Tarsi kartojimas

 

Kiekvienas genius loci su savitu stiliumi, personažais, dvasia, energija, būdingais tik jam vienam ir bendrai Lietuvos fotografijai. Kaip teigia fotografijos centro pranešimas spaudai, – „vietos genijus sugeba išreikšti save tūkstančiuose skirtingų vaizdų: grožio ir tyrumo pripildytuose R. Dichavičiaus „Žieduose tarp žiedų“, nepakartojamuose A. Kunčiaus debesyse virš Vilniaus priemiesčių, nuoširdžiame dvasiniame kaimo gyvenime užfiksuotame R. Požerskio „Atlaiduose“, nerūpestingoje A. Macijausko „Vasaroje“. Vietos dvasia – persmelkiančiuose vaikų žvilgsniuose iš A. Sutkaus ciklo „Lietuvos žmonės“ ir beveik piktorealiniuose A. Miežansko aktuose, kur moteriškas grožis ištirpsta miško grožyje, poetiškame R. Rakausko „Žydėjime“, minimalistinėse A. Zavadskio kopose ir mistiniuose J. Kalvelio miškų peizažuose, labai asmeninėje, egzistencinėje V. Šontos fotografijoje ir optimistinėse M. Baranausko fotoistorijose, žanriniuose R. Augūno eskizuose ir estetiniuose V. Butyrino koliažuose. Galiausiai – skvarbiuose V. Luckaus portretuose. Sunku įsivaizduoti, kad šios nuotraukos galėtų būti darytos kažkur kitur, o ne Lietuvoje. Jose, be abejonės, atsispindi Vieta. Vieta turi reikšmę. Tai ne tik geografinis ar socialinis žymeklis, bet raktas į skirtingų autorių apjungimą; pozicija, pareikšta arba atvirai, arba giliai, tarp eilučių.“

 

Atskirai fotografijos centro Baltojoje salėje buvo pristatyta fotografo V. Strauko 90-mečiui skirta retrospektyva. Ekspozicijoje, kuri buvo paruošta padedant A. Sutkui, rodomos trijų svarbiausių ciklų: „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“ ir „Paskutinis skambutis“ fotografijos. Kiekvienas ciklas tarsi atspindi menininko gyvenimo periodus – vaikystę, jaunystę ir brandą.

 

Ar verta čia rašyti, kokia laisva, lengva, drąsi ir išskirtinė buvo to meto lietuvių fotografija? Su kokiu pavydu į ją žiūrėjo fotografai iš kitų sąjungos šalių? Apie tai jau daug prirašyta, tik būtinai noriu pacituoti porą išgirstų nuomonių: „Tais laikais mes ne tik kad fotografuoti, bet ir pagalvoti apie nuogo moters kūno fotografavimą negalėjome. Tam, kuris būtų išdrįsęs fotografuoti ir eksponuoti, būtų grėsusi griežta bausmė, o štai jūs tai darėte kaip norėjote ir kur norėjote“, „jūsų fotografijos albumų laukdavome kaip duonos, o jų tiražai labai greitai ištirpdavo“. Neslėpsiu, buvo malonu tai girdėti.  

 

Dieną po atidarymo, vasario 5-ąją, tame pačiame centre buvo organizuojama diskusija „Dialogas apie Lietuvos fotografiją“, kurioje dalyvavo Lietuvoje puikiai žinomas autorius Levas Aninskis ir menotyrininkė Irina Čmyreva. Diskusijoje turėjo dalyvauti ir dar vienas asmuo, „Lietuvos fotografijos mokykla“ termino autorius, lietuviškos fotografijos žinovas bei vertintojas, fotografijos kritikas Anri Vartanovas, tačiau dėl nepaaiškintų priežasčių jis, deja, nepasirodė. Diskusijos bei susitikimai su fotografais, kritikais šiame centre jau tapo tradicija ir vyksta beveik kas savaitę. Šią gražią bendravimo formą pradėjo ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Tačiau maskvietiška diskusija teko nusivilti. Nei diskusija, nei dialogas neįvyko. Tai buvo panašiau į L. Aninskio monologą apie jaunystės dienas, apie darbą žurnale „Tautų draugystė“, apie literatūrą ir vokiečius (visai nesupratau, kuo čia dėti tie vokiečiai) ir apie naująją jo knygą. Na gerai. Šiek tiek buvo ir apie Lietuvos fotografiją. Apie Rakauską ir Sutkų, apie Sutkų ir Kunčių. Apie tai, kaip Stanislovas Žvirgždas išvertė jo knygą, o Lietuvos fotomenininkų sąjunga ją išleido. Tačiau visa tai buvo pateikta sentimentalių prisiminimų forma su daugybe su tema nesusijusių ekskursų, be jokio apibendrinimo ar bent jau minimalių, kad ir subjektyvių įžvalgų, kaip Lietuvos fotografija atrodo praėjus 45-iems metams. Iš tiesų diskusijos metu jaučiausi kaip mokyklos aktų salėje besiklausantis garbaus svečio, atvykusio mokiniams papasakoti savo jaunystės prisiminimus. Šį įspūdį palaikė ir pokalbio aplinka – šalia esanti V. Strauko „Paskutinio skambučio“ ekspozicija.

 

Tačiau svarbiausia, kad pati paroda pavyko puikiai ir, fotografijos centro kuratorių tvirtinimu, susilaukė didžiulio dėmesio, daug didesnio, nei buvo įmanoma tikėtis. Jaučiau pasididžiavimą, džiaugiausi, kad teko būti jos liudininku. Šešeri metai bendradarbiavimo su Lietuvos fotografais ir fotomenininkų sąjunga buvo naudingi abiem pusėms. O kas toliau? O toliau dar vienas jubiliejus. Šiais metais A. Sutkui sukanka 75 metai ir šia proga centras ruošia jubiliejinę parodą. Nemažiau įdomu, kad parodos kuratores sužavėjo ne tik „auksinis“ Lietuvos fotografijos tarpsnis, bet ir „parūdijusios“, „išplaukusios“, vadinamosios „nuobodulio estetikos“ atstovų Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Algirdo Šeškaus ir kitų autorių nuotraukos. Taigi laukiame dar vieno reikšmingo Lietuvos fotografijos tarpsnio pristatymo maskviečiams.

 

Maloniai jaudina tai, kad ta srovė, pavadinta „Lietuvos fotografijos mokykla“, yra tarsi nesibaigianti, neišsenkanti versmė. Kiekvienais metais iš jos išplaukia nematytų, fotografų archyvuose užsimetusių kūrinių. Tai įrodo nuostabi V. Luckaus paroda, nauji A. Macijausko darbai „Prospekto“ galerijoje, po Lietuvą keliaujantys R. Augūno lietuviški „Sapnuoju Lietuvą“ vaizdai, o kiek dar nesame matę iš pusės milijono A. Sutkaus archyvo negatyvų?

 

P.S. Parvežu linkėjimus nuo Levo Aninskio – seno gero lietuvių fotografų draugo, kritiko, knygos „Saulė šakose. Apybraižos apie lietuvių fotografiją“ autoriaus. Linkėjimai Stanislovui Žvirgždui, Romualdui Rakauskui, Antanui Sutkui, Algimantui Kunčiui ir visiems kitiems Lietuvos fotografams, su kuriais jį yra suvedęs likimas.