Žibuntas Mikšys, sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, artserija, Dailininkų sąjungos leidykla, 2013, 238 p., 500 egz.
Nebuvo jokios galimybės, kad knyga išeitų prasta ar bent vidutiniško gerumo, mat čia susitiko trys talentingi perfekcionistai: Žibuntas Mikšys, Erika Grigoravičienė ir Jokūbas Jacovskis. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje – nors šiuo atveju buvo knygos priežastimi ir objektu, įsigilinimu ir pedantiškumu garsėja seniai. Tokį įspūdį susidariau tik pradėjusi dirbti „7 meno dienose“, mat redakciją pasiekdavo dailininko laiškai, kur jis nepatingėdavo patikslinti vieną ar kitą sau svarbų dalyką. Pavyzdžiui: „Prieš kurį laiką esu pasiuntęs p. L. Vildžiūnui pareiškimą, kad nesu išeivis (ir toks niekad nebuvau).“ (2003.VII.18)
Net jei ir galėtume aptikti ne vieną jo kūrinį, kur matyti dailininko gestas, atliktas „lengva ranka“, palikta „neužbaigtų“ ar nenudailintų vietų, neverta apsigauti – regis, Ž. Mikšys labai gerai žino, ką ir kodėl daro. Net jei žino intuityviai, tiesiog žino, ir tiek. Kaip knygoje pasakojama, „tvirtai dirbti“ jis išmokęs dar prieš rimtus mokslus dailės būrelyje pas skulptorių Alfonsą Janulį, o ir apžvelgus daugiau jo kūrybos akivaizdu, kad neužbaigtumai ir gestai yra tik gero skonio ir sveiko proto išraiška, tačiau, mano nuomone, visa jo kūryba paremta sistemingu darbu ir nuodugniais apmąstymais apie vaizdo (ir gyvenimo) dėsnius.
Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias dailininko elgesys su kalba. Ta fizine, kuri yra tarp rašto ir pasakymo, bet matoma, nes Ž. Mikšys ją įkūnijo grafikoje. Nepabijočiau net žodžio genialiai. Turiu galvoje knygoje reprodukuojamus kūrinius, sudarytus iš poezijos, dainų, baladžių ar pasakymų žodžių, ekslibriuose veikiančias teksto dalis ir panašius. Knygoje labai padeda po reprodukcijomis esantys vertimai į lietuvių kalbą. Tai intelektualinės meditacijos objektai, kuriuos turi lėtai skaityti tris kartus. Vieną kartą – protu ir akimis, antrą – pilvu, kaulais ar vestibuliariniu aparatu, o trečią kartą – viską sujungiant. Naujomis aplinkybėmis reikia viską pakartoti, nes kūrinys per daug sodrus, kad vienu kartu galėtų visas atsiverti. Na, nebent tik pažengusiems kitaip. Bet, ko gero, visi kūriniai, prie kurių menininkas praleidžia daug laiko, paprašo to laiko atgal.
Kaip tik tokia ir yra ši knyga, kiekvienas puslapis su iliustracija. Bet ir visa knyga. Proporcijos subalansuotos, joks tarpelis nei per didelis, nei per mažas. Šriftas vienos giminės su formatu, lyg elegantiška, santūriai apstatyta, patogi vila, jei vestume paraleles su architektūra. Jokūbas Jacovskis irgi jau nuo seno gerai žinomas kaip patikimas, su „instaliuotais harmonijos failais“, sava įžvalga ir fiziškai mąstantis knygos meistras. Sakydama, kad mąsto fiziškai, turiu galvoje, kad knygos, prie kurių prisidėjo Jokūbas, lapus malonu čiupinėti, nereikia užsigulus per vidurį skėsti puslapių ir prievartauti leidinio, akys neturi žvairuoti į jokią iki galo neatverčiamą perspektyvą. Jo darytos knygos sklandžios, gerbiančios žiūrovą ir gal net lavinančios jų skonį. O svarbiausia, atitinka savo turinį ir sumanytojo požiūrį, vertybes, kryptį.
Knygos sudarytoja ir šios tekstų autorė, menotyrininkė Erika Grigoravičienė savo srityje taip pat išsiskiria profesionalumu, tiesiog mikrochirurginiu tikslumu ir drąsia įžvalga. Tačiau čia ji ne savo virtuoziškumą rodo, šioje knygoje visas dėmesys sutelktas į dailininko kūrybą. Trumpai pristačiusi svarbiausius kūrybinės biografijos faktus ir aplinkybes, pagrindusi juos tyrimu ir pokalbių ištraukomis su autoriumi, E. Grigoravičienė į interpretacijas leidžiasi tik minimaliai, o vietoje to struktūruotai pristato svarbiausias Ž. Mikšio kūrybos sritis ir pagrindinius ciklus. Rengiant knygą apie kone visą gyvenimą, labai lengva pasiduoti pagundoms imti reprezentuoti žmogų kaip ką nors. Kaip Lietuvos nepamiršusį išeivį, kaip nosis šluostantį arba nesuprastą genijų, mielą žmogų (šį vaidmenį paprastai lydi daug vaizdelių iš šeimyninių albumų) ar dar ką nors. Nieko panašaus knygoje nėra. Tik kūryba ir jai atrakinti reikalingi raktai.
Kontekste, kur kiekvienas sutiktas apklijuojamas tokiais superliatyvais kaip neeilinis, išskirtinis, kultinis, legendinis, pasaulinio garso, garsenybė ir panašiai (kaip Aistė Paulina Virbickaitė juokavo: „Šie žodžiai vartojami jau taip pat įprastai kaip misteris ar mis“), pokalbis tiesiog apie meną, gyvenimą ir kūrybos idėjas net sukrečia savo švara ir neįkyrumu. Neabejoju, kad Žibuntui Mikšiui apie save skaityti turėtų būti kiek keista, nes negi tiek gyvenimo galima sudėti į tiek mažai. Neįmanoma. Skaitytojas tik supažindinamas su autoriumi, o toliau turi spręsti pats. Tačiau kiekvienas skyrius veikia kaip vaizduotės tramplinas. Pavyzdžiui, skaitytojui jau lemta imti įsivaizduoti, kaip kažkur Paryžiuje Žibuntas Mikšys, apsikrovęs plokštelėmis ir žaliava koliažams, sėdi prie stalo ir raižo, klijuoja, rašo laiškus. Po to jau Lietuvoje paštininkai beldžiasi į mums žinomų žmonių duris ar anksti ryte šiurena aplink pašto dėžes. Vėliau kiekvienas savo laiptinėje ar virtuvėje plėšia vokus, varto lapus, apžiūri vėl iš naujo, galvoja apie Mikšį, o Mikšys galvoja apie juos. Metai iš metų. Ir tas minčių laukas veikia kaip viena erdvė ar sistema, panaši į tą tarp skruzdžių esamą giluminį ryšį, kuris leidžia pajusti bendrumą. Todėl Žibuntas Mikšys turi visas teises pabrėžti, kad niekada niekur neišėjo ir niekada nebuvo išeivis. O knygos turėtojai galės be galo apžiūrinėti raides, virstančias kūnu, net jei kiti to nesupras. Šio grafiko gyvenimas rodo, kad tai ne taip jau svarbu.
