Reta patirtis – išvysti Jono Meko filmą kino salėje. Kaip tik todėl jo retrospektyvoje naudojamasi proga parodyti visas įmanomas šio autoriaus filmų galias ir grožį. Klajonės po Niujorką ir kitos įdomios pasaulio vietos, prisiminimai iš gimtinės, asmeninio gyvenimo fragmentai, nutikę daugiau nei per šešias dešimtis metų. Iki sausio 7 d. Pompidou šiuolaikinio meno centras suteikia galimybę pasinerti į Jono Meko kinematografijos darbus, susipažinti su išplėstine jų retrospektyva. Iš viso pateikiami 74 filmai, kai kurie jų anksčiau nerodyti. Filmų kūrėjas, kuris gruodžio 24 d. šventė savo devyniasdešimtmetį, pavadino šią retrospektyvą savo kinematografinės praktikos iki šių dienų apžvalga. Pasirinkti tie filmai, kuriuos jis laikė užbaigtais. Tai ne pirmoji Meko retrospektyva Prancūzijoje – dvi rodytos prieš tai, 1992 ir 2002 metais, – bet tai yra pirmas kartas, kai pateikiama tokia plati jo darbų įvairovė.
Po klasikinių filmų „Valdenas“ („Walden“, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) arba „Prarasta, prarasta, prarasta“ („Lost Lost Lost“, 1976), visada sutinkamų emocingai, programa sugrąžina 7-ojo dešimtmečio pradžią ir gilius jo filmus „Medžių šautuvai“ („Guns of the Trees“, 1962) ir „Brigada“ („The Brig“, 1964), lydimus politinių trumpametražių arba įrašytų performansų. Šis laikotarpis žymi jo kūrybos etapą iki pradedant praktikuoti dienoraštinio kino formą. Tuomet Mekas redagavo žurnalą „Film Culture“, turėjo savo skiltį „Movie Journal“ laikraštyje „The Village Voice“ ir padėjo steigti sklaidos struktūras filmams, kurių egzistavimą jis gynė, tokias kaip Filmų kūrėjų kooperatyvą – 1962-aisiais, po to Filmo kūrėjų kinoteką – 1964-aisiais.
Po trijų dešimčių metų, kai filmuotas dienoraštis tapo dominuojančia jo kinematografijos darbų forma, Jonas Mekas išmainė savo „Bolex“ kamerą į videokamerą. Ši nauja kryptis jo praktikoje – jai dabar jau kelios dešimtys metų – yra dažnai nuvertinama, retas kritikas ja domisi. Atsiradę filmai, be jokios abejonės, yra mažiau spalvingi, o vaizdo ir garso sinchronizacija išsklaido tą paslaptingą aurą, kuri gaubia jo sidabrinius filmus. Vis dėlto būtina pamatyti „Scenas iš paskutinių trijų Aleno dvasios žemėje dienų“ („Scenes from Allen’s Last Three Days on Earth as a Spirit“, 1997), labai paveikų Alleno Ginsbergo portretą, sukurtą praėjus vos kelioms valandoms po amerikiečių poeto mirties, kad suprastume, jog videoformatas leidžia fiksuoti besitęsiantį laikinumą ir geba išvengti sidabrinių filmų kadrų kapotumo.
Su „Laišku iš Grynpointo“ („A Letter from Greenpoint“, 2004) Mekas palieka Manhataną, vietą, kur su šeima gyveno trisdešimt metų, vietą, kurioje jis buvo labiausiai įsišaknijęs, dėl Bruklino, kur vėl teks įsikurti. Nors pasikeitė kinematografinis instrumentas, esmė išlieka: aštrus žvilgsnis, autoriaus dalyvavimas, atvirumas jį supančiam pasauliui, noras papasakoti ir perteikti gyvenimo istorijas, akimirkas, pagauti kamera Rojaus fragmentus. Pavyzdžiui, knyginė „Tūkstantis ir viena naktis“ yra savaip aplankytos filme „Bemiegių naktų istorijos“ („Sleepless Nights Stories“, 2011). Daugiau nei 25-iose visame pasaulyje surinktose istorijose matome avangardo legendas Patti Smith, Yoko Ono, Louise Bourgeois, jos prasilenkia su naująja karta – Harmony Korine, Björk arba prancūzų aktoriumi ir režisieriumi Louisu Garreliu.
Pastaraisiais metais Pompidou centro kino programa siekiama parodų aplinką pristatyti kaip galimą erdvę kinui. Čia yra eksponuojama dalis moderniausių Jono Meko darbų – jo instaliacija „365 dienų projektas“ („365 Day Project“), o jo 2007-ųjų dienoraštis rodomas dvylikoje ekranų – vienas ekranas skirtas vienam mėnesiui. Įkvėptas italų poeto Petrarkos 365 poemų, Jonas Mekas sukūrė po vieną filmą kiekvienai dienai, čia yra naujausių videovaizdų, nufilmuotų 2007-aisiais, o kartais naudojami ankstesni sidabrinio laikotarpio vaizdai. Šios trisdešimt aštuonios Jono Meko gyvenimo valandos, kurios bėga dokumentuodamos kino kūrėją, rodomos ratu toje pačioje parodos erdvėje. Taip pat pateikiami seni reti kadrai – Joną Meką, sukantį savo pirmuosius filmus, filmuoja Stormas De Hirschas arba Charles’as I. Levine’as, – ir patys naujausi, tarp kurių du šiais metais užbaigti filmai, kur Mekas mus vis stebina savo gyvybingumu. Tai duoklė Mekui kaip pogrindinio kino legendai, o tikrasis atradimas su Meko kūryba susipažinusiam žiūrovui – nufilmuotas jo susirašinėjimas su ispanų režisieriumi José Luisu Guerinu. Pastarasis avangardo atstovas nuo 9-ojo dešimtmečio yra prisidėjęs prie savo šalies kino atsinaujinimo, o jo darbai šiuo metu taip pat yra rodomi Pompidou centre. Šiam dialogui suteiktas pavadinimas „Jonas Mekas / José Luis Guerin, susirašinėjantys kino kūrėjai“.
Naujovišką epistolinio žanro formatą prieš kelerius metus inicijavo Barselonos šiuolaikinės kultūros centras ir Victoras Erice’as bei Abbasas Kiarostami. Abu filmų kūrėjai nuolatos juda iš vietos į vietą, nuolat persikrausto, o filmuose keičiasi savo aplankytomis teritorijomis: José Luisas Guerinas, sekdamas Henry’o Davido Thoreau, tokio brangaus Mekui, pėdomis, išsirengia į Vadeną (Ispanijoje, – red. past.), o Mekas grįžta ir tiria karo išdraskytos Europos liekanas Lenkijoje ir Slovakijoje. Didingi ir kartu labai paprasti nespalvoti Guerino vaizdai atliepė vilties kupinus vaizdus, tokius būdingus Jono Meko filmams. Savo paskutiniame laiške, datuojamame 2011-ųjų balandį ir nufilmuotame Japonijoje, José Luisas Guerinas jaunam režisieriui paaiškina Jono Meko veiksmų ir filmų svarbą Franko režimo kontekste: „Jūsų darbas, jūsų tekstai mums veikė kaip skydas“, – teigia jis. Šio nenuilstančio kovotojo už nepriklausomybę visomis formomis, kine kaip ir gyvenime, pripažinimas puikiai apibendrina Jono Meko darbų svarbą XX amžiuje.
Uždarymo renginyje sausio 7 d. bus pristatytas naujausias Meko filmas iškalbingu pavadinimu „Laimingo žmogaus gyvenimo kadrai“ („Outtakes from the Life of a Happy Man“).
Jonas Mekas. „Laiškai José Luisui“. 2010 m.Jonas Mekas. „Šioje rojaus pusėje“. 1999 m.Jonas Mekas. „Valdenas“. 1969 m. Jonas Mekas. „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. 1972 m.
