Daugiau temų

Atgyjantys daiktai

Spėju, kad esate iš tų žmonių, kurie dažnai lankosi sendaikčių turgeliuose. Ko ten ieškote? Kas ten jus traukia? O gal tai tik įprasta scenografo praktika? Ar koks nors specifiškas įkvėpimo šaltinis?

Atspėjote teisingai, esu etatinis sendaikčių turgelių ir antikvariatų lankytojas. Ir jau šioks toks viso to reikalo išmanytojas. Žinoma, Vilniuje jų ne kaži kiek tėra. Lietuvoje nėra gilių blusų turgų tradicijų. Antikvariatų nestinga, tik kainos kandžiojasi... Pavyzdžiui, varinis puodas, kuris čia kainuoja penkiasdešimt eurų, Belgijos blusų turguje kainuotų tik penkis. Na, toks orientacinis kainų sugretinimas. Tačiau gyvename lietuviškos rinkos realijomis, nėra ko piktintis. Kiekvieną šeštadienį stengiuosi aplankyti sendaikčių turgų greta „Compensa“ koncertų salės. Dažniausiai neieškau nieko konkretaus, mėgstu tiesiog ramiai pasivaikščioti, pasidairyti. Tai jau tapo savotišku ritualu. Beveik visi prekiautojai senienomis mane pažįsta, parodo ką turį naujo, pakalbina. Jie malonūs žmonės ir šiaip laiko „rimtu“ pirkėju, kaip vienas jų kažkada pareiškė, nors puikiai žino, jog nesu kolekcininkas-profesionalas, o tik mėgėjas. Mano atveju, lankymasis sendaikčių turgeliuose yra veikiau įkvėpimo šaltinis, nei įprasta scenografo praktika. Tai reguliari meditacinė ekspedicija, ieškant nostalgiškojo grožio ir estetikos apraiškų.

Kai jie nusimes kaukes

Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“

LIETUVOS KULTŪROS BENDRUOMENĖS VIEŠAS LAIŠKAS

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

Knyga, skirta grupei „Post Ars“

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Kino naujienos trumpai

Pastaruoju metu lenkų menininkai vis dažniau steigia naujus susivienijimus. Neseniai juos įkūrė rašytojai ir vertėjai. Lenkų dokumentinio kino režisieriai mano, kad kultūros projektų finansavimą vis dažniau lemia ne kokybė, o politinės autoriaus pažiūros, todėl nusprendė vienytis. Tarp gildijos iniciatorių yra Pawełas Łozińskis („Net nežinai, kaip labai tave myliu“), Jacekas Bławutas, Wojciechas Starońis, Marcinas Koszałka, Maria Zmarz-Koczanowicz, Tomaszas Wolskis, Bartoszas Konopka, Karolina Bielawska („Vadink mane Mariana“), Michałas Marczakas („Visos nemiegotos naktys“) ir kiti garsūs, pasaulyje pripažinti kūrėjai.  Jie nusprendė steigti savo gildiją, nes mano, jog dokumentinis kinas turi kelti svarbius klausimus, o ne reikšti politines pažiūras, juolab kad visuomeninėje televizijoje dokumentinius filmus užgožė atvira propaganda. Pasak gildijos steigėjų, šių dienų Lenkijoje pastebima pavojinga tendencija – kultūros partiškumas, vis dažniau lėšos skiriamos „teisingai mąstantiems“ projektų autoriams. Tai kelia grėsmę dokumentiniam lenkų kinui, kuris pastaraisiais metais garsėja filmais, mezgančiais ryšius tarp žmonių, tampančiais savotiška psichoterapija, nebijančiais veikti tikrovę.

Filmai iš Europos

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.

Naujakurystės radiniai

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Netikėta dėlionės dalelė

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Kino naujienos trumpai

Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.

Tapatybės košmarai

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?

PUSLAPIS
66

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”