„Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“) www.juditakunis.com
Dar negirdėta lietuvių choreografė Londone pristato naują šokio spektaklį – prieš kelias savaites mirgėjo Lietuvos žiniasklaida. Taip buvo pranešta apie Vilniuje gimusios ir augusios, dabar Jungtinės Karalystės sostinėje gyvenančios Ievos Kuniskis (g. 1982) premjerą „Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“). Kadaise taupiusi pinigus, kad tik galėtų pamatyti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius, šiandien ji jau baigusi Midlesekso universiteto šokio studijų programą ir žengia į profesionalią šokio sceną šiuolaikinio šokio centre „The Place“.
Judesio menas Tau pažįstamas nuo vaikystės. Tavo tėtis vadovavo pantomimos būreliui, pati lankei Jekaterinos Deineko šokio pamokas. Vis dėlto atvykusi į Londoną iš pradžių studijavai grafinį dizainą ir fotografiją. Kodėl galiausiai pasirinkai šokį?
Kitas specialybes studijavau ieškodama savo vietos. Nors man visada labai patiko šokis, nemaniau, kad galėčiau jį studijuoti. Atrodė, kad jei nešokau baleto nuo 3 metų, tai jau niekada šokėja nebūsiu. Esu labai laiminga, kad klydau!
Dirbti fotostudijoje sunku. Mėgau savo darbą, bet pritrūkdavau motyvacijos. Šokio studijoje irgi ne visada lengva. Būna sunku ir fiziškai – nuolatos esi nusėtas mėlynėmis, maudžia raumenis, ir kūrybiškai – pasitaiko dvejonių, netikrumo akimirkų, kartais atsitrenki į akliną sieną (tokiais atvejais niekas negelbsti taip, kaip šokėjų, su kuriais dirbu, tikėjimas). Bet šokyje man niekada netrūksta motyvacijos, kad ir kaip būtų sunku. Šis jausmas – įrodymas, kad tikrai radau savo vietą.
Lietuvoje vis daugėja šokėjų ir choreografų, studijas baigusių užsienyje. Agnija Šeiko mokėsi Roterdamo šokio akademijoje, Loreta Juodkaitė, Austėja Vilkaitytė – Zalcburgo eksperimentinėje šokio mokykloje. Kodėl pasirinkai šokio studijas Londone? Kaip Tau atrodo, koks yra svarbiausias studijų ten privalumas?
Kad pasirinkau Londoną – atsitiktinumas. Jau tada buvau iki ausų įsimylėjusi šį miestą ir nenorėjau vykti kitur. Studijoms išsirinkau pusiau akademinį kursą (jei tiksliau, jis buvo 60% praktinis ir 40% teorinis), nes norėjau susipažinti ne vien su šiuolaikinio šokio technikomis, bet ir su kontekstu. Taip pat dažnai vaikščiojau į pamokas „The Place“ ir kitur, kad įgyčiau naujų įgūdžių.
Šiame mieste viskas yra ant slenksčio. Gali rasti (beveik) bet kurios metodikos ir lygio pamokas. Čia atradau ir savo mėgstamą Gaga metodą (dabar svajoju vykti į Tel Avivą ir mokytis jo iš „Batsheva“ kolektyvo). Yra gausybė gerų kontaktinės improvizacijos grupių, gali rinktis, kuris vadovas tau labiau patinka. Prieš porą metų atsirado pirmoji Flying Low technikos mokytoja. Vardinu tai, kas man artima ir įdomu, bet iš tiesų Londone galima rasti labai daug visko!
Jei kūrybai pritrūksta įkvėpimo, čia ir parodos, pasirodymai, kitokie renginiai, kursai, paskaitos – tik spėk! Ir kad tik piniginė atlaikytų! Be to, Londonas – toks miestas, kuriame yra vietos visokio plauko žmonėms, įvairiems pomėgiams ir stiliams. Susiburia nuostabūs žmonės, jie tave įkvepia, išmoko kažko naujo, palaiko. Net ir tie, kurie nesupranta tokios estetikos, kokią aš kuriu, vis tiek paremia, paskatina. Čia visi visada kažko ieško ir kažką atranda. Londonas – pati puikiausia vieta „kempinėms“.
Paprastai choreografai pradeda nuo solo projektų, dažnai pasirodo scenoje patys. Debiutuoji dirbdama su trimis šokėjais, kurie kilę iš įvairių kultūrų, yra studijavę skirtinguose pasaulio kraštuose. Kaip sekasi su jais susikalbėti?
Esu šokusi savo pastatyme – kartu su choreografe Anuska Fernandez sukūrėme spektaklį „Drabužiai“ („Clothes“). Kūrybinis procesas buvo sunkus – neįmanoma būti šokėju ir stebėtoju vienu metu. Po spektaklio abi dievagojomės, kad savo darbuose daugiau niekada nešoksime. Nors kartais galvodama apie „Gone to Get Milk“ pasvarstau, kurios iš merginų vaidmenį norėčiau perimti – žinau, kad atlikčiau tiksliai taip, kaip įsivaizduoju. Bet be kitų šokėjų niekad nepasiekčiau tokio rezultato. Todėl kol kas šoku tik kitų choreografų kūriniuose.
Spektakliui šokėjus suradau per atranką. Vedžiau kūrybines dirbtuves, daviau užduotis ir žiūrėjau, kaip reaguoja, kaip improvizuoja, kaip interpretuoja mano medžiagą. Helen Aschauer, Zoe Georgallis ir Charlie’s Cooperis Fordas išsiskyrė emocijų perteikimu – visi trys iš karto suprato, pajuto, ko aš prašau. Mane įkvepia įvairi jų patirtis, skirtingos kultūros. Scenoje tai suteikia išskirtinumo ir dinamikos. Mėgstu dirbti su ekspresyviais šokėjais, stipriomis asmenybėmis. Scenoje man tai įdomiau nei techniškai ištobulinti kūnai.
Dirbdama skatinu šokėjų iniciatyvą. Kartais šis metodas kertasi su labai tiksliomis užduotimis, kurias jie turėtų atlikti. Tada – dilema. Kas man svarbiau: judesio išraiška, būtent tokia, kokią aš sukūriau, ar šokėjų charakteris? Kartais sėdime ir aiškinamės, kokia kiekvieno judesio prasmė, o kartais išmetame visą mano medžiagą ir šokėjai patys lipdo choreografinę frazę.
Jungtinėje Karalystėje šokėjų pasirinkimas gerokai platesnis nei Lietuvoje – daugiau žmonių, daugiau fizinių tipažų, didesnė įvaldytų technikų įvairovė... Ar pakanka, kad atlikėjai būtų techniški?
Technika man turbūt nėra tiek svarbi, kiek charakteringumas ir kūno išraiška. Įdomu, kai šokėjai į pastatymą gali įnešti ką nors unikalaus, savito. Žiūriu, kaip jie interpretuoja judesį, kaip improvizuoja, ar kuria patys. Svarbus jų ekspresyvumas – visi trys „Gone to Get Milk“ šokėjai yra puikūs aktoriai.
Šokėjai turi pajausti, ką ir kodėl jie atlieka, paviršutinis judesio atlikimas neturi prasmės. Didžiausias komplimentas, kurį esu gavusi iš Zoe, Charlie’o ir Helen – kad aš ištraukiau į paviršių jų tikruosius būdo bruožus, pasirodymo metu jie jaučiasi savimi, neapsimetinėja. Vadinasi, per atranką pasirinkau teisingai ir studijoje sugebėjau viską paaiškinti.
Kokiomis temomis įdomiausia kalbėti per kūno judesį? Kas atrodo aktualu, iš ko semiesi medžiagos, įkvėpimo?
Viskas, ką darau, remiasi emocija. Pradinė idėja gali kilti iš bet kur, tuomet ją gliaudau tol, kol ištraukiu pagrindines emocines sąsajas. Pavyzdžiui, „Gone to Get Milk“ pradėjo megztis žiūrint į tapytojo Franciso Bacono paveikslus. Paskui ilgai nešiojausi jausmą, kol išsiaiškinau, kuo jis man artimas. Tada jau ėjau į studiją.
Scenoje abstrakčią emociją jungiu su buities temomis, nes tai visiems atpažįstama. Taip pat man įdomu, kaip kūnas reaguoja ir išreiškia emociją. Kokiu judesiu tampa neviltis, irzlumas, apatija. Darbuose vengiu judesių, galinčių atsirasti vien estetikos sumetimais. Turiu jiems rasti pateisinimą, o jei nerandu – tenka išmesti.
Žinoma, vaizdinės estetikos neatmetu – šokis juk yra vaizdinis menas. Jaučiu ir fotografijos įtaką – galvoje kaip mažytes nuotraukas kuriu vaizdus, juose ieškau simbolikos, o kartais – tiesiog grožio (žinoma, jį turiu pateisinti!). Taip spektaklyje „Gone to Get Milk“ atsirado apelsinai.
Lietuvoje vis labiau šaknis leidžia Vakaruose populiarus konceptualusis menas, kuris apeliuoja į žmogaus loginį mąstymą. Kodėl emocija tokia svarbi?
Užkabindamas emociją palieki gilesnę žymę. Mėginu kurti taip, kad ne visos kortos būtų iškart atverstos, o žiūrovas galėtų semtis iš savo patirties ir sukurti savo turinį. Po „Gone to Get Milk“ premjeros girdžiu labai įdomių atsiliepimų ir įvairių interpretacijų. Vadinasi, išėję iš salės žmonės galvoja apie spektaklį, jis juos palietė.
Žinoma, man ir pačiai emocija yra svarbi. Praeities įvykius labiau pamenu kaip pojūčius, išgyvenimus: galiu neprisiminti laiko, vietos, bet išgyventa emocija išlieka ryški.
Kuo ypatinga britų šokio scena, kokios jos tendencijos? Kokie kūrėjai Tau įdomiausi? Kur reiktų eiti žiūrėti šokio Londone?
Su draugais dažnai juokaujame, kad šokis yra benamis: eksperimentai ir naujausi atradimai vyksta mažuose nepriklausomuose teatruose (vadinamuose „fringe theatre“), apleistose gamyklose, kavinėse, kurių savininkai mėgsta šokį, gatvėse, po tiltais ir t.t. Vienas svarbiausių eksperimentinio darbo centrų yra „Chisenhale Dance Space“, jo istorija siekia jau 40 metų. Žinoma, yra tokie šokio namai kaip „Sadlers Wells“, „The Place“, šiuolaikinio meno erdvė „Barbican“. Bet visada ieškoma naujų būdų, kaip pritraukti žiūrovą, pasidalinti savo idėjomis. Tai yra nuostabu!
Kokie artimiausi planai? Esi užsiminusi apie naują projektą. Kas tai bus?
Dabar visa energija sutelkta į „Gone to Get Milk“. Po premjeros iškilo daugybė klausimų. Vėl lekiame su šokėjais į studiją, iš naujo narpliojame, nagrinėjame, ar tais „žodžiais“ viską išsakėme. Pasirodymo metu išlindo detalės, kurių iki tol nepastebėjau. Jas dabar reikia šlifuoti. Tad premjera – dar ne darbo pabaiga.
Naujam projektui renku medžiagą, tyrinėju, ieškau šokėjų. Tai bus intymus darbas, kurio pagrindas – šokėjų autobiografija, tarsi jų dienoraščiai. Spektaklis bus sudarytas iš solo pasirodymų. Galbūt ir man atsiras proga šokti savo pačios darbe.
