Dailė

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Du vyrukai iš Alytaus

Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Šešėliai tapybos kadruose

Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.

Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.

Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

12-8-4

Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.

Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Daiktai savyje, mumyse ir tarp mūsų

2000 m. Vokietijoje Konstantino Bogdano jaun. surengtai grupinei parodai „Fragile“ nufotografavau savo virtuvės baldus ir prietaisus. Įdėjau realistiškai detalias jų nuotraukas į tikro dydžio stiklo kubus. Eksponavome ekologiškoje konferencijų erdvėje – tokioje „teletabių“ aplinkoje, kur namukai apaugę gėlėmis, pasodintomis ant stogų, o kai kurie sukasi pagal saulę. Ta „chruščiovinė“ virtuvė ten atrodė itin keista, netikėta. Pirma vieša darbų ekspozicija vyko vasarą, ir ilgainiui tuose uždaruose kubuose susidarė šiltnamis. Aplink juos veją šienaudavo, o kubuose prižėlė žolės. Jų viduje buvo dar mažesnių kubų, ten ji išaugo dar aukštesnė... Taip aplinka pati „sudalyvavo“ parodoje.

Meno espreso

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Tapyba kaip žaizda

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

PUSLAPIS
63

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”