Daugiau temų

Visko po truputį

Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.

Gyvenimo vingiai

Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.

 

Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.

Kino naujienos trumpai

Stevenas Spielbergas perkels į ekraną Liz Hannah scenarijų „The Post“. Jis pasakoja apie anksčiau už Votergeito skandalą, 1971-aisiais nuskambėjusius „Pentagono dokumentus“ („Pentagon papers“). Filmas bus apie tai, kaip du „The Washington Post“ redaktoriai nusprendė paskelbti reportažą, pakeitusį jų gyvenimą. Tomas Hanksas vaidins laikraščio redaktorių Beną Bradlee, Meryl Streep – legendinę šio dienraščio leidėją ir redaktorę Katharine Graham. Beje, aktoriai pirmąkart susitiks ekrane.

 

Mūsų laikais, kai slapta informacija „nuteka“ beveik kasdien, „Pentagono dokumentų“ istorija bus itin įdomi. JAV gynybos ministerija paprašė ataskaitos apie Vietnamo karą. Valstybės departamento analitikas Danielis Ellsbergas iš pradžių buvo įsitikinęs karo šalininkas, bet kai nusprendė, kad laimėti Vietname neįmanoma, buvo atleistas ir nutekino informaciją dienraščiui „The New York Times“. Prezidento Nixono administracija visais būdais stengėsi užkirsti kelią ataskaitos paviešinimui. Kai JAV Aukščiausiasis teismas uždraudė „The New York Times“ ataskaitą skelbti, iniciatyvą perėmė „The Washington Post“, pridėjęs dar daugiau informacijos iš 47 tomų ataskaitos.

Nakties svečiai

Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.

 

Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.

Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje atstovaus hipnotizuojančios Žilvino Landzbergo tikrovės

Žilvinas Landzbergas
R
2017 05 10–10 29
Spaudos dienos: gegužės 10–12 d.
Atidarymas: gegužės 12 d., 19 val.

Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Komisaras: Kęstutis Kuizinas
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

57-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvą atstovaus Žilvino Landzbergo instaliacija „R“, atverianti hipnotizuojančias tikroves, kuriose šiaurietiški peizažai ir vaizdiniai susijungia su venecijietiška Scuola San Pasquale pastato balto kubo erdve.

R – tai ryšys, regimybė, ramybė, raktas, radis, renis, refleksija, realybė, reikšmė ir rimas. RA – kaip astronomijoje, mitologijoje, medicinoje, chemijoje, muzikoje, jūreivystėje ir kitur. R yra kompleksiškiausia abėcėlės raidė, aprėpianti platų geometrinių figūrų bei reikšmių spektrą ir tįstanti racionalumo ir fantazijos ribomis.

R yra būdingas Žilvino Landzbergo meninės praktikos elementas, kur R reiškiasi kaip erdvė ir kaip objektas, kaip veikėjas, raidė, ženklas ir portalas. Landzbergo instaliacijos įgyja fizinį ir jutiminį kūną, jose pasitelkiama pasakos struktūra, kuomet archetipiniai elementai, socialinės refleksijos ir asmeninės įžvalgos susipina į fantastinius erdvinius pasakojimus.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje ir baigė podiplomines studijas „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame. Nuo 2003 m. Landzbergas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs savo solo parodas tokiose institucijose kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir „Modern Art Oxford“ Jungtinėje Karalystėje. Jo darbai buvo pristatyti daugelyje tarptautinių grupinių parodų, tokių kaip „About the Trees“ „Zentrum Paul Klee“ Berne (2016), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ „De Hallen“ muziejuje Harleme (2009) bei X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009).

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projektas Vilniuje bus pristatytas balandžio 11 d. Šiuolaikinio meno centre.

Oficialus Lietuvos paviljono atidarymas Venecijoje įvyks gegužės 12 d., 19 val., Scuola San Pasquale, San Francensco della Vigna, Castello 2786, Venecijoje.

Lietuvos paviljono atstovė spaudai: Eglė Trimailovaitė, E: egle@cac.lt / T: +370 692 06667

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.  

Ypatinga padėka Lebwen Art Foundation ir Monikai Mačiulytei

 

Kino naujienos trumpai

Lietuvos kino centras paskirstė šių metų pirmojo konkurso finansavimą kino projektams. Iš viso paremti 23 kino projektai, bendra jiems skirta suma – 2 010 200 eurų. Paramą gavo 18 prodiuserių kompanijų, savo sumanymus įgyvendins 23 režisieriai. Bus finansuojami 11 vaidybinių ilgametražių, 9 dokumentiniai ilgametražiai, 2 animaciniai trumpametražiai ir 1 interaktyvus kino projektas (iš jų 3 debiutai).

 

46 tūkstančiai eurų skirti penkiems parengiamųjų darbų projektams. Režisieriai imasi naujų temų savo filmams: Audrius Stonys kurs filmą „Kitoje pasaulio pusėje“, pasakojantį apie Urugvajuje veikiantį folklorinių šokių kolektyvą ir jo bandymus išsaugoti lietuviško tautinio identiteto likučius, Romas Zabarauskas filme „Advokatas“ nagrinės kūrėjui artimas homofobijos ir ksenofobijos temas.OK

14 filmų kuriami su kino kompanijomis iš Latvijos, Olandijos, Latvijos, Vokietijos, Bulgarijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Italijos, Švedijos. Tarp kino projektų – Linos Lužytės „Pilis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“ bei Audriaus Mickevičiaus „Pavyzdingas elgesys“.

Išnirusi, kad įsimintų

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Saldainiai su pipirais

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

 

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?

Kino naujienos trumpai

Lietuvių kino akademija skelbia kvietimą teikti paraiškas dešimtiesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Užpildytos paraiškos pateikiamos elektroniniu būdu nuo 2017 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. balandžio mėn. 1 d. 24 val. Akademijos Taryba sudarys atrankos vertinimo komisiją iki 2017 m. kovo 14 d. Komisija pradės darbą 2017 m. balandžio 3 d. Jos protokolas bus pateiktas Tarybai iki 2017 m. balandžio 26 d. 18 val. Laureatus iš nominuotųjų sąrašo kiekvienoje kategorijoje rinks LiKA tikrieji nariai slaptu balsavimu elektroniniu būdu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 24 val. Šiais metais apdovanojimai bus įteikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, birželio 13 dieną.

Apie režisierius

1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.

PUSLAPIS
62

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”