Knygos

Išnirusi, kad įsimintų

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Pasirodė Gražinos Daunoravičienės knyga

Gruodžio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslinė bendruomenė pasitiko naują leidinį – Gražinos Daunoravičienės knygą „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“. Kaip tokių gigantiškų knygų pristatymuose pokštaujama, jei jus užpultų gatvėje, su tokiu talmudu garantuotai pritrėkštumėte ne vieną blogą padarą, o liaunos muzikologės, kaip sakė Rūta Gaidamavičiūtė, tikrai ilgai neišlaikytų jos rankose. Šios knygos svoris, žinoma, vertinamas ne tik lapų kiekiu (668 puslapiai!), bet ir savo reikšme Lietuvos muzikologijos kontekste. Knygą sudaro dvi didelės dalys, teorinė ir istorinė.

 

Knygos pristatymo vakarą koordinavo Jūratė Katinaitė, kalbėjo Jonas Bruveris – vienas iš knygos recenzentų. Subtilusis žodžio meistras nepagailėjo pagyrų autorei, nors ir pakritikavo dėl knygos apimties ar net pavadinimo pasirinkimo. Galiausiai, pabaigoje neutralizavęs kritinį žvilgsnį, vis dėlto išryškino didžiausias šios knygos teigiamybes. Kaip teigė J. Bruveris, visų knygoje iškeliamų, aprašomų bei nagrinėjamų idėjų ir savybių, nuomonių, faktų, tiesų, kaip ir išnagrinėtų komplikuotų partitūrų puslapių gausa yra tiesiog stulbinanti. Kiekvienas sakinys yra pilnas intelektualinio krūvio. Tačiau tą gausą ryžtingai tvarko pasigėrėtinas autorės sugebėjimas tai paversti sklandžiu moksliniu, skaitymo neapsunkinančiu tekstu. Knygos kalba yra itin vaizdinga, laki, bet terminologijos požiūriu – tiksli ir aiški. Daugeliu aspektų tai naujas žodis mūsų muzikologijoje. Veikalas prilygsta jame bei pasaulio muzikologų darbuose nurodomų, cituojamų šiandieninės Europos bei kai kurių kitų šalių muzikologijos, kultūrologijos ir pan. autoritetų veikalams. Tai vienas reikšmingiausių darbų per visą lietuvių muzikologijos istoriją.

Kaip jūra

Tik ką pasirodžiusi Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“– ne tik režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalga, bet ir teatrinis romanas, kurio siužetą sudaro didžiąją gyvenimo dalį greta buvusios žmonos vidinis monologas. Nors knyga stora, – joje sudėtos dvi savarankiškos knygos: „Po dvynių ženklu“ (perleista: Vaga, 1994, 176 p.) ir „Namai be namų“, – ją lengva skaityti, nes nuosekliai pasakojamas teatrinis gyvenimas pilnas įdomių įvykių, netikėtų posūkių ir eseistinių pasažų. Knygos herojus Jurašas mėgsta greitį kelyje ir Amerikos keliais skrieja vėjo greičiu (kaip rašoma prisiminimuose), tad Sluckaitė šį „greitį“ naudoja keliažanrėje knygoje, sugebėdama ne tik važiuoti režisieriaus sudarytu spektaklių maršrutu, bet ir stabtelti įdomesnėse stotelėse bei apmąstyti jųdviejų išaugintą kūrybą.

 

Šiuos menininkus pažįsta didžioji dauguma XX a. antros pusės kūrėjų. Jie – menininkai nomadai, kuria visame pasaulyje, tad jų kūrybinės arterijos siekia net kelis žemynus. Ir svarbiausia – jie laukiami Lietuvoje. Kiekvienais metais tenka išgirsti frazę: „Šiandien spektaklį žiūrės ir Jurašai.“ Tai tarytum įvertinimas, tam tikra tylomis parašyta recenzija. Jų geranoriškumas ir atvirumas teatrui – neišsenkantis, ir tai labai svarbu visai teatrinei bendruomenei.

Nesavarankiškos pastabos

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Sunki kelionė

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

 

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

Dar vienas kraštelis

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

Kūrybinės industrijos Lietuvoje: tarp didžiųjų naratyvų ir kasdienybės

Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.

„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.

Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.

Akylas žvilgsnis į operos meną

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

Faustiški skambesiai teatre

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

 

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

Visas Juzeliūnas

Atidavęs solidžią tyrimų duoklę Juozui Gruodžiui, lietuviškos teorinės muzikologijos Metras profesorius Algirdas Ambrazas kibo į jo paskutinio mokinio – Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kūrybą. Pirmąsias juzeliūniškas publikacijas paskelbęs 1962 m., Ambrazas iki šių dienų liko ištikimas šio kompozitoriaus „ginklanešys“ ir bičiulis. Aptariamąją fundamentalią monografiją, pasinaudodami profesoriaus Vytauto Landsbergio atrasta antraštės forma, – „Visas Čiurlionis“ – galėtume pavadinti „Visas Juzeliūnas“. Kaip ir Čiurlionio svarbiausio tyrinėtojo ir jo meninių idėjų skleidėjo Landsbergio atveju, Ambrazas jau virš pusės šimtmečio yra pagrindinis Juzeliūno kūrybos tyrinėtojas ir ekspertas, biografas, publikavęs apie pusšimtį jo kūrybą gvildenančių rašinių, inicijavęs natų ir plokštelių leidybą, kompozitoriaus jubiliejų paminėjimus, tarp jų ir šių metų Juzeliūno 100-mečio jubiliejų. Tad šioji monografija, prie kurios apmatų darbuotis pradėta dar 1990 metais, yra tarsi pabaigtuvių vainikas, iškeltas virš pusšimtį metų ręsto tyrimų rūmo, įamžinančio Juzeliūno asmenį ir kūrybą.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”