Kitokie filmai

Jungikliai ir jungtys

Pasakos pojūčiams

Netikėtas kultūrų junginys

Tiesiai į dangų

Kino naujienos trumpai

Drąsūs filmai

Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Kuriu būdamas vienas su savimi

Demagogijos įkaitai

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Gidas karo piligrimams

Kaip patikėti karu

Odė vasarai

Purslai pelkėje

Prasideda Vokiško kino dienos

Legendomis apipinta muzika

Kino naujienos trumpai

Keliai iš akligatvių

PUSLAPIS
71

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Nėra laiko gerumui

Gal tik per vėlai gerumą prisimename. Kai jau laiko jam mažai lieka. Taip tarsi užkadrinėje potekstėje teigia Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas apie Žebriūnų šeimą „Nėra laiko gerumui“. Pradėtas aukščiausia gaida – Arūno Žebriūno samprotavimais apie gyvenimo prasmę, visa tai čia pat paneigiant: „Ateina toks metas, kai nebesinori nei filosofuot, nei kalbėt apie gyvenimo prasmę, o vienintelis noras – tik išsivalyti savo dvasią, ir artimųjų matyti švarią dvasią – tai man dabar svarbiausia.“ Ir Giedrės Kaukaitės Žebriūnienės: „Keturios kartos čia nugyveno...“, javų lauke ieškant giminės šaknų. Paskui per distancinį montažą tos mintys ataidės visame filme. Tačiau kai pradedama aukščiausia gaida, galvoji: o ką reikšmingesnio filmo autorius dar gali pasakyti? Tiesa, filme bus skaudžių, net dramatiškų atvirumo akimirkų, bus nesaugumo, vienišumo ir net sutrikimo tarpsnių, ko nerasime „prestižiniuose“, dažnai nudailintuose nūdienos filmuose... Tačiau tai bus galima suvokti kaip tos pačios aukštos gaidos – gyvenimo prasmės – ieškojimo vingius.

Lietuviškų filmų pavadinimų ypatybės

Išversti filmo pavadinimą iš svetimos kalbos – nedėkingas užsiėmimas. Įvairias užsienio kalbas (ypač anglų) dabar moka visi, tad pasipiktinusiųjų nestinga, juolab kad už tuos vertimus atsakingi platintojai kartu su vertėjais į kalbas nesileidžia. Bet man visada buvo smalsu, kaip tai vyksta. Pasižvalgiusi po kino teatrų repertuarą, regis, supratau tam tikrus dėsningumus. 

Gustavo nuotykiai

Vieną dieną Rojuje Ieva šaukiasi Dievo. Šis klausia, kas nutiko. Ieva sako: „Viešpatie, žinau, kad mane sukūrei, taip pat ir tą gražų sodą, gyvūnus ir tą juokingą gyvatę, bet man iki visiškos laimės dar kažko trūksta. Jaučiuosi vieniša ir nuo tų obuolių man jau bloga.“ Dievas atsako: „Turiu išeitį. Galiu tau sukurti vyrą.“ – „O kas tas vyras?“ – klausia Ieva. Dievas vardija: „Tai bus kūrinys su daugybe trūkumų. Jis meluos, apgaudinės, bus tuščiagarbis ir manys, kad yra unikalus. Jam patiks medžioti, žudyti. Jis nebus itin protingas, tad turėsi jam nuolat patarinėti, nusileisti, nutylėti. Žodžiu, tau su juo bus sunku.“ Ieva pakėlė antakį ir pasakė: „Skamba puikiai. Bet, Viešpatie, kokia problema?“ – „Galiu jį sukurti su viena sąlyga, – tarė Dievas. – Jis turės manyti, kad sukūriau jį pirmą. Tik atmink, tai bus mažytė mūsų paslaptis. Žinai, tokia... moterų paslaptėlė.“ 

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”