksmo perkėlimas tiesiog iš gatvės į kino juostą nulėmė tolesnį susižavėjusio gimnazisto gyvenimą. Pirmą gyvą sąlytį su kinu Ettore Scola prisiminė pokalbyje su Sodankiulės kino festivalio publika (dokumentinis filmas „Visada Sodankiulė“). Ir tai buvo ne šiaip filmavimas. Tai buvo Vittorio De Sicos „Dviračių vagys“, tapę svarbiausiu neorealizmo filmu.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”