Daugiau temų

Rinka ir ugnis

Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Praeities randai

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Pareiškimas dėl vykdomų statybos darbų Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje

2017-03-29 /  Nr. 2

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei                                                     
dmm@lrkm.lt

Kultūros paveldo departamento direktorei                                                         
prie Kultūros ministerijos
centras@kpd.lt

Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui
info@am.lt

Lietuvos Respublikos Seimo
Kultūros komitetui
sviemkkt@lrs.lt

Lietuvos Respublikos Prezidento
Švietimo, mokslo ir kultūros grupei
ruta.kackute@president.lt

Vilniaus miesto merui
meras@vilnius.lt


PAREIŠKIMAS DĖL VYKDOMŲ STATYBOS DARBŲ VILNIAUS MISIONIERIŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIO TERITORIJOJE


Lietuvos dailės istorikų draugijos (toliau – LDID) nariai reiškia susirūpinimą dėl pradėtų statybos darbų ant Išganytojo kalvos šalia buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios. LDID visiškai pritaria Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos išsakytai pozicijai, kuri buvo išdėstyta raštu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (ir kitoms šalies institucijoms) š. m. kovo 24 d. (rašto Nr. VII-28 (6.5)).
Atkreipiame dėmesį, kad į Lietuvos kultūros vertybių registrą Misionierių vienuolyno ansamblis yra įtrauktas kaip valstybės saugoma nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė, o šios vertybės patvirtintoji teritorija apima Misionierių bažnyčią ir vienuolyną, taip pat šaritėms priklausiusius Vaikelio Jėzaus namus (prieglaudą).


Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai 2015-12-14 EV-1054 nustato „Ligoninės pastatų Subačiaus 20 ir 22, slėptuvės ir transformatorinės Subačiaus 28 rekonstravimas pritaikant juos gyvenamiesiems namams, kartu atliekant Subačiaus 20 - Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato tvarkybos darbus ir gyvenamojo korpuso naują statybą atkuriant neišlikusį sklypo užstatymą“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą atkūrimas yra neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai (2 str. 5 d.), o moksliniai tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas (18 str. 1 d.).
Iš statybų projekto akivaizdu, kad atkūrimas nėra vykdomas, nes naujų statinių išdėstymas sklype ir architektūriniai sprendimai neturi nieko bendra su Misionierių ansambliu.


Manome, kad taip galėjo atsitikti, nes planavimo ir projektavimo reikmėms atliktieji Misionierių vienuolyno ansamblio moksliniai tyrimai yra fragmentiški, nenuoseklūs, todėl visiškai nepakankami kokiems nors ansamblio keitimams, ypač tokio masto, kaip dabar, statyboms vykdyti: nėra ansamblio stilistinės meninės raidos retrospektyvinių analizių (nors ansamblis formavosi apie 200 metų), netyrinėti šio barokinio užmiesčio ansamblio parkinis kraštovaizdis (nors architektūros ir parkų, sodų, takų sistemų, vandenų, šlaitų ir kitų kraštovaizdžio elementų integravimas į vieningus ansamblius yra išskirtinis baroko architektūros bruožas), apskritai neidentifikuotas buvęs užstatymas, jo sąsajos su bendrąją ansamblio funkcine ir menine sąranga, pavidalai (nors archeologiniais tyrimais visame sklype rasta nemažai statinių liekanų), apskritai neatlikti geografiniai-geologiniai tyrimai kalvos morfologinei raidai nustatyti (o neturint šios retrospektyvos, t.y., nežinant, kokios kalvos būta XV-XVI, XVII arba XVIII a., niekuo nepagrįsti projektuotojų tvirtinimai, neva vykdomas kalvos nukasimas beveik dviem metrais yra „istorinio reljefo atkūrimas“). Neturint šių tyrimų duomenų, atkūrimas apskritai neįmanomas, o iš esmės keisti valstybės saugomą nacionalinę vertybę draudžia įstatymai.
Prašome išaiškinti, kodėl nebuvo atlikti visaverčiai ir visapusiški vieno iš unikaliausių Vilniaus senamiesčio architektūros ansamblių moksliniai tyrimai, kodėl specialiuoju planu sklypai atskirti ne pagal istorines abiejų vienuolijų gyvavimo ir klestėjimo laikotarpio ribas, bet pagal dėl carinių represijų metu susidariusią situaciją, kai vienuolynas buvo prievarta uždarytas, o jo valda išdraskyta, taip pat, ar tyrimais nepagrįsti vykdomi kasimo ir statybos darbai nesunaikins ansamblio istorinės, kultūrinės ir meninės vertės ir negrįžtamai nesužalos Vilniaus senamiesčio – Lietuvos Respublikos paminklo ir  UNESCO pasaulio paveldo vertybės – panoramų, silueto, miestovaizdžio autentiškumo ir vientisumo.


Manome, kad būtina atlikti minėtų tyrimų išorinę ekspertizę, tyrimus atitinkamai papildyti ir tik naujų integruotų tyrimų pagrindu priimti konkrečius sprendimus dėl ansamblio atkūrimo, kurį nustato Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai.


Taip pat kviečiame skubiai imtis priemonių, kad bažnyčia fiziškai nenukentėtų (neskilinėtų, nesmegtų, nebūtų pažeisti trapūs architektūriniai elementai ir lipdiniai), o kalva nepradėtų irti dėl dabar vykdomų didelių kasimo darbų, statybinės technikos ir kito transporto keliamų vibracijų, o ateityje ir dėl naujų statybų apkrovos kalvai.


Atkreipiame dėmesį, kad buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu. Vilniaus istorinio centro kaip UNESCO pasaulio paveldo nominacinėje byloje nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai pastatai ir jų kompleksai priklauso šešioms didelėms architektūros ansamblių grupėms, sudarančioms Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę, o Vizitiečių-Misionierių bažnyčių kompleksas yra vienas iš jų.


Dr. Algė Andriulytė,     

pirmininkė                                            

Nariai:
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė
Dr. Lina Balaišytė
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė
Doc. dr. Rasa Butvilaitė
Dr. Lijana Birškytė-Klimienė
Dr. Juozapas Blažiūnas (Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius)
Dr. Asta Giniūnienė
Doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė
Dr. Marius Iršėnas
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė
Dr. (hp) Rūta Janonienė (Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė)
Dr. Margarita Janušonienė
Dr. Teresė Jurkuvienė
Kristina Jokubavičienė (ICOMOS narė)
Dr. Auksė Kaladžinskaitė
Dr. Dalia Klajumienė (VDA Paminklotvarkos katerdos vedėja)
Dr. Jolita Liškevičienė
Jūratė Markevičienė (ICOMOS narė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė)
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė)
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė
Dr. Lijana Natalevičienė
Doc. dr. Agnė Narušytė
Dr. Mindaugas Paknys
Dr. Ieva Pleikienė
Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (AICA Lietuvos sekcijos prezidentė)
Dr. Tojana Račiūnaitė (VDA Dailėtyros instituto direktorė)
Dr. Dalia Ramonienė
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
Dr. Regimanta Stankevičienė
Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė
Doc. dr. Vaida Ščiglienė
Dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorė)
Dr. Vytautas Tumėnas
Dr. Nijolė Tumėnienė
Dr. Skaidrė Urbonienė
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
Dr. Aušra Vasiliauskienė
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė
Dr. Jolanta Zabulytė

 

Kino naujienos trumpai

Gera naujiena besidomintiems rusų ir sovietiniu kinu: balandžio 21 d. pradėjo veikti internetinis mokslo populiarinimo ir edukacinis projektas, kuris padės susipažinti ne tik su rusų kino istorija, bet ir su istoriniu šio kino kontekstu. Tinklalapyje www.chapaev.media galima rasti straipsnius, mokslo tyrinėjimus, dokumentus ir vaizdo medžiagą. Istorinį kontekstą suvokti padės atskiri edukaciniai kursai. Kol kas jų dveji – vieni skirti mokykliniams filmams ir mokytojo įvaizdžiui juose, kiti – kino vaikams pradininkei Margaritai Barskajai. Netrukus turėtų pasirodyti dar dešimt, iš viso planuojama dvidešimt.

Pristatant kiekvieną filmą ir kūrėją, pateikiami tekstai, fotografijos ir vaizdo medžiaga: skirtingais metais rašyti profesionalūs kritikos straipsniai ir recenzijos, interviu, scenarijų ir paskaitų fragmentai, nuotraukos iš filmavimo aikštelės ir filmo. Specialiame projekte „Liudininkai, dalyviai ir palikuonys“ pristatomi vaizdo interviu su kino proceso dalyviais bei sovietų kinematografininkų vaikais ir anūkais. Planuojami atskiri kursai, skirti kino ir teatro, kino ir literatūros, kino ir muzikos, kino ir architektūros santykiams. Tinklalapyje atsiras suskaitmenintos knygos, spaudos leidiniai, asmeniniai archyvai, kurių nėra bibliotekose.

Žvilgsniai ir žodžiai

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

Kino naujienos trumpai

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje, rezoliucija

Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui


Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje,

REZOLIUCIJA

Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos partijos ir vyriausybės savo programose deklaratyviai kartojo, kad kultūra yra jų politikos prioritetas. Pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai tokį prioritetą skelbė garsiausiai. Deja, rašytojai ir grožinės literatūros vertėjai savo prioritetiškumo niekaip nepatiria. Priešingai – nauji mokesčių pakeitimai kūrėjus skurdina ir stumia į gyvenimo paribį.


Kurį laiką galiojo kūrėjų ir valdžios diskusijų dėka pasiektas sprendimas nuo autorinių sutarčių mokėti socialinio draudimo įmokas nuo pusės pajamų. Bet jis neseniai atšauktas, ir uždėta prievolė mokėti nuo visų pajamų. Kodėl? Primygtinai raginame grįžti į buvusią padėtį.


Lietuvos socialinio draudimo sistema intelektinės nuosavybės turėtojo ir kitos šalies santykius, taip pat disponavimą tokiu turtu prilygina darbdavio ir darbuotojo santykiams. Tai niekaip nesutinka su 1999 03 09 Europos Parlamento Rezoliucija „Dėl menininkų padėties ir vaidmens Europos Sąjungoje“.


Mes nereikalaujame lengvatų ar išskirtinių sąlygų. Mes norime teisingos ir autorių darbo specifiką atitinkančios mokestinės aplinkos. Nekomercinis menas nėra serijinė gamyba ar vienadienių individualių reikmių tenkinimas, sudėtingi kūriniai įvertinami ir pripažįstami tik po kurio laiko, bet jie kuria Lietuvos kultūros prestižą ir veidą. Tai nėra veikla, mūsų nedidelėje kalbinėje bendruomenėje laiduojanti pragyvenimą autoriui, bet ji padeda išlikti tai bendruomenei. Todėl raginame atsižvelgti į autorių darbo specifiką ir rašytojų bei vertėjų honorarų apmokestinimą sutaikyti su tos specifikos supratimu.


Jūsų dėmesį rašto žmonių socialinėms reikmėms vertinsime pagal reakciją į šią Rezoliuciją. Lauksime atsakymo.

Ritualai ir riestainiai

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

Kino naujienos trumpai

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

 

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

Laiko idealai

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

PUSLAPIS
64

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”